Skvernelis: nuogas į dilgėles

Tiksliai nebeprisimenu, kam iš žinomų tuo metu politikų - akad. Eduardui Vilkui ar Algirdui Brazauskui - išsprūdo kalambūras apie dilgėles, skirtas apibrėžti kažkurio iš jų požiūrį į radikalų Lietuvos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos variantą. Tačiau akivaizdu, kad vos ne po trijų dešimtmečių frazė tinka ministrui pirmininkui Sauliui Sverneliui, kuris retai kada reiškėsi užsienio politikos klausimais, tačiau iškart po Naujųjų viešai pasipiktino, esą Lietuva - vienintelė iš Europos Sąjungos šalių neturi politinės darbotvarkės bei atitinkamų kontaktų su Rusija, ir pažadėjo dėti pastangas „praradimams“ susigrąžini.

Dilgėlių veikimą p. Skvernelis pajuto tuojau pat: buvo iškoneveiktas nustėrusių socialinių tinklų vartotojų. Ekspertai įkypu žvilgsniu spėliojo, kas vyksta, beigi priminė, kad Lietuvos santykiai su Rytų kaimyne jau keletą metų yra nuoseklūs dėl tos šalies revanšistinės politikos, todėl vargu ar juos Lietuva gali atkurti į gerąją pusę, nenusižengdama principams ir Vakarų sąjungininkams. Juo labiau - anksčiau dėjusi itin daug pastangų, kad ES ir Atlanto erdvėje rastųsi tvirtas dabartinei Maskvai oponuojantis požiūris ir tvirtas gynybinis blokas, jeigu tokių priemonių tektų imtis prieš Kremlių, šiam nesustojus Ukrainoje.

Po kelių dienų p. Skvernelis savo poziciją paaiškino nuosekliau pabrėžęs, kad Lietuva galėtų imtis pastangų, kad dvi šalys atkurtų iki 2011 m. veikusią tarpvyriausybinę komisiją. Kuri esą padėtų Lietuvai „stumti“ savo ekonominius interesus. Tiesą sakant, kokią komisiją mėgino atkurti socialdemokratų Vyriausybė anoje kadencijoje 2013-aisiais. Bergždžiai. Tam, kad Kremlius deleguotų savo atstovus prie derybų stalo, reikia aiškiai išreikštų interesų, kuriuos abi šalys galėtų bent aptarti.

Svarbu akcentuoti, kad dabartinis Kremlius tokią politinę iniciatyvą ignoruoja, jeigu yra neįvykdomos išankstinės Rusijos interesus atitinkančios sąlygos. Apie Vladimiro Putino ar jo atstovų panašiomis progomis Vilniuj įteiktus reikalavimų sąrašėlius šiomis dienomis paskelbta daug duomenų. Pamėginkime paspėlioti, koks reikalavimų sąrašas galėtų rastis ant p. Skvernelio stalo ir, ko gero, bent kiek atvėsintų jo netikėtą entuziazmą.

1. Tradicinis: paleisti Rusijos prekinį bei karinį geležinkelio tranzitą per Lietuvą į Kaliningradą be kontrolės (karinė technika, „žalieji“ žmogeliukai ir kiti žaislai).

2. Aktualioji energetika I: neignoruoti „Rosatomo“ intereso ir neblokuoti ateityje Astravo (Baltarusija) atominės elektrinės pagamintos elektros energijos, leisti ją parduoti Lietuvoje ir transportuoti į kitas rinkas.

3. Aktualioji energetika II: atsisakyti planų sinchronizuoti Lietuvos elektros perdavimo sistemą su kontinentinės Europos tinklais (Maskva dažnai šneka, kad Kaliningrado sritis jau dabar gali veikti izoliuota nuo Baltijos šalių, tačiau užkeikimai neįrodo, kad toks veikimas būtų įmanomas).

