„Delfi“ portale pasirodė trumpa žinutė pavadinimu: „Leido įsigyti vėjo jėgainių parką“. Pranešimo esmė: LR Konkurencijos taryba davė leidimą Rusijos energetikos monstro „Inter RAO JES“ dukterinei įmonei Lietuvoje nupirkti Kretingoje veikiantį ir „Vėjų spektrui“ priklausantį 30 MW instaliuotos galios vėjo jėgainių parką.Šis valstybės interesų išdavystę žymintis įvykis simboliškai sutapo su Lietuvos valstybės minėjimo dienos išvakarėmis. Praėjus parai po žinutės paskelbimo Delfi-je, komentarų skaičius nesiekia ir 50. O įvykis be galo skandalingas. Jis liudija išdavikišką sprendimą palaiminusių valdininkų degradaciją, taip pat ir valstybės vadovų, kurie bent jau strateginius dalykus privalo kontroliuoti, politinę, moralinę ir vadybinę impotenciją.
Kartu jis rodo ir valstybės saugumo tarnybų išsigimimą, kurios užuot išdavikiškus sandorius užkardę, veža į Lietuvą pakviestiems Rusijos FSB agentams savo pačių nuo ankstyvos paauglystės užaugintą „teroristę“ Kusaitę, kad šie ją patardytų, pakankintų. Arba organizuoja masinius operatyvinius telefonų pasiklausymus. Antai, 3 milijonus gyventojų turinčios Lietuvos spectarnybos užreikalavo virš 80 tūkst. telefoninių pokalbių pasiklausymų per metus. Palyginimui – bemaž 90 milijonų gyventojų turinčios Vokietijos spectarnybos atliko tik 12 tūkst. tokių pasiklausymų. Be abejo, Lietuvos saugumui nėra kada energetine šalies nepriklausomybe rūpintis. Tenka kurti visuomenei propagandines pasakas apie užsienyje besišlapinančius Lietuvos pulkininkus, kurie krenta žemyn galvą iš 9 aukšto. Juk reikia paleisti dūmų uždangą, reikia maskuoti savo nusikaltimus prieš valstybę. Beje, viešoje erdvėje yra nuskambėję du motyvai, kodėl Baltarusijoje buvo nužudytas patriotas karininkas V. Pociūnas: a) Lietuvos energetinio pavergimo mechanizmo ir jo vietinių samdinių bei stūmėjų atskleidimas; b) aferos išaiškinimas, kuomet Lietuvos saugumiečiai galimai išvogė milijonus, kuriuos JAV prašė neformaliai perduoti Baltarusijos opozicijai.
Lietuvai yra du rimti motyvai plėsti vėjo jėgainių parką. Pirma, vykdyti ES strategines nuostatas ir direktyvas atsinaujinančios energetikos srityje. Antra, stiprinti savo alternatyviąją energetiką, kuri nepriklausytų nuo Rusijos malonės arba šantažo. Europoje būtent Lietuva daugiausiai moka už dujas. Beprotiškai daug tenka mokėti praktiškai už visus energetinius išteklius – degalus, elektrą netgi malkas, kadangi jų kainos tarsi susisiekiantys indai.
Lietuva, Latvija, Rumunija ir Bulgarija – pačios „biedniausios“ ES valstybės. Rumunijos sesė Moldova apskritai yra pati neturtingiausia Europos valstybė. Deja, priešingai nei Lietuvoje – Moldovoje, Rumunijoje, Bulgarijoje gerokai šiltesnis klimatas. Šaltas Lietuvos klimatas, prasta daugumos namų termoizoliacija, totalinė energetinė priklausomybė nuo vienintelio tiekėjo – Rusijos, taip pat nusikalstamas Lietuvos valdžios atsisakymas plėtoti alternatyviąją energetiką yra aplinkybių derinys, užkertantis mūsų Tėvynei ateitį, varantis mūsų valstybę į vergovę ir pražūtį.
Kretingoje pastatytas vėjo jėgainių parkas – gal ir ne septynmylis, bet labai svarbus žingsnis modernios, alternatyvios ir nepriklausomos energetikos link. Tai galėjo būti pirmas stipresnis smūgis vergo grandinėms. Deja, nupirkta ir/arba šantažuojama mūsų valdininkija jau parduoda naujas vėjo jėgaines Rusijai. Kur žiūri Kubilius, ką mąsto Seimas? Kodėl nekyla skandalas? Kur patikrinimai, atleidimai iš pareigų, bylos, apkaltinamieji nuosprendžiai? Kur situacijos suvaldymas ir remontas? Kodėl Prezidentė nesušaukia Valstybės gynimo tarybos. O gal viskas jau suderinta pačiu aukščiausiu lygiu?
