Tamsos gaubiamos šalys. Niūri tiesa ir Skandinavijos stebuklas

Televizija Danijoje nieko verta, suomių vyrai mėgsta išgerti, o Švedija nėra tikras demokratijos modelis. Vienas ekspertų klausia, kodėl visi galvoja, kad Šiaurės šalių regionas yra utopija?

Pastaruosius kelerius metus pasaulis yra pakerėtas visko, kas susiję su Šiaurės šalimis. Čia, žinoma, prie Danijos, Norvegijos ir Švedijos – vikingų valstybių – turėtume pridėti Islandiją ir Suomiją. „Saldus daniškas gyvenimas. Kopenhaga: prašmatni, kūrybinga, be rūpesčių“, – nenatūraliai šypsojosi National Geographic. „Šiaurės šalys – kitas supermodelis“ – garsiai šaukė The Economist. „Kopenhaga iš tiesų nuostabi dėl daugelio priežasčių“ – netramdė susižavėjimo The Guardian.

Kad ir kas ten būtų: ar Danijos laimės indeksas, jos restoranai ir TV draminiai serialai; Švedijos lyčių lygybė, kriminaliniai romanai ir mažmeninės prekybos gigantai; Suomijos mokyklos; Norvegijos naftos sukurta gerovė ir keistai paslaptingos dainos apie lapes ar Islandijos šuolis iš finansinės prarajos, – mūsų apetitas pozityvioms žinioms iš Šiaurės šalių yra nepasotinamas. Dešimtmečius svajoję apie gyvenimą tarp alyvmedžių ir vynuogynų, dabar mes, britai, dėl vienos ar kitos priežasties kreipiame savo žvilgsnius į šiaurę lyg į žemiškos egzistencijos rojų.

Daug metų rašiau pačius įvairiausius straipsnius, kuriuos dėliojau lyg tas Tetrio kaladėles, spaudos skiltyse apie Skandinavijos stebuklus, tačiau dabar sakau: gana! Nu er det nok! Gana paieškų, kur papietauti. Gana nepraktiškų minimalistinių interjerų. Gana pavydžių pranešimų apie įvardžių, nurodančių tik vieną konkrečią lytį, panaikinimą. Gana visų tų megztų, barzdotų, iš ruginės duonos pagamintų ir saldymedžiu pagardintų dalykų. Laikas atkurti pusiausvyrą, nušviesti tai, kas vyksta už Sienos.

Pavyzdžiui, danai. Tiesa, jie teigia, kad yra laimingiausi žmonės pasaulyje, tačiau kodėl turėčiau neminėti fakto, kad jie yra antri po islandų pagal suvartojamų antidepresantų kiekį? O Švedija? Jeigu, kaip kartą šio laikraščio antraštė skelbė, ji yra „sėkmingiausia kada nors buvusi pasaulio visuomenė“, tai kodėl dar daugiau jūsų nesvajoja apie nedidelę vietelę Umeo (Umeå)?

Beje, aš gyvenu Danijoje su pertrūkiais apie dešimt metų, kadangi mano žmona – danė, ir ji dirba šioje šalyje. Gyvenimas čia yra gana patogus, tik gal daugiau vietinėms šeimoms negu imigrantams ar ambicingiems karjeros siekiantiems žmonėms (apie Jantelov ieškokite Google). Kaip ir visose kitose Šiaurės šalyse, joje faktiškai nėra ginkluotų konfliktų, labai didelio skurdo, gaivalinių nelaimių ir Jeremy Kyle'o.

Taigi nusiimkime tuos rožinius akinius ir atidžiau pažvelkime į mūsų susižavėjimo objektus...

DANIJA

Protestuotojų susidūrimas su policija prašančiųjų prieglobsčio centre netoli Kopenhagos 2008 m. Nuotrauka: AFP/Getty Images

Kodėl danai taip gerai pasirodo tarptautinėse laimės indekso apklausose? Na, jų pasitikėjimo ir socialinės sanglaudos lygis yra aukštas, ir jie labai gerai uždirba iš pramoninės kiaulininkystės, tačiau, EBPO duomenimis, palyginti su didžiąja dalimi kitų pasaulio šalių, jie taip pat ir dirba mažiau valandų per metus. Todėl produktyvumas kelia susirūpinimą. Kaip jie įstengia mokėti už tuos brangius pietus ir rankų darbo vilnonius mezginius? Paprastai: danų privataus įsiskolinimo lygis yra aukščiausias pasaulyje (keturis kartus didesnis negu italų – pakankamas pagrindas sulaukti įspėjimo iš TVF), tačiau daugiau negu pusė jų prisipažįsta, kad naudojasi juodąja rinka tam, kad įsigytų prekes ir paslaugas.

