Šventvagystė Vasario 16-osios išvakarėse

Sakoma, kad pusiau tiesa blogiau už melą. Tai patvirtino ir š.m. vasario 11 dienos signatarų Emanuelio Zingerio ir Vytauto Landsbergio spaudos konferencija Seime, skirta 1991 metų vasario 11 dienos Islandijos sprendimui pripažinti atkurtą Lietuvos valstybę.

Vienas su kitu lenktyniaudami šie du kolegos papasakojo šventvagišką pasaką apie tai, kaip jiedu „susiprotėjo“ Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo po 1990 metų kovo 11 dienos siekti Šiaurės Europos valstybėse. Ir konkrečiai – Islandijoje.

Vytautas Landsbergis porino, kad tai jam patarė buvęs jo patarėjas užsienio klausimais Ramūnas Bogdanas, kurio žmona dirbo Norvegijoje. Dar paporino, kad neįvardintas (matyt, mūsų valstybės paslaptis) TSRS liaudies deputatas, vykdamas į Prancūziją pasisiūlė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui nuvežti pastarojo laišką Prancūzijos Prezidentui Fransua Miteranui (François Mitterrand). Emanuelis Zingeris, „nebeprisimindamas“ savo tuometinių pareigų mūsų parlamente ir, svarbiausia, be perstojo Vytautą Landsbergį vadindamas tuometiniu valstybės vadovu, nors tokio neturėjome, spaudos konferencijoje vis primindavo ir savo „kuklius“ nuopelnus šiame Lietuvos islandiškame „pasirinkime“. Kažkodėl prisiminiau, kaip Vytautas Landsbergis 1990 metų vasario 24 dienos rinkimuose į XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri netrukus paskelbė Kovo 11-osios Aktą, Sąjūdžio Seimo Tarybai primygtinai siūlė Emanuelį Zingerį kelti Sąjūdžio vardu į kandidatus šiuose rinkimuose Vilniuje, nes „Kaune jo neišrinks“.

Ir nė vienas iš šio signatarų dueto „neprisiminė“ tikrųjų to priežasčių ir ištakų – kolegos profesoriaus Bronislovo Genzelio.

Nebuvo jokių „išmanių“ teorijų ar „koncepcijų“, kaip pramušti Vakarų šalių tylėjimo šiuo klausimu sieną, ir šie pasakoriai tai žino. Bandyta buvo viskas, kas tik įmanoma. Ir Islandijos apsisprendimą, žiūrint iš lietuviškos pusės, lėmė neįtikėtina įvykių dėlionė - profesoriaus Br. Genzelio asmeninė studentiška pažintis Maskvoje su būsimo Islandijos užsienio reikalų ministro ir socialdemokratų partijos pirmininko Jono Baldvino Hanibalsono (Jon Baldvin Hannibalsson) broliu Arnonu Hanibalsonu. Tai Arnonas supažindino studijų draugą Bronislovą su savo broliu Jonu Baldvinu, o profesorius Bronislovas tai paaiškino profesoriui Vytautui. Visa tai profesorius Br. Genzelis darė be jokio išskaičiavimo. Tik vardan tos Lietuvos.

Broliai Hanibalsonai iškart po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nelegaliai per Rygą atvyko į Lietuvą įsitikinti savo akimis tuo, kas vyko Lietuvoje. Ir pasitikinėjo juos ne Lietuvoje tuo metu nebuvęs Emanuelis Zingeris, bet jų senas pažįstamas Bronislovas Genzelis. Sąjūdžio metais, Lietuvoje kaip turistas lankėsi Arnono Hanibalsono sūnus, dalyvavęs ir mūsų mitinguose. Ir pats A. Hanibalsonas viešėjo Lietuvoje dar ir prieš tai. Dėl mažo profesoriaus Br. Genzelio buto svečias apsistodavo dailėtyrininko Gyčio Leopoldo Vaitkūno erdvesniame bute. G. L. Vaitkūnas taip pat 1959 metais baigė filosofijos studijas Maskvoje. Visa tai patvirtina Br. Genzelio ir A. Hanibalsono susirašinėjimo nuo 1959 metų laiškai, saugomi Lietuvos naujajame valstybės archyve, VDU leidinio „Darbai ir dienos“ tome Nr.30 (2002 m.) paskelbti Br. Genzelio straipsnis „Supratusi savo garbę (Kodėl ir kaip Islandija pripažino Lietuvą)“ ir Romualdo Ozolo interviu su Arnonu Hanibalsonu „Šalių ryšius kūrė jų žmonės“. Dalis A. Hanibalsono rusų kalba šia tema Br. Genzeliui rašytų laiškų faksimilių paskelbta ir nurodytame „Darbai ir dienos“ leidinyje.

Broliai Hanibalsonai ir perdavė mums svarbią žinią iš Vakarų – be Kovo 11-osios Akto mūsų pripažinimui būtinas dar ir mūsų tautos sprendimas, t.y. turi įvykti referendumas dėl nepriklausomybės. Jie mums perdavė šią, ne vien tik Islandijos, politikų nuomonę.

