Šis tas nauja dėl „Generolo Vėtros“

Vokiečių žurnale „Der Spiegel“ 1984 m. Nr. 17 paskelbto straipsnio apie Plungės ir apskritai Lietuvos žydų likimą Antrojo pasaulinio karo metais autorius – buvęs plungiškis, po to raudonarmietis Leonidas Olšvangas. Atrodo, kažkodėl po karo paliktas Rytų Vokietijoje, vėliau nuklydęs į Vakarus.

Nors 1945 m. dar buvo grįžęs į tėviškę, į Plungę, kur žuvo jo motina. Pas kunigą Povilą Pukį sutikęs šio išgelbėtą paskutinį Plungės žydą. Daug vėliau parašė straipsnį žurnalui, kuriuo nūnai grindžiami puolimai prieš J. Noreiką.

Būtent šiuo šaltiniu patikliai remiasi R. Valatka – „Spiegel“ mat esąs solidus žurnalas – tačiau žurnale paskelbtame L. Olšvango straipsnyje jokio J. Noreikos antisemitinio pasisakymo nėra. Tik paties autoriaus nuogas teiginys: kapitonas J. Noreika kaltas dėl Plungės žydų žūties.

Bet prieš tai L. Olšvangas rašo, kad žudynėms vadovavo Arnoldas Pabrėža, po egzekucijos kalbą sakęs viršila Šapalas, dar dalyvavęs ir kapitonas Lipčius, kuris su žmona gyveno Olšvangų name. Neaiškus asmuo Pabrėža 1940 m. įstojęs į komunistų partiją, savo sodybą Plungės pakrašty pavedęs sovietinei miestelio tarybai, o 1941 metų vasarą – kartu su žmona šaudęs žydus, net pasimėgaudamas vaikus, ir medžiojęs lietuvius komunistus.

Noreikos tarp tų konkrečių pavardžių nėra. Ji atsiranda L. Olšvangui rašant apie lietuvius Štuthofe.

Iš 37 įkalintųjų dauguma buvę Lietuvos karininkai. Čia ir „toks kapitonas Jonas Noreika, kuris įsakė ir įvykdė Plungės žydų gyventojų žudynes“. Tiek. Nebe liudininko, o kažką girdėjusio žodžiai.

Juolab L. Olšvangas čia pat referuoja, kad kitas Štuthofo kalinys, kun. Stasys Yla, savo atsiminimų knygoje „Žmonės ir žvėrys“ aprašė kalėjimo bendrą J. Noreiką „kaip itin pamaldų“. Tą charakteristiką patvirtintų J. Noreikos lageryje, Štuthofe, sukurta pakili malda (žr. „Lietuvos žinios“, 2015-07-30; „Dirva“, 2015-08-18). Tokie dideli asmenybės prieštaringumai, jeigu jų būta, turėtų kelti abejonių.

Jų nekyla užsimojantiems „deheroizuoti“ pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje ir jo vadus. Tai pastangos dar nuo sovietmečio, kai jos turėjo būti labiau suprantamos.

Šiaip ar taip, šaltinius pravartu tikrinti ir žurnalistams, ne tik mokslininkams.

Ko siekė dabar „intelektualų grupė“? Manau, pirmiausia už jos stovintys parašus rinkę iniciatoriai. Reikalauta atimti iš J. Noreikos, buvusio karininko ir Birželio sukilimo dalyvio, po to Šiaulių apskrities viršininko, Štuthofo hitlerinio lagerio kalinio, sovietų iš ten išlaisvinto ir mobilizuoto Antrojo pasaulio karo dalyvio bei Lietuvos pogrindžio pasipriešinimo sovietų okupacijai vado („Generolo Vėtros“), aukštą pomirtinį prezidento A. Brazausko skirtą apdovanojimą. Kad tai A. Brazausko dekretas, intelektualai nutylėdavo, bet jeigu neatšauks – kalta liks D. Grybauskaitė. Ir taip toliau. Ir daug toliau.

Taikinys yra ne tik J. Noreika, sovietų nužudytas Vilniuje, NKVD rūsiuose, ir užkastas Tuskulėnuose. Taikinys, tas reguliuojamas iš užnugario, yra rezistencija, už kurią J. Noreika buvo baudžiamas ir vokiečių, ir sovietų okupantų. Rezistencija mat tiesiogiai susijusi su okupacija ir atvirkščiai. Okupacijos neteisėtumas – rezistencijos teisėtumas, ir atvirkščiai.

Jei pasipriešinimas – sovietų „valstybės“ išdavimas (panašiai mano brolis turėjo būti nubaustas mirtimi už vokiečių Reicho „išdavimą“), tai smurtinė okupacija, kurią įvykdė svetima valstybė, laikoma teisėta. „Jie lakstė po miškus, ir mes juos sutvarkėm“. Čia V. Putino žodžiai apie okupuotų Baltijos šalių pasipriešinimą. Būtent.

