Jei I. Šimonytė būtų sąžiningas ir geras žmogus, tikinti krikščionė, tikra Lietuvos patriotė, ji, mano manymu, nebūtų dalyvavusi nešvaraus, galimai korupcinio skolinimosi už beveik 10 proc. palūkanas istorijoje ir nusikalstamame „Snoro“ banko subankrotinime.
Taip, 2009 metais buvo krizė. Ji buvo pasaulinė, tęsėsi keletą metų, tačiau prie jos gilumo Lietuvoje prisidėjo tiek G. Kirkilo, tiek A. Kubiliaus vyriausybės. BVP drastiškai mažėjant, biudžeto pajamos fatališkai krito ir reikėjo skolintis.
Tačiau buvo dvi galimybės: skolintis PIGIAI iš TVF ir skolintis BRANGIAI iš privačių skandinaviškų bankų.
Lyg šiandien pasakytus prisimenu tada ištartus D. Grybauskaitės žodžius: „Mes pasauliui nedemonstruosim, kad esame impotentai (tai jos pavartotas žodis) ir iš Tarptautinio valiutos fondo nesiskolinsime“. Kaip ji tarė, taip Lietuva ir padarė – skolinosi iš privačių skandinaviškų bankų už tris kartus didesnes, nei skolinosi latviai (jie skolinosi už maždaug tris procentus) palūkanas.
Ir, prezidentės žodžiais tariant, bent šia prasme tapome finansiniais impotentais, kurių valstybinė skola per trumpą laiką padidėjo tris kartus. Tai skolai aptarnauti mes skiriame daug mokesčių mokėtojų pinigų. O juk juos galėjome panaudoti kitoms viešosioms reikmėms – švietimui, mokslui, kultūrai, sportui ir t.t. Viešojoje erdvėje tada cirkuliavo skaičius – 5 milijardai litų. Tiek mums papildomai kaštuoja tas tamsus skolinimasis „ne iš TVF“. Kaip sakoma, „didelis DĖKUI“ asmeniškai D.Grybauskaitei, konservatorių premjerui A.Kubiliui ir finansų ministrei I.Šimonytei.
Neatsakyti klausimai, kurie turi būti atsakyti
Daug kas mano, kad tas brangus skolinamasis iš švedų bankų buvo finansinė afera, kurioje dalyvavo ir naujoji žmonių partijos vedlė I. Šimonytė. Jos atsakymai, tiksliau – išsisukinėjimai Seimo Biudžeto ir finansų komitete prieš metus manęs neįtikino. Dar daugiau klausimų kyla ir dėl jos asmeninio vaidmens ir dalyvavimo nusikalstamame „Snoro“ banko bankrotinime.
Seimas privalėjo ir galėjo ištirti šias istorijas ir jos pagrindinių herojų vaidmenį joje. Tačiau abiem atvejais, - ir brangaus skolinimosi iš švedų bankų, ir „Snoro“ banko tyčinio subankrotinimo istorijoje, tai atlikti buvo sutrukdyta. Ir sutrukdė šiems tyrimams tie patys konservatoriai, kurie ir padarė tuos nusikaltimus. O apie prokurorų tyrimą aš net nekalbu ir nieko nesitikiu. Tuščia jų.
Klausimas: kodėl žmogus su tokia finansine biografija (kuris, aplamai nesuprantama, kaip dar ne taip seniai galėjo drįsti kandidaduoti į šalies prezidento postą) šiandien veda, neva, krikščioniškųjų vertybių turinčią TS-LKD partiją į Seimo rinkimus? Partijos lyderio katastrofa? Manau, kad taip. Partijos išsigimimas ir krikščioniškųjų vertybių paminimas? Įsitikinęs, kad taip. Juk septintas Dievo įsakymas sako: Nevok. O dešimtas Dievo įsakymas antrina: Negeisk svetimo turto. Vienok, suprantu, kad čia tikrai ne korumpuotai Šimonytei ir ne „Snoro“ banką išvogusiems konservatoriams skirta.
Ar ne geriau šiandien naująjai konservatorių partijos vedlei Šimonytei būtų eiti išpažinties, kol dar jos nepasodino į teisiamųjų suolą? Ir kol ji ten neatvedė ir visos partijos. Pagalvokim kartu.
