Mėsa ant pietų stalo

Indėnų patarlė sako: norint suprasti kitą, reikia apsiauti jo mokasinus ir praeiti jo kelią nuo pradžios iki galo, pragyventi jo gyvenimą, pamatyti pasaulį jo akimis.

Pakalbėsim ne apie kito kelią, o apie savąjį, kuris glaudžiai susijęs su kito sprendimais, kuris yra ženkliai didesnis bei galingesnis, istorijos tėkmėje ne kartą nulėmęs ir mūsų likimą.

Jokia paslaptis, kad tai – Rusija.

Kalbant apie geopolitines slinktis, būtina nusi­asmeninti, išjungti emocijas ir jausmus, o įjungti racionalų protą, išskaičiavimą bei išmintį ir, be abejo, vadovautis istoriniais faktais. Pajėgūs tai padaryti – skaito toliau, nepajėgūs – skiria savo laiką LRT ir Delfi propagandai bei saldaus miegelio, nes jus „apgins“ NATO.

Gal tik paminėsiu, giliau nesiplėsdama – nepretenduoju į istorinį tikslumą ar mokslinį pagrindimą. Informacija, kuria disponuoju, yra tik iš viešosios erdvės ir tik vartotojiškame lygyje. Šioje Žemės vietoje, kur mes gyvename, sausumos imperija galėjo susikurti tik viena. Taip jau likimas lėmė, kad mongolų-totorių ėjimą į Vakarus sustabdė LDK, ir kol rusai buvo pajungti Rytų ordos, lietuviai beveik 400 metų, kaip imperija, gana demokratiškai valdė istorines Rusijos ir prie jos prisišliejusias žemes, t. y. Kijevo Rusią.

Tačiau ateivių priespauda, privaloma nepakeliama duoklė užkariautojams bei atšviežintas Azijos genčių kraujas suformavo tokį rusų tautos, paveldėjusios slavų karingumą, bruožą, kad pastaroji sugebėjo nusimesti Čingischaną su visa jo svita ir po truputį, praliejant nemažai savo, o dar daugiau priešų kraujo, surinko rusų kunigaikštysčių žemes į vieną valstybinį darinį, pasistatė savo vyriausiuoju carą Riurikovą (beje, iš tos pačios Kijevo Rusios) ir po truputį stiprėjo, periodiškai susilpnėdami ir vos ne subyrėdami.

Visko buvo toje jų istorijoje, bet dabar ne apie tai.

O tuo tarpu LDK, po Vytauto, dėka mūsų naivuolių ir dėka gudrių bei slidžių kaimynų lenkų manipuliacijų bei puikybės, prarado savo didybę ir įtaką ir visai netikėtai tapo tik Lenkijos provincija be jokio valstybingumo požymių, nors pavadinimuose šiek tiek užsimenama apie dviejų tautų egzistavimą. Ir visai didelė gėda bei praradimas yra gegužės 3 d. Konstitucija, kurią vis ruošėsi švęsti kaip valstybės šventę Piš’o vyriausybė.

Visko buvo toje mūsų istorijoje, bet dabar ne apie tai.

Kai I pasaulinio karo bei revoliucijos peripetijose susidarė nors kokia istorinė galimybė, Lietuvos šviesuoliai paskelbė Lietuvą kaip atskirą nepriklausomą valstybę, V. Leninas taikos sutartimi ją pripažino (už ką prezidentas vietoj „goodbye“ turėjo pasakyti „thank you“). Tiesa, pasinaudodami lietuvių silpnumu, kaip „tikri broliai“ lenkai, beje, irgi slavai, ir šioje situacijoje sugebėjo atsikąsti svarbų Lietuvos gabalą.

O realiai Lietuva kaip nepriklausoma valstybė 50-čiai metų nustojo egzistuoti ne vien dėl 1939-08-23 slaptųjų protokolų, o, kas ženkliai svarbiau – dėl Jaltos ir Potsdamo konferencijų (1945) pokarinių susitarimų, kur buvo iš esmės ir iš naujo perbraižytos visų Europos valstybių sienos, kurias vėliau, 1975 metais, Helsinkio susitarimu buvo visuotinai patvirtintos ir pripažintos.

Tiesa, JAV nuosekliai – tik žodžiais, bet niekada veiksmais – nepripažino Lietuvos inkorporavimo į TSRS sudėtį, tačiau tai jai niekada netrukdė turėti diplomatinius santykius, tiekti pagalbą bei sudaryti prekybinius ir karinius susitarimus, bendradarbiauti kosmoso ir mokslo srityse. Iš esmės JAV tai buvo nesunku daryti, nes nieko praktiškai jai tas nereiškė, o mums tai buvo itin skausminga, bet irgi nieko nereiškė ir nieko nekeitė – tik buvo beprasmių jaunų vyrų mirčių priežastimi, sukėlė sentimentus dėl prarasto valstybingumo ir slaptą viltį...

