Iniciatyva, kurią galima būtų pavadinti Trojos arkliu Lietuvai(25)

Pradžioje savęs paklauskime – kas yra valstybinė kalba? Tai kalba, nurodanti valstybės suvereną – tautą. Valstybinės lietuvių kalbos viršenybė prieš visas kitas kalbas yra aiškiai apibrėžiama įstatymais bei Konstitucija. Įstatymais yra apibrėžtas ir raidynas, kuriuo kalba užrašoma.

Lyg ir viskas aišku. Vadovaujamės Konstitucija, laikomės galiojančių įstatymų, ir viskas gerai.

Bet staiga iš kai kurių mūsų šalies gyventojų pasigirsta pretenzijos, jie, ignoruodami Lietuvoje gyvenančias dar ir kitas tautas, pradeda reikalauti sąvajai tautinei mažumai išskirtinių sąlygų, kurios pakeistų asmenvardžių rašybą Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose.

Kaip bebūtų keista, bet tarp Lietuvos politikų atsiranda tokių, kurie pateikia įstatymų projektus, numatančius galimybę Lietuvos piliečiams, turintiems istorinius dokumentus (įstatyme vadinamus „šaltiniu“), kuriuose jų pavardė kažkada buvo užrašyta nelietuviškoms raidėmis, pagal pageidavimą pasikeisti savo lietuviškai užrašytus vardą ir pavardę tokia forma, kokia jie užrašyti „šaltinyje“.

Tokį įstatymo projektą (XIIP-1653(2) užregistravę ir pateikę svarstyti Seimui politikai – socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – savo veiksmais palaiko lietuviško raidyno išplėtimą W, Q, X raidėmis. To jau senokai reikalauja politinė partija „Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA)“ ir Lenkijos valstybė.

LLRA reikalavimus ir siekius galima puikiai suprasti – partija siekia populiarumo, kuris lengviausiai pasiekiamas „ginant“ savojo elektorato „teises“. Tik štai klausimas – nuo ko ginant?

Lietuvos lenkakalbių piliečių Lietuvoje nėra nuo ko ginti. Jų niekas nepuola, greičiau jau atvirkščiai – ištikimais rinkėjais prisidengusi partija mėgina pulti LR pagrindinio įstatymo – Konstitucijos – pamatinius reikalavimus, įtvirtinančius valstybingumą.

Bet tai, kaip jau ir minėjau, tėra partinės intrigos, į kurias labai kreipia dėmesį socialdemokratų partijos atstovai. Kažin kodėl?

Kitas dalykas, kad spaudimą lietuvių išrinktai valdžiai daro ir Lenkijos valdžia, reikalaudama kažkokių išskirtinių teisių tam tikrai Lietuvos piliečių kalbinei grupei. Noriu priminti, kad Lietuvos lenkakalbiai piliečiai nėra Lenkijos piliečiai, kuriuos kaimyninė valstybė privalėtų ginti nuo kažkokios menamos agresijos ar pažeidžiamų teisių.

Lenkiškai kalbantys Lietuvos piliečiai turi savo teises ir pareigas mūsų valstybėje. Ir Lietuvos piliečių interesus ginti Lietuvos teritorijoje yra visiškai ne Lenkijos reikalas.

Juolab, kad Lietuvoje valstybės išlaikomų lenkiškų mokyklų skaičius – didžiausias pasaulyje! Ir tai suteikia lenkiškai kalbantiems piliečiams turėti geriausias sąlygas pasaulyje (neįskaitant, žinoma, Lenkijos) išsaugoti savo kalbą ir visus kitus tapatybės atributus.

Taigi, išskirtinių savo kalbinei grupei sąlygų Lietuvoje reikalauja tik du subjektai – LLRA ir Lenkijos vyriausybė, kurių reikalavimus bando prastumti (bent jau žengti pirmuosius žingsnius jų įgyvendinimo link) minėtieji socialdemokratai. Kokių paskatų vedini – kitas klausimas, į kurį gali atsakyti tik jie patys. Aš nespėliosiu.

Tačiau staiga viešojoje erdvėje kaip Pilypas iš kanapių iššoka iniciatyvinė grupė „Talka“ ir pateikia savo alternatyvų projektą, kurį pavadina „lietuvių kalbos išsaugojimu“, ir pasiūlo asmenvardžius nelietuviškomis raidėmis rašyti antrajame (papildomame) asmens dokumento puslapyje bei kitoje tapatybės kortelės pusėje. Kitaip tariant, iki tol buvusiame grynai lietuviškame dokumente pradėti rašyti viską, ko pageidaus to dokumento turėtojai.

„Talkos“ iniciatyvinės grupės rašytame straipsnyje yra rašoma: „Pamirštama, kad įrašai vien nevalstybine kalba akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai. Teigiama, kad egzistuoja teisė savo vardą rašyti ne valstybine kalba.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad valstybės to leisti neprivalo, priešingai, asmenvardžių rašymas turi būti reguliuojamas daugumos piliečių patogumui“.

Atrodytų, šiuo tekstu sudedami visi taškai ant „i“. Betgi ne! Grupė siūlo telktis, rinkti parašus ir visus piliečius bendradarbiauti, kad lietuvių dokumentuose asmenvardžiai galėtų būti rašomi jų savininkų pasirinkta kalba.

