Suprasti Rusiją

Šio straipsnio autorius buvęs Australijos premjeras

Jei G20 šalys nori dirbti, kaip efektyvi 20 pačių svarbiausių šalių  organizacija, jos nariams privalu išmokti elgtis mandagiai su vienam su kitu. Bus labai įdomu pažiūrėti, kaip šiame susitikime vienas kitam į akis žiūrės Australijos premjeras Tony Abbott ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Premjerui Abbott’ui  turbūt bus žymiai sunkiau, nei prezidentui Putinui. Iš Australijos pusės buvo girdėti labai daug žodžių, kuriuos normalioje situacijoje butų galima vertinti, kaip itn nedraugiškus Rusijos atžvilgiu, ir ypač netaktiškus prezidento Putino atžvilgiu.

Kai Australija pradės posėdį, kuriam, beje, ji ir pirmininkaus, kaip ji  sugebės vesti naudingą ir konstruktyvia diskusiją? Ypatingai svarbu, kad visi susitikimo dalyviai atsisakytų griežtos retorikos ir pasistengtų vertinti tik faktus, o taip pat stengtųsi suprasti vienas kita.

Vakarų agresija Ukrainoje

Australija labai reikliai ir agresyviai reagavo į Į Malaizijos lėktuvo žūtį. Beveik visos Australijos masinės informacinės priemonės apkaltino Rusiją atsakingą už visas pasekmes, nevertindama, kas iš tikrųjų nuspaudė mygtuką.

Žiūrėdamas į dabartines Ukrainos problemas, aš manau, kad tai yra klaida. Po Sovietų Sąjungos griūties, Michailas Gorbačiovas nuoširdžiai manė, jog gavo iš JAV Valstybės Departamento vadovo James Baker’io užtikrinimą, kad NATO nesiplės į rytus. Tai buvo Rusijos sąlyga, kurią patvirtinus, ji leido susijungti Rytų ir Vakarų Vokietijai.

Tačiau, kaip mes žinome, NATO vis gi pasuko į rytus. Mano nuomone, paskutinis TSRS vadovas, neteisingai interpretavo James Baker’io žodžius, tačiau faktas, kad jais patikėjo. Įvykiams pasisukus kitaip, Gorbačiovas pamanė, kad JAV ir Nato sulaužė duotą žodį. Taip pamanė ir visa Rusija. NATO – tai karinė organizacija, priešiškai nusiteikusi TSRS atžvilgiu, o iš to seka, kad ir prieš Rusiją. Šios organizacijos priartėjimas prie Rusijos sienų, neginčijamai rodo, jog tai – nedraugiškas žingsnis.

Šie įvykiai davė pradžią neproduktyvioms NATO ir Rusijos varžyboms. Ukraina – nauja šalis, jei tik 23 metai. Ten egzistuoja labai aštri takoskyra tarp dviejų itin didelių grupių. Tarp tų, kurie siekia sąjungos su Rusija, ir siekiančių narystės NATO.

Kad Ukraina pagaliau susivienytų, taptų taikia ir sėkminga šalimi, proeuropietiškos ir prorusiškos jėgos turi bendradarbiauti, joms reikės išmokti kompromisų meno.

Aš manau, kad Amerikos veiksmai nukreipti į destrukciją ir tai labiausiai išreikšta veiksmuose, kuriais siekiama NATO priartinti prie Rusijos sienų. Kaip turėtų Rusija reaguoti į šiuos NATO ir JAV veiksmus? Rytų Europa jau šimtus metų tradiciškai yra Rusijos įtakos zonoje. Tačiau dabar JAV tikisi užimti šią vieta. Ar tai sudaro sąlygas bendradarbiavimui? o gal tai greičiau turėtume laikyti provokacija? Natūralu, kad Rusija laiku sureagavo ir palaikė prorusiškas jėgas Ukrainoje.

Rusijos veiksmai stengiantis išsaugoti taiką

Nato plėtra į rytus ir įvykiai Ukrainoje davė pagrindą Rusijai imtis veiksmų ir aneksuoti Krymą. Panašu, kad Rusija šiais veiksmais padarė NATO paslaugą. Jei Ukraina kada nors taptų NATO nare ir  Krymas vis dar butų likęs jos sudėtyje, tai aljansas sekančiu žingsniu būtų  reikalavęs Maskvos, kad ši patrauktų iš pusiasalio laivyną ir kitus karinius objektus. Tikėtina, kad tai galėtų sukelti NATO ir Rusijos karą. Įvykdęs preventyvius veiksmus Putinas panaikino ir teorinę šio scenarijaus galimybę.

Politologijos profesorius John J. Mearsheimer iš Čikagos universiteto straipsnyje „Foreign Affairs“, pavadinimu „Kodėl Ukrainos krizės kaltininkai yra Vakarai“, rašė, kad Vakarai turi prisiimti visą atsakomybę už įvykius Ukrainoje. Tačiau Australijos premjeras, JAV prezidentas ir daugelis kitų aukščiausių asmenų turi kitokį požiūrį. Jie viskuo arba beveik viskuo nepelnytai kaltina Rusiją ir prezidentą Putiną.

Kol visi atsakymai į Malaizijos lėktuvo katastrofos mįsles negauti, ši tema neišvengiamai „išplauks“ G20 susitikime – jei netiesiogiai, tai kuluaruose neišvengiamai.

Sugrįžtant prie atsakomybės už įvykius Ukrainoje, reikia pabrėžti, kad esminis įvykių katalizatorius buvo NATO plėtra į rytus. Antroji problema – NATO ir JAV proamerikietiškų jėgų Ukrainoje tiesioginis palaikymas. Šioje situacijoje Maskva tiesiog negalėjo nepalaikyti prorusiškų jėgų. Šios varžybos niekada nebūtų kilusios, jei nebūtų buvę NATO plėtros.

Civiliniai lėktuvai neturėjo skraidyti virš Ukrainos

Vakarų žiniasklaidą visą atsakomybę užkelia ant Rusijos pečių, tačiau civilinės aviacijos kontrolė jokiais būdais negalėjo leisti avialinijoms vykdyti skrydžius virš aktyvių karo veiksmų zonų, kada kovojančios pusės savo žinioje turi raketinius zenitinius kompleksus, galinčius numušinėti taikinius 12 kilometrų aukštyje. Tai buvo siaubinga klaida ir kažkas turi būti už tai nubaustas. Jei oro erdvė būtų buvus uždaryta – nieko panašaus nebūtų įvykę. Vakarai šiuo klausimu atkakliai tyli todėl, kad ir toliau yra nusprendę viskuo kaltinti Rusiją ir skelbti, kad Rusija – tai agresorius.

Šaltinis: theguardian.com