Šimonytė buvo viena iš pagrindinių Snoro banko sužlugdymo “režisierių”
Buvusi finansų ministrė I.Šimonytė suvaidino pagrindinį vaidmenį „Snoro“ banko sužlugdyme. Ji buvo ta svarbiausia figūra, į kurią konservatorių šulai rėmėsi ruošdami išankstinį banko sunaikinimo planą. Tuos kelis mėnesius kol Prezidentūra, Vyriausybė, Lietuvos bankas ir švedų bankų atstovai derino savo veiksmus, kaip iš rinkos eliminuoti pagrindinį skandinaviško kapitalo bankų konkurentą, –penktąjį pagal dydį šalies banką „Snorą“, valstybės pareigūnė Šimonytė tarp jų buvo aktyvi ryšininkė.
Reikia pasakyti, kad dar gerokai iki 2011 m. lapkričio 16 dienos „Snoro“ bankui lemtingų įvykių, Šimonytė kartu su premjero A.Kubiliaus patarėjais, ekonomikos ir finansų klausimais M.Majausku ir vidaus politikos klausimais V.Valentinavičiumi, nuolat vaikščiojo į Lietuvos banke vykusius slaptus pasitarimus. Taip pat ten lankydavosi ir prezidentės D.Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais N.Udrėnas. Beje, į tuos Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko organizuojamus slaptus pasitarimus, taip vadinamu „Snoro“ banko reorganizavimo klausimu, iš užsienio atvykdavo britų konsultantai - Saimonas Friklis su savo komanda. Atvykdavo ir Generalinės prokuratūros atstovai.
Belieka konstatuoti, jog „Snorui“ nebuvo jokių šansų atsilaikyti prieš tą nusikalstamą susivienijimą, kuriame persipynė politiškai korumpuotos teisėsaugos, Prezidentūros, valdančiosios konservatorių partijos vadovų ir, galimai, tarptautinės mafijos atstovų interesai.
Šių faktų patvirtinimui paskaitykite ilgamečio Lietuvos banko, Apsaugos skyriaus viršininko Vytauto Petro Karsoko interviu, atspausdintą „Lietuvos ryto“ dienraštyje 2014 m. gegužės 9 d. pavadinimu „Prezidentės statytiniui įžūlumui nebuvo ribų“.
Skelbiant „Snoro“ banko bankrotą jokių skaičiavimų nebuvo, buvo tik noras pasidalinti pinigus
Skaitytojams noriu priminti, jog 2014 m. pradžioje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (pirmininkas Artūras Paulauskas) kartu su Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija, Seimo pavedimu irgi nagrinėjo AB banko Snoras žlugimo istorijos klausimus. Komisijai pavyko apklausti tris „Snoro“ nacionalizavimo ir bankroto istorijos dalyvius: buvusį Lietuvos banko valdybos narį Vaidievutį Ipolitą Geralavičių, buvusią „Snoro“ banko Teisės departamento direktorę Aušrą Ižičkienę ir tuometę finansų ministrę, o vėliau Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoją Ingridą Šimonytę.
Štai ką apie „Snoro banko bankrotą 2014 m. kovo 6 d. straipsnyje - „Snorą“ uždarę Lietuvos banko vadovai spruko į užsienį“ tada kalbėjo Seimo NSGK pirmininkas A.Paulauskas:
„<..> Prieš skelbiant Snoro bankrotą, jokių skaičiavimų, kas brangiau, o kas pigiau, nebuvo pateikta“. „<...> teismui pateiktą Snoro banko balansą tesudarė keletas skaičių, surašytų ant vieno popieriaus lapo. Vargu ar didžiulio banko balansas gali tilpti į pusę puslapio“... „<...> skelbti bankrotą buvo politinis sprendimas“.
Straipsnyje tvirtinama, jog pats laikinasis administratorius S.Friklis „Snoro“ banko bankroto nesiūlė:
„Kaip žinome, priemonės priimtos 2011 m. lapkričio 16 d., kai buvo paskelbtas („Snorui“) moratoriumas, atvykęs laikinasis administratorius Saimonas Friklis (Simon Freakley) pateikė penkis scenarijus ir paskutinis iš jų buvo bankrotas, kurio jis nesiūlė“, - akcentavo A.Paulauskas.
Buvusi „Snoro“ Teisės departamento direktorė ir valdybos narė A.Ižičkienė taip pat patvirtino, kad S.Friklis laikėsi nuomonės, jog „Snoras“ yra mokus, likvidus ir po nacionalizavimo gali veikti kaip valstybinis komercinis bankas.