Ar tai galima pavadinti lietuvių kalbos išsaugojimu? Žinoma, ne. Nes tai yra tik pirmas žingsnis naikinant lietuvių kalbos viršenybę prieš kitas kalbas Lietuvos teritorijoje.

Kodėl taip tvirtinu? Nežinantiems priminsiu tokį visuomenės poveikio įrankį-technologiją, kurią daugelis (tikiuosi) pažįsta kaip Overtono langą (jei yra nežinančių – Overtono langas arba apie naikinimo technologiją).

Tai yra sistemingų žingsnelių technologija, kurios tikslas – parengti visuomenę pozityviai priimti tai, ką ji iki tol vertino neigiamai. Pradžioje pristatomas tikslas.

Apie jį kalbama, tačiau niekas jo net nesvarsto. Atmeta.

Vėliau visuomenė įtraukiama į diskusiją apie tai. Kitu žingsniu jau pradedami svarstyti pliusai ir minusai, o vieną dieną visuomenei tai pristatoma kaip įtvirtintas faktas.

Viskas. Bet visi prie reiškinio, kuris įtvirtinamas visuomenėje kokių nors interesų grupių iniciatyva, jau yra įpratinti – atpažįsta pavadinimą, ilgos ir nuolatinės diskusijos visus išvarginusios, dėmesys atlėgęs, ir apskritai – viskas atsibodę ir įkyrėję.

Taigi – langas pilnai atvertas. Reiškinys tapo norma.

Tad mūsų svarstomu lietuvių kalbos darkymo atveju daromas jau trečias žingsnis – pristatymas ir svarstymai jau praeityje, dabar pradedami (ar jau įpusėję) rinkti pritariančių (arba tiesiog suklaidintų ir nesuvokiančių, ką daro) žmonių parašai, siekiant pateikti „alternatyvų“ G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projektui variantą.

Iš tiesų jis joks alternatyvus – siūlo tą patį, tik labiau ištempiant laike. Pradžioje įrašai ne valstybine kalba bus ne pirmajame, o antrajame paso puslapyje.

Skubėti neverta, minėtų socialdemokratų skuba atnešė didelį visuomenės pasipriešinimą, o tai parodė, kad Overtono lango principu veikianti sistema yra nuosekli ir negalima peršokti joje numatytų etapų. Visuomenė to neleis.

Tačiau pasinaudojant visuomenine iniciatyvine grupe, kurioje yra žinomų visuomenei asmenų, pradedant iš tolo ir prisidengus kilniais tikslais, galima pasiekti beveik viską.

Todėl, mano nuomone, jeigu „Talkos“ iniciatyvinė parašų rinkimo grupė tikrai rūpinasi lietuvių kalbos išsaugojimu, jos iniciatoriams reikėtų gerai pagalvoti, ko jie iš tiesų siekia – mat kartą pradėjus rašyti nelietuviškais rašmenimis oficialiuose LR asmens dokumentuose, kitas tų dokumentų savininkų ar kokių „iniciatyvinių grupių“ siūlymas-reikalavimas gali būti įteisintus dokumentų įrašus įteisinti ir gydymo įstaigose, ligonių kasose, moksleivių mokyklų dokumentuose. Po to, suprantama ir logiška bus įrašus automatiškai įteisinti visur kitur – juk negalės žmogus, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, skirtingose įstaigose turėti skirtingus įrašus apie savo paties asmenį.

Taip prieitume iki absurdo.

Pasakę „A“ turėsime tarti ir „B“. Mat kartą nuleidus kartelę – vėliau ji bus lenkiama vis žemiau. Iki dugno.

Ir nors iniciatyva skelbiasi siekianti išsaugoti lietuvių kalbą, iš tiesų siekia prastumti nelietuviškus įrašus antrajame paso puslapyje ir kitoje asmens kortelės pusėje. Nieko daugiau – absoliučiai nieko! – ši iniciatyva nepasieks.

Ji negali garantuoti kitų iniciatyvų užkardymo, iniciatyvų, kuriomis bus siekiama tolimesnių žingsnių. Tai tik pagreitins nelietuviškų asmenvardžių įrašų atsiradimą kituose oficialiuose LR dokumentuose.

Lietuviai daugybę amžių gynėsi nuo pavergimo, valstybės praradimo, nutautėjimo. O dabar kaip zombiai siūlosi tai įteisinti savo rankomis. Esą ginsis nuo tų, kurie nevalstybine kalba siūlo rašyti pirmame puslapyje, todėl, norėdami anuos perspjauti, rašys antrame.

Ar dar žinote panašių pavyzdžių, kai tokiu būdu valstybės „saugoja“ savo kalbą?

Naujausi

Seutos krizė slopsta, tačiau mieste liko tūkstančiai migrantųPasaulis · 2026-08-03Naujas anekdotas: „mūsų kare“ iš priešo pasigesta atsiprašymoKaras ir taika · 2026-08-03Nausėda visą savaitę dirbs Lietuvai iš MadeirosPolitika · 2026-08-03Seuta tapo perspėjimu visai Europai: Vokietija reikalauja užverti išorinių sienų spragasPasaulis · 2026-08-03