4. Aktualioji politika I: nepalaikyti ES šalių bendros pozicijos, jeigu vėl bus bandoma konsenso būdu pratęsti anksčiau paskelbtas ES sankcijas dėl Krymo ir Rytų Ukrainos regionų.

5. Aktualioji politika II: nekopijuoti amerikietiškų įstatymų bei sankcijų, kurie galbūt rasis po š. m. sausio pabaigos, kada JAV žvalgyba šalies vyriausybei pateiks p. Putino aplinkos žmonėms priklausančių pinigų plovyklų sąrašus.

6. Galima dar būtų suskystintųjų gamtinių dujų terminalą po velnių iš Klaipėdos išplukdyti, „Gazprom“ ramybei.

Tai tik tokie svarbiausi, mano kuklia nuomone. Pabūsiu šiek tiek paranojikas, tačiau šis sąrašėlis ne taip esmingai skirtųsi nuo 1939 m. Lietuvos ir SSRS tarpusavio pagalbos sutarties. Be šalyje dislokuotų sovietų įgulų, bet užtat su tranzitu (ir labai didelėmis jo galimybėmis ne tik pervežti, bet ir įvežti) ir išsaugota bambagysle su Rusijos ir Baltarusijos energetine sistema.

Dabar klausimas - ką už tai galima gauti? Prieš beveik 80 metų aktualiausias Lietuvai buvo Vilniaus klausimas. Dabar, ko gero, Rusijoje dirbančio verslo interesas. Štai koks kontekstas dėliojasi šiuo konkrečiu reikalu.

1. Lapkričio 16 d. Seimui priėmus vadinamąjį Magnickio įstatymą (ketvirtais analogas pasaulyje), Rusijos ambasadorius Lietuvoje Sergejus Udalcovas pareiškė (pagal „Interfax“ agentūrą): „Juokinga: draudimas atvykti kai kuriems Rusijos piliečiams... Niekas iš rimtų Rusijos žmonių čia seniai nebevažiuoja, nes nėra su kuo kalbėtis.“ Ar tai galimybė p. Skverneliui? Jis pabrėžė, kad kitose Baltijos valstybėse situacija yra kitokia: į Rygą atvyksta Rusijos užsienio reikalų viceministras, į Estiją - specialus p. Putino atstovas M. Švydkojus, o netrukus ir visa URM delegacija iš Maskvos - į Taliną (nors Estija priėmė tokį pat įstatymą).

2. Kauno mero Visvaldo Matijošaičio šeimai priklausančios „Viči“ verslo grupės įmonės pernai tapo Kremliaus bufeto tiekėjomis. Ir nors sutarties vertė nesiekė nė 10 tūkst. rublių (apie 140 Eur), kas galėtų paneigti, kad toks paskatinimas (pamėgintų p. Gražulis ten pasiūlyti savo „Judex“ koldūnų, kur būtų pasiųstas?) nebuvo jaukas, gaudant įtakos agentus? Ką jau kalbėti apie gamybos ir prekybos verslą, kurį „VIČI“ grupė vysto Rusijoje be jokių sankcijų.

3. Rusijos valstybinei korporacijai „Rostex“ priklauso bent trečdalis Lietuvos aviacijos verslo per Gedimino Žiemelio įmones.

4. Nors maisto pramonės atstovai sako, esą po Rusijos embargo sėkmingai perorientavę produkcijos srautus į kitas rinkas, daugelis jų tebesapnuoja pasakiškus pelnus toje šalyje, kur kisieliaus krantais teka lietuviško pieno upės.

5. Rusiškų trąšų importo, kuriuo savo gerovę kuria Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, čia neminėsiu, siekdamas neprisidėti prie kakofonijos.

Štai tokie mainai gali būti dar prieš susėdant su kaimynų atstovais prie derybų stalo. Spėju: ne dabartinio premjero nosiai. Bet jo norai man nežinomi.

Šaltinis: ve.lt