Dar 1990 m. buvo parengta „Lietuvos energetikos strategija“. Be galo įdomus dokumentas, be galo įdomus laikmetis. Lietuva anuomet jau drąsiai žengė Nepriklausomybės keliu. Maskva, premjeras Ryžkovas gąsdino – neturite naftos, dujų, galas jums „litovcai“ ir jūsų Lietuvai. Buvo sudaryta ekspertų grupė iš padorių žmonių „Lietuvos energetikos strategijai“ parengti. Grupė sudaryta mišriais pagrindais – dalis mokslininkų, dalis patyrusių energetikos praktikų. Apsidairė nenupirkti, neužverbuoti žmonės, pažiūrėjo, kaip kaimynai skandinavai gyvena ir kompetentingai parašė teisybę. O ta teisybė skaidri ir paprasta kaip kūdikio ašara: Lietuvai skubiai reikia vaduotis iš tiekėjo monopolininko gniaužtų, užsitikrinti alternatyvų energetinių išteklių tiekimą, naudoti savus atsinaujinančius energijos išteklius. Deja, per du dešimtmečius šioje srityje nieko nepadaryta, viskas užpliurpta, numarinta. Jokių jungčių, jokių energetinių alternatyvų. Su LEO LT afera Lietuva fundamentaliai apsidergė tarptautiniu mastu, atominės elektrinės idėja devalvuota. Suskubo svajoti apie suskystintų dujų terminalą, bet, regis jau per vėlu. Liaudiškai tariant, tai - klizma lavonui. Į terminalo rezervuarus supilsime keliais procentais pigesnes dujas, nei jas siūlo monopolistė Rusija. Juk energetinių išteklių kainos – lyg susisiekiantys indai.
Minėtą 1990 m. energetikos strategiją dabar galima būtų įrišti į kietą odinį viršelį ir daužyti juo per galvas VISIEMS Lietuvos premjerams, seimo pirmininkams. Ir Prezidentams galima būtų užvožti, visiems valstybės vadams - buvusiems ir esamiems. Kad atsikvošėtų, kad prisiimtų atsakomybę, kad tinkamai atliktų valstybės lyderių vaidmenis. Jeigu mūsų valstybės lyderiai yra nupirkti ar šantažuojami svetimos valstybės žvalgybos, tegul jie tyliai atsistatydina ir užleidžia vietas kitiems.
Kažkas pavirkaus: „o ką daryti, juk nėra Lietuvoje nei naftos, nei dujų, tik drėgni rudenys ir šaltos žiemos“? Visiems oligarchinės žiniasklaidos apkvailintiems raudotojams, demagogams, ir sąmoningiems Tėvynės išdavikams atsakau: vardan Lietuvos išlaisvinimo iš energetinės vergovės buvo (ir tebėra) galima padaryti labai daug. Proveržį, apčiuopiamus rezultatus galima pasiekti per keletą metų. Dėl vietos stokos tik keli konkretūs pavyzdžiai.
Lietuvoje šiuo metu yra apie pusę milijono hektarų dirvonuojančios žemės. Tūkstantį metų fanatiškai darbštus buvęs Lietuvos kaimas baigia prasigerti, prarasti darbinę motyvaciją bei žemdirbystės įgūdžius. Lietuvos sodiečių pasiturintis gyvenimas (gyvuliai, pasėliai, vaškas, kailiai, audiniai) viduramžių kronikose aprašyti. Sąlyginai pasiturintis kaimo gyvenimas tokioje klimatinėje juostoje yra paremtas tik kraštutiniu darbštumu ir išmone. Dar visai neseniai, sovietmety, Lietuvos kaimietis dirbo dvigubą krūvį – ir kolchoze, ir asmeniniame ūkyje.
Iš hektaro Lietuvoje galima gauti apie 20 tonų biokarklų masės. Derlius nuimamas kas 4 metai. Kad nupjauti 2-3 pirštų storumo sumedėjusį ūglį ir paversti jį drožlėmis, nereikia nei ypatingos įrangos, nei didelių energetinių sąnaudų. Karklyną galima eksploatuoti 40 metų ir per jo vegetaciją nuimti net 10 derlių. Karklynui nėra jokių apribojimų, viskas labai ekologiška. Karklynas gali nebent apgadinti melioracijos sistemas, bet jos jau ir taip sunaikintos. Jei karklai pjaunami vasario mėnesį, jų drėgmė maža, galima iškart smulkinti ir gaminti briketus. Briketų gaminimo presai gali būti seniūnijose, regionuose įsigyti kooperaciniais pagrindais, dalininku galėtų būti ir valstybė ar savivaldybė, tarkime „Pienocentro“ pavyzdys tarpukario Lietuvoje. Tvirtesnis ūkininkas presą įpirks pats. Nenoriu sumenkinti kitų alternatyvios atsinaujinančios energetikos rūšių. Visgi statyti užtvanką ar vėjo jėgainę yra beprotiškai brangu. Užsipirkti karklų sodinukų, kaip ir kopūstų ar braškių daigų, bemaž kiekvienas ūkininkas sugebėtų iš turimų lėšų, nepasismaugdamas paskolomis ir palūkanomis.
