Šitos valstybės vėliavos nebepakyla

Žmogaus gyvenimas didžiąja dalimi nulemtas to, kokia buvo jo vaikystė. Visi potyriai yra pirminis šaltinis, kuriuo remdamasis jis vėliau modeliuoja savo asmenybę – patyręs baimę, prievartą, vienatvę ar atvirkščiai, patologinę meilę, sunkiai atranda savąjį Aš, o dažniausiai visą gyvenimą kankinasi kovodamas su baimėmis, priklausomybėmis, taip ir nesukurdamas sau autonomijos, stiprios asmenybės. Užaugęs stabilioje, palaikančioje, sveikos meilės aplinkoje, žmogus daug lengviau vystosi ir linksta atkartoti gerąsias patirtis. Apie asmenybės vystymąsi ir iš vaikystės jį atsivejančius „baubus“, taip stipriai veikiančius tolesnį gyvenimą, yra rašęs Fritzas Riemannas – genialus vokiečių psichologas ir psichoanalitikas. Jis išskyrė ir aprašė 4 asmenybių tipus, labai nuosekliai išdėstė, kas lemia vienokios ar kitokios asmenybės formavimąsi ir svarbiausius požymius, kurie padeda pažinti problemą. Štai jo išskirtoms depresiškoms asmenybėms yra būdinga savarankiškumo baimė, jie niekaip negali išsiugdyti orumo, autonomiškumo, išskleisti savojo Aš: „kas neišugdo stipraus savojo Aš, tam reikia stipresnio Aš išorėje kaip atramos, ir kuo jis darosi nuo jos vis labiau priklausomas, tuo silpnesnis lieka pats. Tačiau kas tampa toks priklausomas, tą nuolat turi persekioti baimė prarasti šią atramą – juk jis visur remiasi kitu, kitam yra delegavę tiek daug, kad be jo manosi nesugebėsiąs gyventi, nes visa jo egzistencija priklauso nuo kito.“ 

Ar tautos gyvenimas labai skiriasi nuo žmogaus? Tauta išgyvena savus amžiaus tarpsnius, ir jos vaikystė lygiai taip pat gali lemti būsimą likimą. Lietuviai tikrai buvo prisikapstę bent jau iki sveikos ir sodrios paauglystės vadinamuoju tarpukario laikotarpiu. Tačiau ir vėl – kaip jau daugybę kartų mūsų istorijoje – smūgis per stuburą, ir viskas iš naujo. Visa pokario generacija – tai vaikystės Lietuva, kurią augino „puikios“ auklės. Patyrusios auklės, sugebėjusios išauginti depresišką tautą, prifarširuotą baimių ir besisukančią lyg voverė rate, nes negali nė trupučio paaugti: „Depresiški žmonės ieško priklausomybės, kuri jiems žada saugumą; tačiau su priklausomybe didėja praradimo baimė; todėl jie nori laikytis kiek galima arčiau kito ir jau trumpam atsiskyrę reaguoja panika. Taip atsiranda tipiškas užburtas ratas, kurį galima pralaužti tik pasiryžus tapti savimi, autonomišku subjektu“ (išskirta E. D.) Šiuose keliuose F. Riemanno sakiniuose kaip ant delno matyti mūsų vaikiškos valstybės situacija.

Pokario vaikai augo beveik nuolat vieni, namuose ir aplinkoje tvyrojo baimė, mokykloje, universitete – individualumą ir savarankiškumą užmušanti ideologija, darbe – baimė, nepasitikėjimas, melas, apgavystės... Sibire atsidūrė darbščiausieji, užsieniuos – gudriausieji, miškuose – drąsiausieji. Kas auklėjo naująją kartą? Kiek liko vertybinio pamato po jų kojomis? Tiesą sakant, čia ir yra pagrindinė priežastis – pamato nebuvo. Jokio. Religija išginta, tikėjimas partija – „pakazuchinis“, bet patogus, šeima – kažkoks fiziologinis vienetas, „ląstelė“. Amžinas jausmas, kad esi garde, kad ir kokia raudona tavo striukė, amžinas jausmas, kad esi kaltas, nes kiekvienas lietuvis kaltas. Svetimos kalbos ir kultūros dominavimas, lengvoji estrada, pigi dešra, suniveliuota išorė, nuolat palaikomas euforijos fonas... Bet smilkiniuose tvinksėjo – melas, melas, melas... O tada ir tikrosios depresijos – kas neatsimena „virtuvių inteligentijos“? Diskusijos, ašaros, kumščiai į stalą, degtinė, degtinė, degtinė...