Diskreditavus rezistenciją skaistėtų gražėtų neteisėta okupacija. Kaip ir diskreditavus Pirmąją Respubliką – tai nuolatinė net kai kurių intelektualų užduotis. Rusijos oficialiosios „mokslinės“ propagandos bei istoriografijos tikslas – kad okupacija visai ištirptų, liktų tik švelnus „įsikorporavimas“ (vchoždenije). Pasitaiko nejučiom įeiti, ar ne?

Todėl pasitaiko, kad net inteligentai atsainiai putiniškai tarsteli apie „išėjimą į mišką“, kas išties buvo tų vyrų ir moterų gyvybės auka.

Dar vienas taikinys būtų kolaboracijos samprata. Ar valdiškos pareigos okupuotoje šalyje yra vien smerktinas žingsnis – kolaboravimas su okupantu? Juk tenka paklusti jo tvarkai. Nepaklūstančius išvaiko kaip Laikinąją Vyriausybę. Tąsyk sovietų okupacija, kai nevaldiškų darbų nebuvo, teiktų mums milijoną kolaborantų. Gal ir daugiau. Jie dirbo, geresniuoju atveju, ne tik okupuojančiai valstybei arba raudonų diktatorių režimui; bet galima juk varyti vienareikšmiškai, talibaniškai. (Moterie, gimdei tarybinius vaikus, – siūlė Artūras Paulauskas). Ir nešiotis, galų gale, kišenėje akmenį kiekvienam prieš kiekvieną. Totalus griaunamasis kremlistų tikslas, jeigu tik įsijaustume, nediferencijuotume laisvos valios skriaudų ir niekšybių.

O dabar grįžkime prie pirminių bylos šaltinių – L. Lipšico ir jau aptarto L. Olšvango, kuriais remiasi ir spartuoliai, ir naivuoliai, puolantys J. Noreikos atminimą. Pravertė puolėjams ir plungiškio

A. Pakalniškio memuarai, kuriuose, vėlesnėje versijoje, paminima J. Noreikos kaip pirmųjų dienų „komendanto“ pavardė, nors iš tikro vietiniu Plungės komendantu vokiečių okupuotoje Lietuvoje buvo karininkas Povilas Alimas. Tai nustatyta istorikų. Juolab Alimas veikė 1941 m. liepos viduryje, kai buvo žudomi Plungės žydai (mėginę bėgti iš įkalinimo padegdami miestelį – taip rašo A. Pakalniškis). A.Pakalniškio knygos yra dvi versijos – 1980 („Plungė“) ir 1995 metų („Per dvidešimtąjį amžių“). Ar antrąją jis pats rengė, reiktų klausti leidėjų. Pirmojoje autorius cituoja, lyg pats girdėjęs, lietuvio Plungės komendanto žodžius, esą jau įsakęs sušaudyti visus laikomus sinagogoje žydus. Tai būtų buvęs, nors nepaminėtas, realus komendantas P. Alimas, autoriaus pažinotos plungiškių šeimos sūnus karininkas. Tačiau 1995 m. versijoje šios vietos tekste atsiranda taip neva šnekančio J. Noreikos pavardė… Išnyksta, beje, pirmoje versijoje minėtos egzekutorių pavardės…

Štai tokie atsiminimai, kuriuos leidžiant pakartotinai ir papildant, vienos pavardės „pasimiršta“, o kitos atsiranda – būtent J. Noreikos.

L. Olšvangas rimtame ir faktų netikrinančiame „Der Spiegel“ aprašo Plungės žydų likimą su šiurpiomis detalėmis, vardina nusikaltėlius, bet Noreikos tarp jų neprisimena, tik pamini kaip kito autoriaus įvardytą komendantą. Plungės kaimynai, regis, jo neįvardijo. A. Pakalniškis arba jo redaktoriai prisimena J. Noreiką kaip žudymo įsakytoją penkiolika metų vėliau, nei pasakojo pirmąjį kartą. Gal kas nors pasiūlė prisiminti.

Leiba Lipšicas rinko ir surinko plačią medžiagą apie Šiaulių ir visos Lietuvos žydų holokaustą. Taip pat – apie nacistinių getų steigimą. (Istoriniai getai – deja, Europos tradicija). Čia ir žinomasis J. Noreikos pranešimas žemesnės grandies valdininkams apie vokiečių komisaro H. Geweckės įsakymą, ir apskrities viršininko nurodymas ką daryti – neleidžiant išplėšti – su perkeltųjų į getus žydų turtu.

„Visas [iškeltųjų į getą] žydų turtas turi būti savivaldybių rūpesčiu saugojamas ir surašytas“ (iš J. Noreikos pasirašyto 1941-08-22 potvarkio prasidedančio žodžiais: „Šiaulių apygardos komisaro įsakymu…“). Nėra nurodymo atiduoti šį turtą vokiečiams, nors tokia tuomet buvo okupantų „tvarka“. Pokarinio pačių žydų tyrimo išvadose J. Noreika apkaltintas kaip apskrities viršininkas dėl visų jo arealo žydų likimo, lyg pats būtų tą likimą sugalvojęs, o arealą siaurino. Kai kurių autorių kartojami neva J. Noreikos žodžiai apie Šiaulių žydų iššaudymą pasirodo perkelti iš A. Pakalniškio literatūrinės memuarinės apybraižos apie Plungę.

