Škotijos „Ne“ pasekmės

Vos per plauką Europoje neatsirado nauja valstybė: Škotijos nepriklausomybės referendume 45 procentai visų balsavusiųjų pareiškė norą atsiskirti nuo Didžiosios Britanijos, bet juos nusvėrė 55 procentai Jungtinės Karalystės (JK) šalininkų.

Kebli padėtis dėl atstovavimo

Nors JK ir išsaugojo nepakitusią sudėtį, pokyčiai Škotijos santykiuose su Londonu neišvengiami. Rugsėjo 19-ąją Davidas Cameronas pažadėjo, kad peržiūrės konstitucinį susitarimą ne tik su škotais, bet ir su airiais bei velsiečiais dėl didesnių įgaliojimų perdavimo Jungtinės Karalystės regionų parlamentams. Tačiau kartu jiems būtų apribotos teisės Didžiosios Britanijos parlamente balsuoti vien tik Angliją liečiančiais klausimais.

Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija turi ne tik savo atstovus JK parlamente, bet ir savo regioninius-nacionalinius parlamentus, o anglai teturi atstovus Vestminsteryje. Jei Anglijos atstovas Vestminsteryje negalės spręsti Škotijos klausimų, tai kokią teisę Škotijos atstovas turi tame pačiame JK parlamente spręsti Anglijos klausimus?

Taigi Škotijos sprendimas likti Jungtinės Karalystės sudėtyje privers Londoną iš esmės peržiūrėti dabartinę teisinę visos valstybės santvarką.

Trumpai apie referendumo priežastis

Škotijos nacionalinė partija (ŠNP) susikūrė ir Škotijos nepriklausomybės ėmė siekti prieš aštuoniasdešimt metų.

Nors 1998-aisiais JK vyriausybė ir suteikė daugiau galių vietinei savivaldai Škotijoje, Velse ir Šiaurės Airijoje – pavyzdžiui, priimti teisės aktus, susijusius su švietimu, aplinkosauga ar sveikatos apsauga, JK parlamentas Londone liko pagrindiniu organu, sprendžiančiu tarptautinės ir ekonominės politikos, gynybos ir panašius klausimus.

ŠNP Škotijoje iškilo 2007-aisiais, kai, sudariusi mažumos vyriausybę, pakeitė kurį laiką valdžioje dominavusius leiboristus. O 2011-aisiais ŠNP užsitikrino daugumos rinkėjų paramą dėl savo atvirų pasisakymų už nepriklausomybės referendumo organizavimą. Siūlydama socialinės gerovės programas, ŠNP į savo pusę palenkė tuos škotus, kurie buvo nepatenkinti tiek valdančiųjų britų konservatorių ekonomine ir tarptautine politika, tiek ir jų pagrindinių oponentų leiboristų nesugebėjimu pasiūlyti realių alternatyvų.

Vienu pagrindinių ŠNP argumentų už nepriklausomybę buvo tai, kad didžiausi Jungtinės Karalystės naftos atsargų telkiniai yra Škotijos teritoriniuose vandenyse Šiaurės jūroje. O tai esą garantuotų Škotijai Norvegijos pragyvenimo lygį. Tiesa, čia reiktų paminėti, kad užsienio ekspertai abejoja tokia sėkme, nes šios atsargos nėra begalinės ir po poros dešimtmečių tikriausiai išseks.

Nepripažintų valstybių parama Škotijai

Referendumo dieną pirštus sukryžiavę laikė ne tik nepriklausomybę palaikantys škotai, bet ir kitų Europos teritorijoje atsiradusių nepripažintų „valstybių“ gyventojai. Pavyzdžiui, politikos ekspertas Thomas De Vaalas rašo, jog lankydamasis Kalnų Karabache jautė labai stiprų susidomėjimą Škotijos referendumu ir palaikymą nepriklausomybės siekiantiems škotams; Abchazijoje referendumo dieną susirinkusi jaunimo minia garsiai reiškė savo solidarumą su Škotija; o naujasis Kremliui lojalus Krymo vadovas Sergejus Aksionovas aiškino, jog jei Škotija taps nepriklausoma, tai esą Vakarų valstybės bus priverstos pripažinti ir pusantros paros gyvavusią Krymo „nepriklausomybę“.