Šiais laikais pasakėlė porinama net dėl mūsų istorinio 1991 metų vasario 9 dienos referendumo pavadinimo – plebiscito. Šio pavadinimo pasirinkimą lėmė ne žodžio „referendumas“ patikimas ar nepatikimas Vytautui Landsbergiui, nes to ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti – pasakomis tuo metu mums nebuvo laiko užsiiminėti. Tai lėmė netikrumas, ar tikrai po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių pavyks suorganizuoti referendumą ir kokie gali būti šio referendumo rezultatai. Tarybinė armija tuomet net negalvojo apie išėjimą iš Lietuvos. Todėl apsidraudžiant dėl rezultatų ar galimos nesėkmės referendumas ir buvo pavadintas plebiscitu (apklausa). 1989 metų lapkričio 3 dieną XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtas Lietuvos TSR referendumo įstatymas Nr.XI-3335 tebegaliojo ir 1991 metų vasario 9 dieną. Todėl teisiškai tai buvo referendumas, paskelbtas ir vykdytas pagal Lietuvoje galiojusį įstatymą. Įstatymą, priimtą dar Tarybų Lietuvoje be „didžiojo vado“ Vytauto Landsbergio dalyvavimo.

Visi džiaugiamės ir tebesidžiaugiame didvyrišku Islandijos veiksmu – Lietuvos Respublikos pripažinimu 1991 metų vasario 11 dieną, t.y. praėjus vos dviem dienom po istorinio vasario 9 dienos plebiscito. Tačiau tai galėjo ir neįvykti, jei ne ši, atrodytų, mažytė aplinkybė – profesoriaus Bronislovo Genzelio sena studentiška pažintis ir kuklus jo vaidmuo. 1990 metais profesoriui Vytautui Landsbergiui lankantis Islandijoje, jo paklausė, kodėl drauge su juo neatvyko Islandijos kviestas ir kitas profesorius iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Bronislovas Genzelis? Profesorius V. Landsbergis paaiškino, kad profesorius Br. Genzelis sunkiai susirgo. Įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis prof. Br. Genzelis, išgirdęs į Vilnių atvykusių brolių Hanibalsonų klausimą apie jo „sunkią ligą“. Ar profesorius Br. Genzelis turėjo paremti profesoriaus V. Landsbergio melą „vardan tos Lietuvos“, ar ne?.. Islandijos atstovams į galvą net nešovė mintis, kad Lietuvos Nepriklausomybės siekiantys aukščiausi Lietuvos politikai galėtų taip elgtis... Meluoti net tokiomis aplinkybėmis. Šokiruojantį klausimą išgirdusiam profesoriui Br. Genzeliui taip pat buvo nelengva – sakyti ar nesakyti garbingiems ir lauktiems svečiams, kad jam niekas Aukščiausioje Taryboje nepranešė apie Islandijos pakvietimą atvykti į Reikjaviką?..

Vytautai Landsbergi ir Emanueli Zingeri, laikas jums nustoti meluoti ir vasario 16 dienos proga ne tik asmeniškai, bet ir viešai atsiprašyti profesoriaus Bronislovo Genzelio. Priminsiu judviem, kad vasario 16-oji yra ir profesoriaus Bronislovo Genzelio gimtadienis. Graži proga jį pasveikinti ir atsiprašyti. Ir atvykite pas jį be kaukių, nors ir bus Užgavėnės.

Šiuo istoriniu savo vaidmeniu Bronislovas Genzelis nesigyrė, Sausio 13-osios medalio neprašė. Tik padarė tai, ką manė esant būtina. Nes broliai Hanibalsonai buvo tiesiog seni geri jo draugai. Jis tai padarė, kaip savaime aiškų ir suprantamą veiksmą. Tikiu, kad mintyse nemąstė apie kažkokias Nobelio ar alternatyvias Norvegijos tautos taikos premijas sau. Nors ši, atrodytų, smulkutė aplinkybė galėjo būti lemiama, nusveriant Lietuvos istorijos svarstykles į vieną ar kitą pusę. Neveltui š.m. vasario 11 dieną Lietuvai apie tai paporino du kolegos signatarai Vytautas Landsbergis ir Emanuelis Zingeris, neatsitiktinai, tačiau veidmainiškai klijuojantys save prie šios istorijos. Jie puikiai supranta to svarbą. Ir nemirksėdami matuojasi sau nepelnytus nuopelnus. Jau nuo pat tų įvykių pradžios...

Kiek dar tokių istorijų mena mūsų Atgimimas? Tikrų istorijų, bet ne pasakų.

Su Vasario 16-ąja, profesoriau Bronislovai Genzeli! Jūsų kukliame bute Vilniuje neatsitiktinai vasario 16-ąją kasmet susitikdavo tie, kurie puoselėjo ir pradėjo šį mūsų Tautos Atgimimą ir kuriems veidmainystė buvo nesuprantama sąvoka. Tokie emanueliai ir vytautai pas Jus nesilankė.

Su Vasario 16-ąja, mieli Lietuvos piliečiai!