Šventė vargšams – jie turėjo galimybę papietauti drauge su vyskupais

Lapkričio 19 d. minint pasaulinę Vargstančiųjų dieną, sostinės socialinio centro „Betanija“ valgykloje prie bendro pietų stalo susėdo vyskupai ir vargstantieji.

Ganytojiškas kreipimasis minint Pasaulinę vargstančiųjų dieną

Brangūs broliai ir seserys,

šį sekmadienį, lapkričio 19 d., pirmą kartą minime Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kurios įvedimą popiežius Pranciškus paskelbė užbaigdamas Gailestingumo jubiliejų. Atjauta ir apsisprendimas padėti artimui negali apsiriboti vien jubiliejiniais metais, todėl ši diena nuolat skatins krikščionių bendruomenes visame pasaulyje tapti vis aiškesniu ir konkretesniu ženklu, rodančiu Kristaus meilę labiausiai vargstantiems. Ji turi atkreipti mūsų dėmesį į materialinį skurdą ir neteisybę kenčiančius žmones, likimo ir kitų žmonių nuskriaustuosius.

Šiemet Vargstančiųjų dienai skirtoje žinioje popiežius Pranciškus kreipiasi apaštalo Jono žodžiais: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Dievas mus pirmas pamilo ir per savo Sūnų išliejo savo meilės pilnatvę. Tokia meilė negali likti be atsako, o kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal Jo pavyzdį ir visų pirma parodyti meilę vargšams.

Popiežius priminė, kad jau pirmoji krikščionių bendruomenė rūpinosi vargstančiais savo nariais ir tam buvo įsteigta diakonų tarnystė. Vienas svarbių bruožų, su kuriuo krikščionių bendruomenė pasirodė pasaulio scenoje, buvo tarnavimas vargšams.

Neturime galvoti, kad vargstantieji yra tik mūsų teikiamos pagalbos ir geros valios gestų, kuriais siekiame nuraminti savo sąžinę, priėmėjai. Esame kviečiami išdrįsti atsiverti tikram susitikimui su vargšais, o dalijimasis turi tapti mūsų gyvenimo stiliumi. Į mūsų pusę ištiesta vargstančiųjų ranka kviečia mus išeiti iš savo tikrumo ir patogumo, o besidalijanti artimo meilė patvirtina, kad malda, atsivertimas ir Kristaus sekimas yra tikri.

Tiesa, neturtas arba vargdienystė yra svarbi krikščioniška dorybė, kuri saugo žmogų nuo galvojimo apie pinigus, nuo manymo, kad karjera ir prabanga yra gyvenimo tikslas ir laimės sąlyga. Bet kai vis daugiau turtų begėdiškai kaupiami nedaugelio privilegijuotųjų rankose, kai turtų kaupimą lydi neteisingumas ir nesiskaitymas su žmogaus asmens orumu, o tuo pat metu pasaulyje vis labiau plinta skurdas, negalime likti abejingi.

Caritas iniciatyva atliktas sisteminis skurdo problemos tyrimas Lietuvoje ir šiais metais statistikos tarnybų skelbiami duomenys rodo, kad nemaža mūsų šalies piliečių dalis gyvena skursdami. Ši problema yra svarbi ir jos sprendimas neatidėliotinas. Ją spręsti visų pirma turi atitinkamos valstybės institucijos, bet to neužtenka. Mes visi turime būti jautrūs ir atidūs kiekvienam vargstančiajam. O tokių yra daug: tai minimumo neuždirbantys ar iš menko atlyginimo negalintys pragyventi žmonės, vieniši ir patyrę nesėkmes, jaunos ir daugiau vaikų auginančios šeimos, menkas pensijas gaunantys vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat negalime užmiršti šeimų, kuriose yra sergančių priklausomybe, nusivylusių dėl patirtos neteisybės ar besikartojančių nesėkmių, patyrusių atmetimą ir save menkai vertinančių, pripratusių gauti pagalbą ir gyvenančių šia diena.

Kiekvienas žmogus siekia gyventi geriau, gauti tinkamą atlygį, bet visiems turi rūpėti silpniausi ir vargingiausi. Tam skatina krikščioniška artimo meilė, o galiausiai tai daro įtaką visai visuomenei. Skurdas veda į susvetimėjimą ir šeimų atsiskyrimą, kai ieškantys pragyvenimo galimybių išvažiuoja toli nuo savo namų; dėl skurdo žmonės patenka į prekybos žmonėmis tinklą, nes vargstantieji lengvai pasiduoda apgaulei ir baisiam išnaudojimui; skurdas veda į tolimesnę nelygybę ir atskirtį visuomenėje, nes skurstančių šeimų vaikai neturi galimybių įgyti tokį pat visapusišką išsilavinimą kaip turtingųjų.

Ką galime daryti? Visų pirma matykime, pastebėkime neteisybę, išnaudojimą, vargą savo aplinkoje. Tai yra ir mano reikalas: negaliu nusiplauti rankų, jei manęs tiesiogiai neliečia. Kelkime į viešumą esančias problemas, drauge patys ieškodami ir siūlydami joms sprendimus.

Kaip kviečia popiežius, parodykime konkrečią artimo meilę. Tai galime padaryti paprastais ir mažais gestais: pastebėkime savo vargstančius brolius ir seseris, stabtelkime ir skirkime laiko pasikalbėti ar bent paklausti vardo, pasiūlykime savo pagalbą, aplankykime vienišus ar sergančius žmones, kantriai juos išklausykime, pasidalinkime savo patirtimi ir sustiprinkime viltį, o gal net pasimokykime iš jų, kaip priimti gyvenimo negandas. Padrąsinkime, motyvuokime vargstančiuosius, kad nenuleistų rankų ir toliau stengtųsi, parodykime galimybes, kurių galbūt nemato, skatinkime imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Ryžkimės dovanoti savo laiko įsitraukdami į gailestingumo darbų tarnystę savo parapijoje, gal net savanoriaudami advento akcijoje Gerumas mus vienija, prisidėdami prie Caritas ar kitos pagalbą vargstantiems teikiančios organizacijos veiklos.

Mes, tikintieji ir visi geros valios žmonės, esame kviečiami naujai žvelgti į visus reikalingus pagalbos ir besišaukiančius mūsų solidarumo. Išlikime jautrūs, mokykimės iš Kristaus, maldoje vienykimės su kiekvienu pagalbos reikalingu žmogumi. Visų mūsų iniciatyvų ir darbų pagrindas visuomet tebūna malda.

Popiežius Pranciškus linki, kad ši nauja Pasaulinė vargstančiųjų diena taptų stipriu raginimu mūsų sąžinei, idant vis labiau įsitikintume tuo, jog dalijimasis su vargšais leidžia mums suprasti giliausią Evangelijos tiesą. Vargšai nėra problema: jie yra šaltinis, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume.

Lietuvos vyskupai

Susiję:

Atsisakykime vieno puodelio kavos: tuomet vienas badaujantis senolis visą savaitę galėtų valgyti grikius ir bulves