„Snoro“ banko bankrotą pasiūlė Šimonytė
Drąsiai teigiu, ką tiksliai žinau: „Snoro“ banko bankrotą, be jokio ekonominio pagrindo, pasiūlė tuometė finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Ji yra nusikaltelė.
Pati Šimonytė, be jokių atliktų skaičiavimų, įtikinėjo visuomenę, jog „Snoro“ bankrotas yra pats pigiausias variantas „susitvarkyti“ su „Snoru“, nors pats AB bankas „Snoras“ veikė stabiliai ir net nesiruošė mirti. Tai nebuvo natūrali banko mirtis. Snoras buvo ciniškai nužudytas Lietuvos valdžios. Ir tokiu drąstišku būdu skandinavų bankams buvo išvalyta rinka nuo konkurentų.
Tuos mano žodžius pilnumoje patvirtina Lietuvos banko valdybos narys (2004 m. – 2013 m.) Vaidievutis Ipolitas Geralavičius. Jis savo 2019 m. vasario 15 d. interviu „Kauno dienai teigė:
„Svarbiausias dalykas, kad S.Freakley pirmoji rekomendacija nebuvo bankrotas. Pirmiausia buvo kalbama apie banko skaidymą į gerąjį ir blogąjį (tai, ir mano galva, būtų buvę geriau). Bankrotas buvo įrašytas gale, na, jei daugiau nieko nesugalvotume.
Beje, girdėjau, kad kai S.Freakley buvo apklausiamas Londono teisme nagrinėjant bylą dėl A.Baranausko ir V.Antonovo repatriacijos į Lietuvą, jis išrešikė nuostabą, kad „Snoras“ buvo ne išskaidytas, o paskelbtas jo bankrotas“.
O svarbiausia, Lietuvos banko valdybos narys V.I.Geralavičius tame interviu aiškiai patvirtina faktą, kad finansų ministrė Ingrida Šimonytė (ir tik ji) be jokių ekonominių skaičiavimų, asmeniškai liepė skelbti bankrotą bankui „Snoras“:
„Įdomu tai, kad, gavus išsamias S.Freakley išvadas ir pasiūlymus, atėjo į Lietuvos banką finansų ministrė, labai energinga, su premjero patarėju Mykolu Majausku ir be jokių ceremonijų pareiškė: BANKROTAS, ir daugiau nieko. O kur tyrimai, kaip geriau, kur analizė? Be niekur nieko nuspręsta. Manau, kad Lietuvos bankas turėjo pats nuspręsti, ką daryti, bet čia jo nepriklausomumas buvo traktuojamas labai laisvai“.
Kam buvo naudingas „Snoro“ banko bankrotas?
Objektyviai žiūrint į to meto šalies ekonominę situaciją, galima buvo daryti prielaidą, kad valstybė jau seniai buvo susidūrusi su finansinėmis problemomis, kurias, „Snoro“ banko nacionalizavimo ir paskesnio subankrotinimo atveju, atsirado labai palanki galimybė viską paslėpti ir paaiškinti, panaudojant taip vadinamąja „Snoro problema”.
Tiesiai sakant, galima drąsiai teigti, kad konservatorių - liberalų vyriausybės premjero A.Kubiliaus ir finansų ministrės I.Šimonytės valdoma Lietuva tuo metu faktiškai jau buvo bankrutavusi.
Akivaizdu, kad per A.Kubiliaus vyriausybės valdymo laikotarpį SODRA buvo privesta iki beveik 580 mln. eurų (2 milijardų litų) viršijančio deficito, nežinia kur “išgaravo“ Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirti milijardai ir t.t., ir t.t. Todėl, subankrotinus „Snorą“, galimybe pridengti valstybės finansines problemas iš AB banko „Snoras“ nusavintais akcininkų ir indėlininkų pinigais buvo realiai pasinaudota. O po šalies valdžios įvykdytos šios piniginių lėšų pasisavinimo „operacijos“, lengvai galima buvo banke atsiradusį turto trūkumą tiesiog „pakabinti“ AB banko Snoras pagrindiniams akcininkams. O pastariesiems vėliau dar prezidentės D.Grybauskaitės nurodymu ir baudžiamąją bylą buvo galima sufabrikuoti.
O labiausiai dėl „Snoro“ bankroto džiūgavo skandinaviški bankai, kuriems ir „Snoras“ buvo kaip rakštis. Jie labai greitai „Snoro“ klientus ir rinkos dalį pasidalijo.