Kokia yra užaugusi pokario karta? Kuo jie maitino savo vaikus? Buvo visko – atkaklaus ir pro sukąstus dantis iškentėto „nutylėjimo“, ir girtų, išraudotų vakarų apie Vytautą Didįjį, ir "Bitlų", ir išsaugotų „smetoniškų“ knygų. Tačiau tos detalės nepramušė. Nepramušė vis labiau įsigalinčios prisitaikymo ir susitaikymo dvasios, nepramušė patogumų, „blatų“, susitarimų „ranka ranką plauna“. Nepramušė atsakomybės žlugimo, tam Kitam deleguotų funkcijų („kitam yra delegavę tiek daug, kad be jo manosi nesugebėsią gyventi“), to „garantuoto saugumo“. Kas neišsiugdo stipraus savo Aš... orumo... autonomiškumo... 

Naująją Lietuvą augino ir ugdė aiškų tikslą turinti auklė, o tiksliau – Motina Partija ir Tėvas-vadas. Motina dėl menkiausios priežasties galėdavo virsti vaikus ryjančia ragana, o tėvo diktatoriškas tonas taip pat neskatino prie jo šlietis. Tokioje šeimoje realybė ir iliuzija gyveno atskirus gyvenimus, bet tikėti iliuzija visada yra maloniau. Ir nostalgija vėliau jaučiama ne kam kitam, o jai – blogį pridengiančiai fantazijų skraistei.

Taip, atsitinka, kad depresiškos asmenybės ir tautos puola į euforiją, ypač, kai yra galimybė pasislėpti minioje, eiti drauge su minia. Tačiau po euforijos – atsitraukimas, apatija, liūdesys... ir begalinis noras, kad tas Kitas, tas stiprusis Aš išorėje, vėl imtų rūpintis, globoti ir mylėti. Vėl priklausomybės ilgėjimasis. Greitai perbėgusi iš raudonosios į žvaigždėtąją priklausomybę, ši valstybė, deja, naujajai sąjungai atiteko su visom baimėm ir priklausomybėm. Kitaip tariant, ją įvaikino va tokią – klykiančią ekstazėje, norinčią naujų, „mylinčių“ rankų, naujo stipriojo, Didžiojo Aš, kuris garantuotų saugumą. Ar galime kalbėti apie pasiryžimą „tapti savimi, autonomišku subjektu“?

Naujas Didysis Aš, kurio globotiniai – gana stabilios, paaugusios, valingos asmenybės, negalėjo žinoti, kad įsivaikino žinduklį. Arba tikėjosi lengvai paauginti ir perauklėti. Tačiau taip neatsitiko. Dabar įvaikintojai apsimeta, kad naujo šeimos nario palikimas nėra jau toks baisus, o globotinio vaidmenį puikiai įvaldęs naujokas demonstruoja visus chameleoniškus gebėjimus, kad tik įtiktų globėjui. Iš tiesų, nelabai daug reikėjo adaptuotis – trafaretines frazes mes mokomės greitai, esame įpratę „laikytis raidės“ (net jei tai prieštarauja sveikam protui ir žmogiškumui), patogumo jausmo, kurį garantuoja pataikavimas kažkam, mes taip pat nelinkę atsisakyti, religiją irgi galime suvaidinti (jei palygintume deklaravusius priklausymą bažnyčiai ir realų „katalikišką“ elgesį, disproporcija rėžtų akį). Toks vaikiškas atsidavimas ir baimė prarasti globėją skatina bet kokio lygio nusižeminimą.

Lietuviai sako: „pripratimas – blogiau prigimimo“. Mūsų įpročiai ir mūsų apsimestinė gerovė gyvena su mumis toliau. Niekas niekur nedingsta. Jau lyg ir ne vaikai pagal fizinį amžių, bet pagal elgesį – kenčiantys dėl to sukimosi amžinajame priklausomybių rate vaikai, niekaip nesugebėję savyje išugdyti orių, nepriklausomų, savarankiškų Aš, tarsi netyčia, bet vis stipriau tempia virvelę į jiems pažįstamą erdvę. Nostalgiškai prisimindami pirmąjį globėją. Ir vis daugiau ryškėja to ilgesio ženklų – melo, apgavysčių, pigios dešros, baimės, diktatūros, ideologijos, tarnavimo raidei, svetimos kalbos ir kultūros dominavimo, lengvosios estrados, suniveliuotos globalios išorės, nuolat palaikomos euforijos fono... Tik virtuvių inteligentijos nebeliko, na, beveik nebeliko... O va tvora atviresnė tiems, kurie nebegali ištverti melo, melo, melo...