Kas išties informatyvu, tai L. Lipšico archyve fiksuota nelaimėlių laikina – sąlyginė sėkmė, kai Šiaulių žydams jų prašymu buvo leista nesikraustyti į baisiąją stovyklą Žagarėje. „Vargais negalais žydams pasiekė iškovoti leidimą likti Šiauliuose ir apsigyventi Gethos rajonuose. Šiaulių Getho buvo paskirti du [miesto] rajonai…“ („Šiaulių miesto žydų Getho įvykusių žudynių aktas“, pasirašė daktarai Goldblatas ir Faktoras, rabinas Tiškinas – L. Lipšico rinkinys Nr. 4, p. 148-150.) Tą sprendimo korekciją darė ir leidimą likti mieste turėjo duoti apskrities viršininkas J. Noreika. Žinoma, ir Šiaulių gete dėjosi baisių dalykų.

Cituotame holokaustą išgyvenusiųjų akte minimos egzekutorių vokiečių karininkų pavardės (Graulich, Krause, Gewecke, Schrofler, Potschalski, Digut, Schwandt, Foerster, Schlief, Hening, Siegel), ir lietuvių pavardės (itin žiaurus kapitonas Stankus, buvęs sovietinis švietimo pareigūnas Liuberskis, buvęs advokatas Kulokša, du vaikus nušovęs kalėjimo prižiūrėtojas Antanavičius), taip pat atsiųsti ištisi daliniai – vlasoviečiai, Rumunijos vokiečiai. Pastarieji 1943 m. sudarę visą geto sargybą. Noreika šiose akcijose neminimas, tik kaip kaltasis apskritai, pradedant nuo „visų Šiaurės Lietuvos žydų“ suvarymo į Žagarę, kas bent keliais atžvilgiais netikslu.

Ir paties L. Lipšico tekste – tik vienas toks bendro pobūdžio teiginys apie J. Noreikos atsakomybę „už buvusios Šiaulių apskrities apie 5100 visų žydų gyventojų nužudymą“. Panašu, lyg juos nušovė arba įsakė tai padaryti. Žurnalistikai to gal pakanka, nors vokiečių taisyklės buvo nustačiusios griežtai kitaip. Žydų klausimas – Vokietijos valdžios prerogatyva. Kaltinamajam aktui reiktų pamąstyti dėl valdininkų realių galių svetimos okupacinės valdžios „force majeure“ padėtyje ir konkrečių asmeninio sprendimo įsakymų. Gal kas jų atras. Kol kas šių duomenų stoka – kaltinamojo naudai.

Vėl iškyla jau aptarinėtas platesnis klausimas: dalyvavimas, tam tikras bendradarbiavimas su neteisėta okupacine valdžia. Palyginkim totalią sovietizaciją ir vietinių (LTSR) vykdytojų atsakomybę. Valstybės, teisės, ūkio, kultūros griovimas, kad ankstesnės teisėtos Lietuvos išvis neliktų arba „Lietuva be lietuvių“. O pakeliui į šį priešo tikslą – masinės represijos kaip antai trėmimai į Sibirus itin gausiai dalyvaujant – dešimtimis tūkstančių – nebe vien enkavedistams, sovietų kariuomenei ir milicijai, bet ir sovietiniam „partiniam-tarybiniam aktyvui“. Štai šio aktyvistų fronto kaltė dėl dešimčių tūkstančių be kaltės kentėjusių ir „klasiškai“ nužudytų buvo šiurpi. Svarstymams, kas kada mąstė bei reiškėsi kaip antisemitas, kaip antitarybas ar antilietuvis – neribotos erdvės. Tąsyk apie išsvajotą susitaikymą užmirškit amžiams. Verčiau neužmirštume, kad esame žmonės.

Iš čia dar aiškiau, kodėl dabartinė Rusija nepripažįsta Lietuvos sovietinės okupacijos. Ne dėl žalos ir nuostolių atlyginimo (galėtume labai skrupulingai nereikalauti), bet norėdama išlaikyti savo ideologinę agentūrą su visais palikuonimis teisiųjų, būtent „išvaduotojų“ nuo laisvės, pusėje.

Susitaikius jų neliktų, argi neaišku. Gestų nuoskaudų prisiminimai ir kerštai, tad imperijai neparanku.

Kn. Vytautas Landsbergis. Teisė ir neteisė, 2018, p. 88.

Susiję:

Prieš akis pamatęs kopijas dokumentų, L. Linkevičius užsimojo prieš Generolą Vėtrą ir ragina nesvyruoti