Tiesa, tiek Krymo, tiek Kalnų Karabacho, Abchazijos ar kitų nepripažintų valstybių viltys galėjo subliūkšti net ir Škotijai tapus nepriklausoma. Juk beprecedentis Kosovo nepriklausomybės pripažinimas jam 2008 m. pasiskelbus nepriklausoma valstybe nei Abchazijai, nei Kalnų Karabachui išsvajoto pripažinimo neatnešė.

Škotų „Ne“ nepriklausomybei nesustabdė to paties siekiančio Ispanijos autonominio regiono Katalonijos. Šio regiono parlamentas rugsėjo 19 dieną priėmė įstatymą, leidžiantį Katalonijos prezidentui rengti nepriklausomybės referendumą. Referendumas, kurį Ispanijos vyriausybė laiko antikonstituciniu, numatytas lapkričio 9 dieną.

Škotija ir Krymas

Škotijos referendumas svarbus ne tik tuo, kad jame JK piliečiams buvo demokratiškai leista pasirinkti savo būsimą kelią. Šiuo referendumu taip pat galima naudotis kaip atspirties tašku ir pavyzdžiu užginčijant separatistų referendumų Ukrainoje teisėtumą.

Nenuostabu, kad Kremliui lojalūs asmenys, Škotijai nutarus likti JK sudėtyje, pareiškė, kad šie rezultatai yra suklastoti. Buvęs Rusijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkas Igoris Borisovas per interviu „RIA Novosti“ pareiškė, kad Edinburge balsų skaičiavimas buvo neskaidrus, o balsadėžės buvo nesaugomos. Kitame interviu laikraščiui „Pravda“ I. Borisovas teigė, kad asmenys galėjo balsuoti nepateikę jokio asmens tapatybės dokumento. Taip pat, pasak jo, draudimas filmuoti ir fotografuoti balsavimo vietose užkirto kelią sukčiavimui atskleisti. Tokią pačią nuomonę išsakė ir nepripažintos Donecko liaudies respublikos atstovas Miroslavas Rudenka. Pasak jo, negalima atmesti, kad JK vyriausybė suklastojo rinkimų rezultatus, nenorėdama paleisti škotų.

O Ukraina išreiškė paramą tokiems rezultatams, pabrėždama skirtumus tarp demokratiško ir techniškai tvarkingo referendumo Škotijoje ir balsavimo aplinkui patruliuojant ginkluotiems kariams Kryme.

Škotijos pamokos

Bet Škotijos referendumas nėra tiesiog geras pavyzdys, iliustruojantis neteisėtą balsavimą Kryme ir kituose Ukrainos regionuose. Škotų nuosprendis „Ne“ nepriklausomybei taip pat reiškia, kad vien tik patriotizmo ir stiprios nacionalinės tapatybės negana. Nepriklausoma apklausa po referendumo parodė, kad nacionalinis pasididžiavimas ir tapatybė nebuvo tarp svarbiausių priežasčių, lėmusių škotų apsisprendimą. Daugiau nei pusė pasakiusių „Ne“ (57 proc.) tai darė dėl to, kad baiminosi, jog nepriklausomybė keltų pavojų Škotijos narystei Europos Sąjungoje, valiutai, padidintų nedarbą ir infliacijos lygį. Vos daugiau nei ketvirtadalis pasakiusių „Ne“ (27 proc.) teigė, kad jaučia stiprius sentimentus britų istorijai, britiškoms vertybėms ir tradicijoms. O tie škotai, kurie pasisakė už nepriklausomybę, taip pat nebuvo vedami patriotizmo – diduma (74 proc.) savo pasirinkimą aiškino netinkama JK parlamento politika. Taigi, abi pusės rėmėsi gan pragmatiškais motyvais.

Dėl tokio pragmatiškumo, abipusių debatų ir galų gale dėl Jungtinės Karalystės vyriausybės sutikimo leisti rengti tokio pobūdžio referendumą Škotijos atvejis išsiskiria iš visų kitų nepriklausomybės siekiančių judėjimų tiek Europoje, tiek ir už jos ribų. Iš Škotijos galima pasimokyti, kad tautinė tapatybė ne visada yra pagrindinis atsiskyrimo variklis, o ir centrinė vyriausybė nebūtinai pralaimi suteikdama progą demokratiškam referendumui. Lieka tik laukti, kaip šios pamokos atsispindės Katalonijoje lapkričio mėnesį.