Kai vaikai bijo prarasti kontrolę, jie pradeda šantažuoti arba pulti. Ar ne tokioje situacijoje dabar yra atsidūrusi ta vaikiškoji Lietuva, kuri bijo prarasti kontrolę, nes ėmė rastis brandesnių asmenybių, išaugusių sauskelnes, perskaičiusių Konstituciją, iš esmės pramokusių pilietiškumo pradžiamokslį, turinčių šiokį tokį stuburą ir orumo pojūtį? Ar „pripratimo“, kurio neįmanoma išoperuoti, konvulsijos netemdo pačių kontroliuojančiųjų dangaus, kai melo tapetai pleišėja, bet vėl ir vėl verdamas glitus krakmolo mišinys, vėl ir vėl klijuojami tų pačių ornamentų, tik kitokių spalvų apmušalai ant butaforinių nepriklausomybės sienų? Išsiugdyti Aš ir pradėti augti galima tik suvokus, kad galų gale mes kiekvienas esame atskiri, savarankiški ir atsakome už savo veiksmus.

Valstybė, kuri mėgaujasi tuo, jog yra prižiūrima ir globojama, valstybė, kurios gyvenime Dievas tėra „pakazucha“ ir atsimušinėjimo skydas, valstybė, kuriai jos pačios piliečiai tampa kliūtimi ir trukdo išlaikyti prisitaikėliškumo toną, kuri pati ryja savo praregėjusius vaikus, valstybė, kuri muša ir persekioja beginklius, nepaiso savo pačios aukščiausio įstatymo, valstybė, kuri skatina savo tautą migruoti, žudytis, negerbti valstybingumo – tokia valstybė nebeturi vėliavos. Visos jos vėliavos yra nuleistos.

„Ir aš tikrai myliu Lietuvą“, - dainuoja Marijonas. Ir jam pritaria keliasdešimt tūkstančių balsų. Ne tie, raudonais marškinėliais ant pajūrio smėlio, mėginantys maodzedunišku masiškumu ir jaunimo mylimo atlikėjo populiarumu pavergti rinkėjų širdis. Ir ne tie, kregždučių boingais atakuojantys savo elektorato sąžinę. Ir ne tie, kuriems pirmiausia – žmogus (pamiršę pridurti, kad ne Lietuvos). Ir net ne tie, kurie žino, kaip. Visai kiti balsai kyla. Balsai tų, kurie nepažino savo vaikus ryjančios motinos ir dar nespėjo atsiduoti naujojo globėjo malonėms, žadančioms visišką laisvę ir... privalomąsias direktyvas.

Ir tų kelių tūkstančių rankose yra vėliava. Raudoname fone baltas žirgas ir baltas raitelis. Ir jie tikrai myli Lietuvą. Ne tą, vaikišką, inkščiančią, trokštančią priklausomybės nuo stipresniojo, ne tą, iš nevilties prisigėrusią ir nulūžusią su naivia ašara aky, ne tą, sergančią neapykanta saviems, neišaugusią vergo marškinėlių ir save pardavusią. O myli iš tiesų laisvą ir orią, išdidžią ir brandžią, vienintelę tokią. Tai jų rankose yra senoji tautos kalba ir kultūra, tikras tikėjimas ir padorumo kodeksai. Tai jų taip išsigando vaikiškoji, priklausomoji Lietuva, desperatiškai dar vaidinanti, kad kontroliuoja situaciją, desperatiškai vieną melą dengdama kitu, šautuvo buože daužanti beginklius savo žmones, kūdikiškai drebanti prieš žodį tiesos. Šitos valstybės vėliavos jau nebekyla. Ar pakils tikroji, išsaugotoji? Tai priklauso nuo mūsų. Nuo tų, kurie neklausia, kaip maži vaikai – o ką daryti? Bet augina savąjį Aš ir veikia brandžiosios Lietuvos atkūrimo darbų lauke.