Sutelkti mus gali tik pagarba tiesai

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse pasigirsta kalbų apie būtus ir nebūtus valdžioje esančių žmonių nuopelnus savo Tėvynei (žr. delfi.lt, A.Sakalas. „Kovo 11-osios reminiscencijos“). Ta proga dera pareikšti pagarbą visiems, kurie aktyviai veikė sovietinėje Lietuvoje, rizikavo asmenine ir savo šeimų gerove dėl Lietuvos nepriklausomybės. Bet nesąžininga būtų nustumti užmarštin tuos, kurių pastangos labiausiai ir lėmė tą nepriklausomybę.

Pirmiausia ją reikėtų atiduoti Rusijos disidentams ir visiems geros valios žmonėms Rusijoje, kurie palaikė lietuvių tautos troškimą gyventi laisvėje, įskaitant jų palaikymą sunkiausią akimirką po Sausio 13-osios kruvinųjų įvykių (masiniai žmonių mitingai ir Lietuvą palaikančios manifestacijos įvairiuose Rusijos miestuose).

Nedera pamiršti to, kad informacija apie žmogaus teisių ir laisvių padėtį Lietuvoje pirmiausiai pasirodė būtent Sovietų Sąjungos pogrindžio spaudoje. Pirmąją viešąją draugiją, pavadintą Helsinkio grupe, įsteigė Andrejus Sacharovas, kurio vardu pavadinta aikštė Vilniuje (mūsų gėdai, ji nedovanotinai apleista). Jos pagrindu 1975 metais Maskvoje buvo įsteigta Helsinkio grupė, jai vadovavo žinomas mokslininkas Jurijus Orlovas, o Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) buvo įsteigta vėliau – 1976 metais. Ji savo veiksmus derino būtent su šia Maskvos Helsinkio grupe. Pirmieji LHG dokumentai taip pat buvo paskelbti Maskvoje, Rusijos disidentų surengtoje neoficialioje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams. Būtent Maskvoje, o ne Vilniuje pirmą kartą oficialiai buvo paskelbtas ir LHG įkūrimo manifestas bei pirmasis dokumentas apie žmogaus teisių pažeidimus, jame buvo konstatuotas Lietuvos okupacijos faktas. 

Dėl KGB persekiojimų nutrūkus LHG veiklai, ją pakeitė 1978 metais įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Vėlgi apie šio komiteto įsteigimą buvo paskelbta Maskvoje privačiame bute užsienio žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje.

Taigi, Rusijos disidentinio judėjimo indėlis į Lietuvos laisvę yra nenuginčijamas ir dera tai prisiminti bent jau Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Už Lietuvos laisvę ypač turime būti dėkingi Lietuvos katalikų bažnyčiai. Jos pastangomis 1972 metais buvo pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kuri tapo sovietų nusikaltimų metraščiu. Šį leidinį leido ir platino kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai, rašę apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją, informavę pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje bei tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose.

Nepamatuojamas indėlis kovoje už mūsų laisvę priskirtinas lietuvių išeivijai, kuri dešimtmečiais kėlė Lietuvos laisvės bylą ir nenuilstamai kovojo dėl jos netgi beviltiškomis akimirkomis, kai 1966-aisiais JAV vyriausybė atsisakė vykdyti Kongreso priimtą 416-ąją rezoliuciją dėl Baltijos kraštų, o 1972-aisiais JAV generalinis konsulas Leningrade su oficialiu vizitu atvyko į Vilnių susitikti su LSSR marionetine valdžia, tuo lyg patvirtinamas faktą, kad sovietų okupuota Lietuva pripažįstama priklausanti JAV konsulato Leningrade jurisdikcijai. Nepaisant to, išeivijai pavyko išlaikyti Lietuvos okupacijos klausimą neišspręstų problemų sąraše, kitaip tariant, pavyko išlaikyti atvirą Lietuvos laisvės bylą. Todėl istoriškai būtų neatsakinga pamiršti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Amerikos lietuvių tarybos, JAV ir Kanados lietuvių bendruomenės, Lietuvos laisvės komiteto, Amerikos baltų laisvės lygos, Baltijos forumo, Jungtinio Baltijos - Amerikos tautinio komiteto ir kitų išeivijos judėjimų indėlį į Lietuvos laisvės bylą. Jis būtų neišsamus, jei pamirštume išeivijos laikraščius bei žurnalus „Aušra“, „Alma Mater“, „Aušrelė“, „Perspektyvos“, „Laisvės šauklys“, „Vytis“, „Lietuvių archyvas“ ir daugelį kitų leidinių, kurie neleido tarptautinei bendruomenei pamiršti Lietuvos okupacijos fakto.

Taigi, Lietuvos nepriklausomybė nėra grupelės žmonių pergalė ar laimėjimas. Tai daugelio organizacijų, įvairių tautinių ir kultūrinių grupių bei pavienių žmonių pasiaukojančio darbo nuopelnas. Tik šių pažangių judėjimų pastangų visuma lėmė Lietuvos laisvę.

Šiandien daugelio to meto Rusijos ir Lietuvos disidentų nebėra. Netekome daugelio už mus kovojusiųjų ir mus palaikiusiųjų. Tad Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse pirmiausia dera prisiminti Lietuvos draugus, atiduoti pagarbą išeivijoje gyvenantiems tėvynainiams, mūsų dvasininkams, tėvams ir pažįstamiems, aukojusiems asmeninę gerovę dėl Lietuvos ateities. Tik pagarba tiesai ir istorinei praeičiai gali tapti naujuoju mūsų tautos solidarumo šaltiniu šiandienos sumaištyje.