Švietimo sistemos krachas: kas kaltas ir ką daryti?

Tarptautinio penkiolikmečių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrimo PISA rezultatai vėl eilinį kartą „nuleido“ mus ant žemės. Švietimo ir mokslo ministerijai išties sunku komentuoti prastėjančius rezultatus, buvo bandoma pasidžiaugti, kad rezultatai „išliko stabilūs“, kai kurie gebėjimai nukrito „tik“ vienu punktu, o jeigu kiek daugiau, tai tik dėl to, kad „atsirado kompiuterinis testavimas“, „interaktyvios užduotys“ ar dar kas nors. Tuo tarpu Estijos fenomenas – įsitvirtinimas pirmajame dešimtuke, komentuojamas kitų šalių rezultatų pablogėjimu: esą „visos šalys krito, o estai nenukrito“ (žiniasklaidai sakė PISA valdybos narė dr. Rita Dukynaitė).

Tačiau tie, kurie jau kurį laiką stebi mūsų šalies švietimo sistemos degradavimą, prastus mokinių pasiekimus prognozavo. Jiems aišku, kad taip toliau nebegalima gyventi.

Tai kas gi atsitiko estams, kaip jie padarė tokį proveržį? Estijos mokytojai atėjo iš tokios pačios sistemos ir yra panašiai parengti bei turi panašų mentalitetą, kaip ir lietuviai, nors pastarieji dažnai kaltinami esą blogi pedagogai. Tai gal Lietuvos švietimo sistemos kracho priežastys slypi kažkur kitur, o ne mokytojuose? Nes juk dauguma mokytojų dirba keliose mokyklose, kurių rezultatai skiriasi, kartais ir labai ženkliai.

Dar sakoma, jog Lietuvoje per tankus mokyklų tinklas, tačiau nuo 2000 m. jau yra uždaryta tūkstantis mokyklų, o ugdymosi rezultatai nuo tada tik krenta. Beje, kaip ir mokytojų atlyginimai.

Čia ir subliūkšta kai kurių ekonomistų ir politikų argumentai, kad reikia uždaryti vos ne pusę šalies mokyklų, o tada jau iki neregėtų aukštumų pakils ugdymo kokybė beigi atlyginimai. Be to, reiktų pažymėti, kad tikrinami vaikų gebėjimai, o ne mokyklų, todėl, ar konkrečius vaikus perkėlus į taip giriamas dideles mokyklas, šoktelėtų ir pastarųjų rezultatai? Beje, praktika rodo, kad dalis perkeltų vaikų iš viso dingsta iš mokyklos. O ir PISA tyrime, kaip taikliai pastebėjo Vilniaus universiteto dėstytoja Virginija Būdienė, dalyvavo absoliuti dauguma gimnazijų ir vidurinių mokyklų mokinių (96 proc.), t. y. būtent jau „atvežtieji“. Todėl prasti tyrimo rezultatai signalizuoja, kad mokyklų stambinimas – ne panacėja.

Prakalbus apie pinigus, bandoma įpiršti mintį, kad esą lėšų kiekis, skiriamas švietimui, problemų nesprendžia ir kokybės negerina. Leiskite su tuo nesutikti. Kai tik Estija pradėjo skirti švietimui daugiau nei 6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto, šoktelėjo ir mokymosi rezultatai. Toli eiti nereikia – palyginkime ir Lietuvos skaičius: ženklus finansavimo švietimui padidinimas 2007-2008 metais pagerino ir to meto mokinių rezultatus.

Tai kas gi kaltas, ką nubausti, ir kaip iš tos duobės kapanotis, kai akivaizdžiai matome, kad nei mokyklų tinklo optimizavimas, nei mokytojų atleidimas savaime rezultatų nepagerins?

Priežastys, turbūt, yra kompleksinės. Nemažą įtaką turi socialinė atskirtis regionuose, skurdas, dėl ko paskui išvykstančius tėvus emigruoja ir gabesni vaikai. Žmonės nusivylę valdžia, reformomis, nebėra tikėjimo kažkuo geresniu, gražesniu, prasmingesniu, o ši neviltis persiduoda ir vaikams bei juos demotyvuoja mokytis.

Neretas atvejis, kai diktatoriškas mokyklų valdymo stilius, muštras, baimė prarasti vienintelį darbą neskatina mokytojų nei patiems mąstyti, nei vaikus tokiais ugdyti. O juk pažangiose šalyse švietimas jau seniai remiasi ne žinių perteikimu, o gebėjimo disponuoti turimomis žiniomis ugdymu.

Manau, kad švietimo bendruomenė turi labai susitelkti. Mokymosi rezultatai yra ir mūsų reikalas, turim prisiimti atsakomybę už tai, o ne kaltinti valdžią ir naiviai tikėtis, kad kito ministro atėjimas kažką iš esmės gali pakeisti. O jeigu nauja Švietimo ir mokslo ministerijos valdžia ne tik norės kokybinių pokyčių, bet ir supras, kad tam reikia ne vien formalių sprendimų, bet ir gebėjimų juos realizuoti, turėsim jai padėti. Tiek rasti tuos sprendimus, tiek ir juos įgyvendinti.

Andrius Navickas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas