Europa artėja prie konflikto, kuris gali įtraukti ir Lietuvą

ES Ukrainai 2026–2027 metams numatė 90 mlrd. eurų paskolą. Iki spalio pabaigos iš jos išmokėta 19,8 mlrd. eurų. Spalio 30 d. Europos Komisija pasiūlė patvirtinti likusių 45 mlrd. eurų paskirstymą 2027 metams. Iš jų 31,7 mlrd. eurų būtų skirta gynybai, 13,3 mlrd. – valstybės biudžetui.

Šie 45 mlrd. eurų dar nėra išmokėti. Sprendimą dėl jų paskirstymo turi priimti ES Taryba. Karo finansavimas priklauso ne tik nuo pažadėtų sumų, bet ir nuo to, kada pinigai pasieks Ukrainą.

Europos centrinis bankas (ECB) negali tiesiog įjungti pinigų spausdinimo mašinos ir apmokėti karo sąskaitų. Tiesioginis valstybių finansavimas pinigų emisija jam draudžiamas, o pernelyg laisva pinigų politika didintų infliacijos pavojų.

Tačiau finansai tėra viena didesnio konflikto dalis.

Europos nacionalistai ilgai tikėjosi galėsiantys naudotis narystės ES privalumais ir kartu išsaugoti svarbiausias savo valstybių suverenias galias. Federalistinės Europos vizija, kurios vienas ryškiausių ideologų buvo Altiero Spinelli, numato priešingą kryptį – vis daugiau sprendimų perduoti bendroms Europos institucijoms.

Šį prieštaravimą dešimtmečius buvo galima pridengti kompromisais. Tačiau gilesnė integracija reikalauja konkrečių įgaliojimų perdavimo.

Vaizdžiai tariant, ateina laikas atiduoti ne tik buto raktus, bet ir šaldytuvą.

Būtent čia globalistų ir nacionalistų interesai susiduria kaktomuša.

JAV prezidento Donald Trump politika, užsitęsęs karas Ukrainoje ir neįgyvendinti platesni politinės bei ekonominės pertvarkos sumanymai sujaukė ankstesnius Europos raidos scenarijus. COVID-19 laikotarpiu išgarsinta „Great Reset“ koncepcija taip pat netapo visuotinai įgyvendintu ekonominės pertvarkos modeliu.

Europa gyvena užsitęsusio karo, didėjančių finansinių įsipareigojimų ir stiprėjančios vidaus priešpriešos sąlygomis.

Kompromisams senkant, iškyla vadinamojo karštojo scenarijaus pavojus – politinės kovos perėjimas į gatvių susirėmimus ir valstybės institucijų skilimą.

Viena pavojingiausių tokio scenarijaus vietų gali tapti Lenkija.

Spalio 30 d. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo teisėja Anna Korwin-Piotrowska paskelbė sprendimą laikinai nušalinti tribunolo pirmininką Bogdan Święczkowski ir perimti vadovavimą teismui.

B. Święczkowski šalininkai šį sprendimą atmeta. Jie teigia, kad tribunolo vadovas lieka savo pareigose, o A. Korwin-Piotrowska veiksmai yra neteisėti.

Prie tribunolo kilo protestai, įsikišo policija, buvo sulaikyti trys žmonės. Lenkijos prezidentas Karol Nawrocki nutraukė kelionę į Senegalą ir grįžo į Varšuvą.

Spalio 31 d. K. Nawrocki pareiškė, kad pažeista konstitucinė santvarka, ir sušaukė skubias politines konsultacijas.

Premjero Donald Tusk stovykla savo veiksmus grindžia būtinybe atkurti teisės viršenybę. Opozicija kaltina valdžią puolimu prieš konstitucinę santvarką.

Tai jau ne eilinis ginčas dėl įstatymo. Kova vyksta dėl valstybės institucijų kontrolės.

Kol priešprieša sprendžiama teisinėmis ir politinėmis priemonėmis, ji lieka konstitucine krize. Tačiau jeigu susiskaldymas persimestų į policiją, kariuomenę ar kitas jėgos struktūras, Lenkija galėtų atsidurti ant gerokai pavojingesnio konflikto slenksčio.

Tokio skilimo kol kas nėra. Būtent jo galimybė ir yra pavojingiausias scenarijus.

ES vadovybei politiškai palankesnė D. Tusk proeuropietiška kryptis. Briuselis suinteresuotas, kad Lenkijoje išliktų stiprios liberaliosios ir europinės integracijos šalininkų jėgos. Tačiau kuo aštresnė kova dėl šalies politinės krypties, tuo didesnė ir nacionalistinių jėgų mobilizacijos tikimybė.

Lenkijos konfliktas nebūtinai liktų jos vidaus reikalu.

Politiniai susirėmimai vienoje valstybėje gali paskatinti panašius procesus kitose. Ypač jautri Ukraina, kurios visuomenę sekina karas, mobilizacija, ekonominiai sunkumai ir priklausomybė nuo užsienio finansavimo.

Jeigu Europoje prasidėtų platesnė pilietinių susirėmimų banga, jos poveikis galėtų pasiekti Ukrainą. Politinis užkratas sienų nepaiso, o karo išsekintoje visuomenėje jo pasekmės galėtų būti itin sunkios.

Jeigu politinis konfliktas Lenkijoje peraugtų į susirėmimus, jo pasekmės galėtų tiesiogiai pasiekti Lietuvą. Ypač pavojingas būtų Lenkijos policijos, kariuomenės ar kitų jėgos struktūrų susiskaldymas.

Tokiu atveju Lietuva atsidurtų šalia valstybės, kurioje dėl valdžios kovotų ne tik politikai, bet ir jėgos struktūros. Tokios krizės išplitimo į Lietuvą atmesti negalima.

Ir čia kiekvieną dieną deklaruojama Lietuvos lyderystė Europoje nieko negarantuotų.

Mūsų šalyje dabar laukiama prezidento Gitano Nausėdos situacijos vertinimo. Galbūt paaiškės, kad visa tai, kas vyksta Europoje, tėra tik dar viena Rusijos provokacija.

Šaltinis: enlargement.ec.europa.eu, consilium.europa.eu, reuters.com, apnews.com, rp.pl, polskieradio.pl