„Tolerancijos“ ideologų taikiklyje – vaikų literatūra

Praėjusį penktadienį Štutgarte veikiančios Tynemano leidyklos (Thienemann Verlag) - vienos seniausių Vokietijos leidyklų, leidžiančios knygas vaikams ir jaunimui - vadovas Klausas Vilbergas (Klaus Willberg) pareiškė: „Mes išvalysime visus mūsų klasikus“ („Wir werden alle unsere Klassiker durchforsten“). Anot jo, vaikams skirtas knygas būtina suderinti su pastarojo meto kalbinėmis ir politinėmis permainomis – esą „tik taip jos taps amžinos“.

Tai – ne tušti žodžiai. Iš esmės K. Vilbergo pasisakymas susijęs su pirmuoju šio „valymo“ žingsniu: „tolerancijos“ ir „politkorektiškumo“ vardu veikiantys cenzoriai ėmėsi pirmosios aukos – vieno labiausiai gerbiamų Vokietijos vaikų literatūros klasikų Otfrydo Proislerio (Otfried Preußler) knygos „Raganiukė“ („Die kleine Hexe“), kuri parašyta dar tais senais „tikrosios tolerancijos“ nepažinojusiais 1957 metais. Iš naujojo knygos leidimo turės būti pašalintos vietos, kuriose minimi žodžiai „negras“ ar „negriukas“.

Šio žingsnio negalima pavadinti ir visiška naujiena, nes „tolerancijos“ debesys virš literatūros klasikos Vokietijoje kaupiasi jau kurį laiką. Neseniai (prieš Kalėdas) Vokietijos šeimos ministrė Kristina Šrioder (Kristina Schröder) gyrėsi, kad ji, savo mažametei dukrelei skaitydama klasikines vaikų knygas, visada praleidžia tokius neva „diskriminuojančius žodžius“, kaip „negras“. Beje, jau prieš ketverius metus kita Vokietijos vaikų literatūros leidykla – Hamburge veikianti Frydricho Etingerio leidykla (Verlag Friedrich Oetinger) - ėmėsi panašios cenzūros naujuose švedų vaikų literatūros klasikės Astridos Lindgren knygų, tokių kaip „Pepė Ilgakojinė“ ir kitų, vertimuose į vokiečių kalbą. Iš jų buvo pašalinti „pasenę“ žodžiai „negras“ ir „čigonas“.

Beje, Tynemano leidykla sprendimą cenzūruoti vaikų literatūros klasiką priėmė po to, kai gavo piktą Berlyne „mokslinį“ darbą dirbančio afrikiečių kilmės „tolerancijos“ specialisto Mekoneno Mesgenos (Mekonnen Mesghena) laišką, kuriame šis skundėsi, esą jį ir jo dukrą šokiravo O. Proislerio knygoje aptiktas žodis „negras“. Išsigandusi leidykla jau šių metų vasarą planuoja išleisti „politiškai korektišką“ „Raganiukės“ versiją, nors jos autorius O. Proisleris anksčiau yra pasisakęs prieš bet kokius savo kūrinio pakeitimus. Šį kartą leidimą „taisyti“ kūrinį už 89 metų senuką O. Proislerį davė jo būsimieji paveldėtojai.

Ką gi, bent „tolerancijos“ pamokslininkas Mekonenas Mesgina liko patenkintas ir netgi parašė savo triumfo laišką leidyklai: „Mano dukra bet kuriuo atveju labai džiaugsis, kai ji galės vėl susitaikyti su „Raganiuke“. Ir aš džiaugiuosi, kad mūsų vaikai, linksmai skaitydami, nesusidurs su diskriminuojančiomis sąvokomis“.

O mums, čia, atsilikusioje ir tamsioje Lietuvoje, matyt, dar bus leista palūkėti, kol ši naujosios cenzūros praktika galutinai suleis šaknis Vokietijos žemėje, o tada jau nesitikėkime, kad tokia mūsų vaikų literatūros klasika kaip Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“ turi kokį nors šansą išlikti. Bibliotekose reikės atkurti sovietmečiu buvusius specfondus, tik šį kartą juose bus daugiau vaikų literatūros…

Tačiau kol kas neskubėkime skaičiuoti kandidatų į specfondų saugyklas, nes dar nesame įvertinę visos „tolerancijos“ programos. „Rasizmas“ nėra vienintelis galimas naujosios cenzūros taikinys. Europos parlamente iškyla ir dar „pažangesnių“ iniciatyvų.

Antai pernai parengtame Europos Parlamento lyčių lygybės komiteto pranešimo projekte nurodyta ir daugiau blogybių. Esą „lyčių diskriminacija žiniasklaidoje ir reklamoje vis dar yra dažna ir sudaro sąlygas lyčių stereotipų atsinaujinimui“, o „vaikai susiduria su lyčių stereotipais, būdami labai jauno amžiaus, televizijos serialuose, televizijos reklamoje, mokymo priemonėse ir mokymo programose, kurios įtakoja jų supratimą, kaip turi elgtis vyrai ir moterys“. Esą „lyčių stereotipai vaikų televizijos programų reklamose yra ypatinga problema“, o reikėtų gi įvesti „specialias mokymo programas ir mokymo priemones, kuriose vyrai ir moterys daugiau nebebūtų pateikiami jų „tradicinių vaidmenų“ pavyzdžiais, kur vyras yra šeimos maitintojas, o moteris – ta, kuri rūpinasi vaikais“.

Šias nuostatas pritaikius vaikų literatūroje, žinia, iš mūsų klasikos neliktų akmens ant akmens. Visos rūpestingos mamos ir duoną uždirbantys tėčiai turėtų būti negailestingai pašalinti iš to, kas ten dar liks po apsivalymo nuo „rasizmo“. Taigi, dabar mūsų vis dar išdidžiai išbrokuotos pasakos apie „karalių ir karalių“ bei jų ilgą ir laimingą tarpusavio meilę iš tiesų niekur nedingo, o tik kantriai laukia savo valandos…

www.alkas.lt