Beje, po nepriklausomybės atkūrimo RTFSR mus pripažino 5-ta, o JAV – 45-ta, ir tuo viskas pasakyta apie vienų ir kitų požiūrį į mus kaip nepriklausomą valstybę.

Po tokio istorinio ekskurso grįžkime į šiandieną.

Nuo pirmos spec. operacijos dienos Ukrainos propagandos šauksmas „Baltijos šalys, būsite sekantys“, sako tik viena: tokius paruoštukus jiems rašo kiti – tie, kas diriguoja ne vien derybininkams Stambulas 2022 ir Stambulas 2025, kas visą tą laiką tiekia ginklus ir iš to itin gerai uždirba.

O kad karas vyksta tarp Rusijos ir Vakarų, papildomų įrodymų turbūt nereikia? Tą viešai ir oficialiai patvirtino ir JAV, ir Vokietija, o jau kad britai po teroristinių išpuolių tik jiems būdingu stiliumi visur palieka savo „pirštų antspaudus“, turbūt kartoti nereikia, ir tikėtis, kad tai jie viešai pripažins – neverta. Kad ukrainiečiai patys sumąstė ir suorganizavo pusantrų metų trukmės operaciją, reikalaujančią tikslių duomenų iš „Starlink“ palydovų, prieš Rusijos strateginę branduolinę ginkluotę – tik naivus, kvailas ar visiškas beraštis gali patikėti.

Tiesa, visai tikėtina, kad D. Trampas apie tai nebuvo informuotas, nes, pirma, jis tada dar nebuvo prezidentu, o Dž. Baidenas tuo metu jau net savo vardo nebeprisiminė, tai jam buvo galima ir pasakyti. O antra – nuo D. Trampo tai privalu buvo slėpti bet kuriuo atveju, nes jis gi laikas nuo laiko po 2 valandas kalba su V. Putinu. Kur tai matyta ir girdėta – visuotinai diplomatijos atšaukimo (cancel) metu kalbėtis po dvi valandas su priešu! O diplomatija – tai tokia sritis, kuri reikalauja didesnio slaptumo ir tylos nei pačios slapčiausios slaptosios tarnybos veikimas.

Tai kad toks informacinis triukšmas apie būsimus puolimus, būsimas pergales, planus, kaip jie po to suskaldys ir dalinsis Rusiją, sklando viešoje erdvėje, reiškia tik viena – kad nieko to realiai nėra, nevyksta ir nevyks. Tą jie ir patys žino, kitaip nebūtų leista viešai kalbėti. Tačiau...

Iki pilnos laimės anglosaksams trūksta kuo labiau susilpninti Rusiją (prisiminkim, karo pradžioje buvo – nugalėti), ir tam užteks tik karo veiksmų Baltijos jūroje: iš čia ir provokacijos prieš kabelius, „pilkąjį“ laivyną, blokada ir dar nežinia kas, nes po nedidelės pertraukos – kol pauzė, kol tyliai laukiamas Rusijos atsakas į atakas prieš branduolinį ginklą – visa tai bus atnaujinta su nauju įkvėpimu.

Tiesa, jei po to išliksime gyvi, nes labai tikėtina, kad atsakas bus Vakarų Ukrainoje, o nuo jų iki mūsų – ranka paduot. Istorija moko: britai niekada nekariauja patys – kariauja jų MI6 sukiršinti kiti, kurių gyvybių negaila. Štai ir atėjo mūsų, kurių negaila, eilė – apie ką ketvirti metai rėkia propaganda, ir tai paaiškina, kodėl mūsų klapčiukai, lyg būtų Siamo dvyniai, kartoja Ukrainos kaip anti-Rusijos kelią.

Interneto laikais dabar jau niekas to neslepia, nes paslėpti pasidarė neįmanoma.

Argi istorija nesikartoja spirale, ir šiuo metu nesame tame pačiame vingyje kaip prieš II pasaulinį, kai esame pakviesti prie pietų stalo, bet ne kaip dalyviai, o kaip mėsa – tiesiogine ir perkeltine prasme?

Išverčiau į lietuvių kalbą.

Ar bereikia dar aiškiau pasakyti tautai, nei jau yra sakoma ir sakoma kas vakar per „Panoramą“?

Sakyti – tai sakoma, bet ar yra dar girdinčių?

Emilija S.