Paskelbus tyčinį „Snoro“ bankrotą, konservatorių padaryti nuostoliai milžiniški
Akivaizdu, jog dėl konservatorių vyriausybės premjero A.Kubiliaus ir finansų ministės I.Šimonytės neadekvačių ir nepamatuotų veiksmų „Snoro“ atžvilgiu, dauguma „Snoro“ klientų prarado savo lėšas bankrutavusiame banke.
Daugiausia valstybės lėšų „Snore“ prarado Ignalinos atominė elektrinė - net 26 mln. eurų, SODRA -22,5 mln. eurų, Generalinė miškų urėdija -8,7 mln. eurų. Lietuvos geležinkeliai neteko 4,4 mln. eurų, laikytų „Snoro“ banko sąskaitose, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – neteko 5 mln. eurų, „Invega“ - 10,7 mln. eurų, „Regitra“ - 4,5 mln. eurų, Registrų centras - 3 mln. eurų, „Vilniaus vandenys“ - 2,3 mln. eurų, Alytaus m. savivaldybė - 7,2 mln. eurų, Alytaus raj. savivaldybė - 3,2 mln. eurų. Sveikatos apsaugos sistemos įmonės kartu prarado net 9,3 mln. eurų.
Policijos departamentas „Snoro“ banke prarado per 3,5 mln. eurų, skirtų policininkų atlyginimams. Iš viso Policijos departamentas ir jo Kriminalinės policijos biuras prarado 5 mln. eurų. Galima būtų vardinti ir vardinti.
Ir čia kalbama tik apie valstybinių įmonių pinigines lėšas. O kur dar šimtai privačių įmonių , kur įvairūs UAB-ai, užsienio kompanijos? Arba, kas suskaičiuos, kiek prarado konservatorių tyčia subankrotintame „Snore“ fiziniai asmenys, - Lietuvos gyventojai, kurių banke buvo daugiausiai?
Pavyzdžiui, „Rokiškio sūris“ prarado banke laikytus 4,3 mln. eurų, draudimo kompanija „PZU Lietuva“ - 3,3 mln. eurų, UAB “Perlo paslaugos” - 2,4 mln. eurų, AB “Orlen Lietuva” - 2,1 mln. eurų, UAB “Utenos prekyba” - 1,9 mln. eurų, UAB “Invalda” - 5,8 mln. eurų.
Užsienyje registruotos kompanijos prarado dar daugiau. M.Gusiatino valdoma įmonė “Holten Investments” neteko 49,7 mln. eurų, FBME bank LTd. - 21,4. mln. eurų, EN+Group Ltd. - 16,2 mln. eurų, Ashburg Ventures Corp.- 9,4 mln. eurų.
AB banko ‚Snoras“ klientai fiziniai asmenys taip pat prarado didžiules sumas. Tos piniginės lėšos A.Kubiliaus vadovaujamos konservatorių-liberalų vyriausybės buvo paprasčiausiai nusavintos. Pavyzdžiui, T.Ramanovskaja po tyčinio „Snoro‘ banko bankroto prarado savo vardu sąskaitoje turėtus 2,4 mln. eurų, krepšininkas A.Macijauskas - 2 mln. eurų, verslininkai M.Berba ir V.Vyšniauskas - atitinkamai 1,9 ir 1,8 milijonus eurų.
Akivaizdu, kokie milžiniški nuostoliai buvo padaryti konservatorių rankomis „Snoro“ banko akcininkams ir indėlininkams. Be abejo, didžiulė žala buvo padaryta ir valstybei, nes Šimonytės nurodymu buvo subankrotintas jau nacionalizuotas suvalstybintas bankas.
Šimonytė asmeniškai apvogė 12 tūkst. „Snoro“ banko obligacijų turėtojų
Įsitikinęs, kad I.Šimonytė, užimdama finansų ministrės pareigas, puikiai suprato, kad jos nurodymu subankrotinus „Snorą“, labiausiai nukentės 12 tūkstančių „Snoro“ banko obligacijų turėtojų. Šimonytė , žinodama, kad obligacijos nedraustos, sąmoningai juos paliko prie sudužusios geldos. Tie žmonės neteko 108,693 mln. eurų savo investicijų. „Žmonių partijos“ dabartinė vedlė į Seimo rinkimus I.Šimonytė juos paprasčiausiai įžūliai apvogė.