Tona briketų kainuoja, nelygu medienos rūšis, iki 500 Lt. Pajamos iš vieno hektaro galėtų siekti iki 10 tūkst. Lt. Iš 10 ha 100 tūkst. Pelnas, žinoma būtų trečdaliu mažesnis, atsimestų sąnaudos. Jei kalbame apie energetinius išteklius, tai Pasaulyje egzistuoja toks dalykas kaip dar neišgautų energetinių išteklių biržos. Galima parduoti arba įkeisti bankui dar neišgautus energetinius išteklius. Lietuvoje daugiausia ūkių iki 20 ha. Tarkime, užveisia mužikėlis 10 ha dydžio karklyną, įkeičia dar negautas potencialias dešimties būsimų derlių energetines žaliavas privačiam ar valstybiniam bankui, o likusiuose 10 ha toliau sau augina česnakus ir braškes. Turi gyvenimo kokybę, blaškosi su „tašėmis“ po „Maximą“, kaimo turizmo sodybą įrenginėja, traktoriuką perka, vaikus į mokslus išleidinėja. Valstybei, savivaldybėms skatinant galima pristatyti begalę modernių biokatilinių. Čia pat kaimo mokykla, darželis, seniūnija, paštas, nuovada, gaisrinė, vaistinė bus pigiai, pagal sutartį su vietos ūkininku, apkūrenami vietine atsinaujinančia žaliava.
Bet kas Lietuvos kaime matė tokias pajamas ir tokį gyvenimą? Gal tik koks Karbauskis? Neturime mes lietuviai vaizduotės, bet pasistenkime. Taigi, koks šiandien būtų Lietuvos kaimo socialinis ir ekonominis veidas, jei prieš 15-18 metų būtų buvusi pradėta valstybės remiama biokarklų auginimo programa? O ir didmiestyje būtų geriau. O ir smaugikai monopolistai – rusiški ir vietiniai – gniaužtų mūsų kaklą tik viena rankele, o ne abiem plaukuotomis rankomis, kaip dabar. Deja, kai prieš 15 metų skandinavai bandė mus šviesti, agituoti už biokarklus, debilai mūsų Vyriausybėje ir ministerijose arogantiškai jiems atsakė: „na jau pas mus Lietuvoje jokių karklynų nebus“. Kaimas per tą laiką užžėlė ir tebeželia usnimis, kaimiečiai gėrė ir tebegeria 9,5 laipsnio stiprumo „Teisybės“ alų, kaimo bernai važinėja girti surūdijusiais „Golfais“ ir „Asconomis“, išsitaško į pakelės medžius ir griovius. Kaimas išmiršta. O miestas tesudaro tik kelis procentus šalies teritorijos.
Valstybėje baisi krizė. Energetiniai ištekliai brangsta, biudžetas braška, bedarbystė, „Sodra“ bankrutuoja. O mūsų katilinės ir toliau yra kūrenamos doleriais ir eurais, o visa Rusijos padovanota šiluma išeina per betonines sienas, per kiaurus langus. O kas Lietuvai trukdė rimtai startuoti pastatų renovacijos ir apšiltinimo programą? Reikėjo koncentruotai mesti valstybines ir ES lėšas viešos paskirties pastatų renovacijai. Kas trukdė pasakyti savivaldybėms: „ponai, krapštykite pinigus, mes – centras - pridėsime, renovuokite savo mokyklas ir bibliotekas, kitaip bankrutuosite“. Štai jums ir šiluma sutaupyta, štai darbo vietos, štai mokestinės įplaukos į biudžetą. Jei trūksta lėšų, darykite pradžioje tik parodomąsias akcijas. Konkrečias savivaldybes, seniūnijas, gatves ar pastatus, kad nebūtų diskriminacijos, galėjo atrinkti loterijos automatas. Ekspertai galėjo sudaryti gatvių, sankryžų ir pastatų, kurių būklė daro lemiamą įtaką urbanistinio vieneto įvaizdžiui ir patrauklumui, sąrašą, o tada atrinkti iš ten namus ir koncentruotai mesti jų renovacijai lėšas.
Ateina renovacijos programos agentas į butą ir sako: „močiute, Jums ir Jūsų kaimynams pasisekė. Jūsų namas bus renovuojamas valstybės lėšomis, gyvensite šiltai, už šilumą mokėsite mažai. Štai čia prašau pasirašykite, pirmadienį pradėsime darbus“. Tokios parodomosios akcijos suveiktų kaip stipri socialinė reklama. Dalis šeimų ir namų bendrijų būtų norėję įsijungti į programą savo lėšomis, būtų nepretendavę į viešuosius finansus visai arba tiktai į nedidelį jų dalį. Geriausias istorinis pavyzdys – butų įgijimo praktika buvusioje LTSR. Pagrindinė masė šeimų dešimtmečiais laukdavo eilėje nemokamam valstybinimas butui gauti. Gi tam tikra dalis gyventojų statė vadinamuosius kooperatyvinius namus ir butus, už kuriuos mokėjo iš šeimos pinigų.
Kas trukdė startuoti tokią programą dar prieš 2-3 metus? Ogi valdžios bukumas ir godumas, nemeilė ir panieka savo žmonėms, vertelgos mąstysena, nesupratimas, kad moderni valstybė remiasi solidarumu ir nėra nei skolų išmušimo UAB-as, nei lombardas, nei antstolio kontora.
Nesu nei fizikas ar energetikas, nesu valdininkas. Esu tik socialinių mokslų profesorius. Bet ir man, našlaičiui, aišku, kad su energetika mūsų valstybėje įvyko ir tebevyksta kažkas labai baisaus. Ne tik su energetika, bet su visa valstybės valdymo ir politine sistema vyksta kažkas baisaus.
Kodėl dešimtmečiams praėjus nuo „Lietuvos energetikos strategijos (1990)“ paskelbimo, nepadaryti ir nedaromi praktiškai jokie konkretūs išsivadavimo iš energetinės vergovės žingsniai? Mūsų nelaimingoje ir nykstančioje valstybėje viskas iki bukumo sureglamentuota. Valstybę griaunantiems, bet būreliui egoistų ir nusikaltėlių naudingiems sprendimams įgyvendinti mūsų valdžiai užtenka visko: ir racijos, ir inovacijos, ir kriminalinės energijos. Prisiminkime kad ir pusiau kriminalinę privatizaciją. Toliau, nekilnojamas turtas žemė buvo paverstas kilnojamuoju ir nuo šios beprotybės šalis neatsigauna iki šiol. Kompensuojamų ir visų kitų vaistų rinka taip valdžios sureguliuota, taip penimasi iš farmacijos monstrų rankų, kad vaistai Lietuvoje gerokai brangesni nei Prancūzijoje, Olandijoje ar Vokietijoje. Matyt, vaistininkė ir vaistinės valytoja Vokietijoje gauna 7 kartus mažesnes algas nei jų kolegės lietuvaitės? Iš čia matyt ir tas vaistų brangumas Lietuvoje? Ko verta vien LEO LT afera, kur milijardinis viešasis turtas perleistas privačiai savininkų grupei be tiesės šį nusikalstamą korupcinį sprendimą kada nors anuliuoti Lietuvos teisės priemonėmis? Ko vertas iškrypėliškas Lietuvos saugumo noras slapta klausytis savo piliečių telefonų pokalbių šimtais kartų dažniau nei tai daro spectarnybos senosiose Europos valstybėse? Juk tam irgi reikia išradingumo bei energijos. Kodėl mūsų valdžiai per visus 20 metų ėmė ir pristigo aktyvumo, valios ir išradingumo pradėti spręsti Lietuvos energetinio saugumo ir nepriklausomybės klausimą.
Hipotezės teisėmis pateikiu savo atsakymą į iškeltą klausimą. Ten, kur dideli interesai ir dideli pinigai, niekas niekada nevyksta atsitiktinai. Visų Lietuvą valdžiusių ir tebevaldančių partijų lyderiai, partijų elitas yra papirkti ir/arba šantažuojami energetinio tarpininkavimo įmonių. Pastarosios Lietuvoje paprastai yra po legalia priedanga veikiantys Rusijos žvalgybos (FSB, SVR, GRU) šešėliniai padaliniai. Mūsų Tėvynės nepriklausomybė yra fikcija, o Lietuvos energetinė ir ekonominė vergovė yra reali.
Modernaus vėjo jėgainių parko Kretingoje pardavimas Rusijai dabar yra labai iškalbingas indikatorius. Kubiliumi, Seimu ir jo degradavusiomis partijomis Lietuvoje psichiškai sveiki žmonės nebetiki. Nebent Prezidentė dabar imsis šią išdavystę stabdyti, bandys situaciją suremontuoti. Jei taip, tai Lietuva ir jos politinė sistema galbūt jau bando keltis iš purvo; jei ne, tai evakuokitės iš Lietuvos arba susitaikykite su vergo ir ubago vaidmeniu.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