O šiandien įsistačiusi kiaulės akis ir įžūliai meluodama tiems patiems žmonėms, Šimonytė važinėja po Lietuvą ir teigia, jog šaliai reikia naujos jėgos, Kokios naujos jėgos? Ne gi, tokios, kokia yra po savimi „prisidirbusi“ konservatorių partija? Mano galva, daugelis jų, tų apvogtųjų, kaip liaudis sako, jei prieitų, tai savo rankomis tą konservatorių tarnaitę pasmaugtų.
Ir dar. Kitus, tik jau 6464 Snoro banko indėlių sertifikatų turėtojų, kurie neteisėtai uždarytame „Snore“ neteko savo 143,824 mln. eurų piniginių lėšų, Šimonytė pasiuntė ilgiems 5-6 metams į beprasmę korumpuotų Lietuvos teismų karuselę. Teko tiems indėlių sertifikatų turėtojams net Europos teismuose teisybės ieškoti. Tiesa, vėliau, po tų ilgų metų bylinėjimosi teismuose bei patirtų didžiulių papildomų išlaidų, „Snoro“ indėlių sertifikatų turėtojai vis dėlto pasiekė, kad valstybė atlygintų jiems bent mažą dalį konservatorių valdžios padarytos žalos. Pasiekė, kad jiems būtų kompensuota bent maža dalis piniginių lėšų, kurias jie sumokėjo už įsigytus nuosavybės vertybinius popierius.
Nemanau, kad tie visi I.Šimonytės apvogtieji žmonės viską pamiršo. Galvoju, kad jie tikrai susimąstys balsuodami Seimo rinkimuose spalio 11-ąją. Ir prieš įmesdami savo biuletenį į urną, pasirinks mažesnę blogybę iš likusių.
„Snoro“ akcininkų ieškinys Paryžiaus arbitražo tribunole neleis Šimonytei pamiršti nusikaltimo
Konservatorių dar laukia Rusijos „Investuotojų teisių apsaugos užsienio šalyse fondo“, atstovaujančio „Snoro“ banko akcininkų interesus, paduoto prieš Lietuvą ieškinio nagrinėjimas Paryžiaus arbitražo Tribunole.
Atsakyti už nusavintas ir neatlygintas investicijas anksčiau ar vėliau vis viena reikės. O ta atsakomybės suma didžiulė. Galvoju, kad Šimonytė skaičiuoti moka. Tačiau aš vis dėlto jai priminsiu.
AB banko „Snoras“ įmonių grupės 100% rinkos kaina , į kurią taip pat įėjo Olandijos sportinių automobilių gamintojas „Spyker“, Švedijos automobilių gamykla SAAB, didžiausias privatus bankas „Latvijas Krajbanka“, Latvijos skrydžių bendrovė „Air Baltic“, D.Britanijos pensijinis bankas „Pointon York Limited“, Anglijos futbolo klubas „Portsmouth FC“, Panamos bankas „Banko Trasatlantico“, Dominikos bankas „TrasAntlantic Limited“, Ukrainos bankas „Konversbank“, Lietuvos investicinis bankas „Finasta“, didžiausia šalyje žiniasklaidos grupė „Lietuvos rytas“ ir kiti aktyvai, nacionalizacijos metu buvo 2,5 mlrd. eurų. Pirminė ieškinio, paduoto į tarptautinio arbitražo teismą vertė – 1,1 mlrd.eurų.
Kas gali balsuoti už Šimonytės į Seimo rinkimus vedamą nusikaltėlių partiją?
Reikia konstatuoti, kad A.Kubilius, matomai, galvoja, kad nuo atsakomybės jau pabėgo. Prieš metus prisidengė Europarlamentaro mandatu. I.Šimonytė taip pat prieš metus vykusiose prezidento rinkimuose bandė tapti D.Grybauskaitės įpėdine. Tuo pačiu bandė tapti „stogu“ visiems konservatorių nusikaltimams. Tačiau nesėkmingai.
Šiandien ji, vietoje visiškai TS-LKD partijoje autoritetą praradusio G.Landsbergio, bando vesti konservatorius į Seimo rinkimus. Tačiau, kas gali balsuoti už vagių partiją? Kas gali balsuoti už nusikaltėlę I.Šimonytę, kurios vieta teisiamųjų suole ne tik už „Snoro“ banką, bet ir praskolintą Lietuvą?