Galbūt pati nešvariausia danų paslaptis ta, kad, remiantis 2012 m. Pasaulio gamtos fondo pranešimu, jų paliekamas ekologinis pėdsakas vienam gyventojui yra ketvirtas pagal dydį pasaulyje. Čia jie pralenkia net ir JAV. Tos jūros vėjo jėgainės gali atrodyti įspūdingai, kai leidžiatės į Kastrupo oro uostą, bet Danija yra didžiausia naftos eksportuotoja Europos Sąjungoje ir vis dar sudegina labai daug anglies. Verta tai turėti galvoje, kai kitą kartą danė parodys pirštu į jūsų vidiniame kieme pastatytą šildytuvą.

Apgailestauju, tačiau turiu jūsų žvilgsnį taip pat tiesiai nukreipti ir į danų televiziją. Jų naujas draminis serialas Arvingerne (šiais metais per BBC4 kanalą jis bus rodomas The Legacy pavadinimu) yra nuostabus, bet Danijos televizijos geriausiu laiku rodomų programų realybė yra kasdien nepertraukiamai pakartotinai rodomos 15-os metų senumo Midsomerio žmogžudysčių dalys ir dokumentiniai filmai apie kiaulių gerovę. Danai, žinoma, taip pat moka didžiausius mokesčius pasaulyje, nors jų atlyginimai yra tik šešti pasaulyje – spėju, kad dėl to atsiranda minėta skola. Danijos centro dešinei priklausančio kompetencijų centro CEPOS atstovas, iš kurio ėmiau interviu, pasakė, kad jie efektyviai dirba valstybės iždui iki ketvirtadienio pietų, o likusią pusantros dienos – sau.

Gal šį faktą galima sieti su tuo, kad Danijos visuomeninės paslaugos laikomos geriausiomis? Kaip rodo EBPO vykdomos Tarptautinės mokinių vertinimo programos (PISA) duomenys, Danijos mokyklos atsilieka net nuo Jungtinės Karalystės mokyklų. Sveikatos apsauga taip pat šlubuoja: neseniai, kai kreipiausi į vietos greitosios medicinos pagalbos skyrių, man buvo pasakyta, kad turėjau apie savo vizitą pranešti iš anksto. Manęs neapleidžia jausmas, kad šios tarnybos pobūdis yra gerokai ne taip suprantamas. Pasaulio vėžio tyrimų fondo duomenimis, danų sergamumas vėžiu pats didžiausias pasaulyje. Girdžiu jus jau sakant: „Bet jų traukiniai bent jau važiuoja laiku!“ Ne, taip buvo Italijoje Musolinio laikais. Danijos nacionalinei geležinkelių bendrovei, neseniai buvusiai ant bankroto ribos, pavyko jo išvengti, ir traukiniai, deja, tikrai vėluoja. Tačiau vyriausybė kažkaip sugebėjo rasti 2 mln. GBP, kad apmokėtų dvejus metus trukusį mokesčių tyrimo skandalą, daugiausia, kiek supratau, susijusį su ministrės pirmininkės vyro Stepheno Kinnocko seksualine orientacija.

Tačiau rimčiausia yra tai, kad tirpsta ekonominė lygybė, kuri, kaip daugelis tiki, yra visuomenės sėkmės pagrindas. Šį mėnesį Politiken dienraštyje paskelbtoje ataskaitoje nurodyta, kad per pastarąjį dešimtmetį žemiau skurdo ribos atsidūrusių gyventojų skaičius padvigubėjo. Danija iš esmės tampa šalimi, padalinta į vietoves, kuriose veikia Sticks'n'Sushi filialai (Kopenhaga), ir visas likusias, kur jų nėra. Danijos provincija tapo socialiniu sąvartynu ne iš Vakarų atvykusiems imigrantams, pagyvenusiems žmonėms, bedarbiams ir nesamdytiniems asmenims, gyvenantiems šalia 22 mln. pramoniniu būdu auginamų kiaulių, sugrūstų ir pumpuojamų antibiotikais (turiu galvoje kiaules).

Kitos nesmagios tiesos? Faktas, kad danų policininkai atsisako parodyti savo asmens tapatybės duomenis ir gali neprisistatyti, jau verčia galvoti apie policinės valstybės požymius. Danai yra agresyviai šovinistiški, mojuojantys savo raudonai balta dannebrog, iškilus mažiausiai provokacijai. Kaip ir švedai, jie entuziastingai sutiko privatizaciją – net ir greitosios pagalbos automobilių tarnyba yra privatizuota. Jie taip pat gali atrodyti įspūdingai nerafinuoti santykiuose su kitomis rasėmis – karikatūros, kuriose juodaodžiai žmonės vaizduojami didelėmis lūpomis ir kaulais pervertomis nosimis, nėra retas dalykas nacionalinėje spaudoje. Ir jeigu galvojate, kad, persikėlę per Šiaurės jūrą, pabėgsite nuo pedofilų, rasistų, sukčių ir mokesčius vengiančių mokėti korporacijų, apie ką kasdien skaitome britų žiniasklaidoje, bijau, kad turiu jus nuvilti. Čia jų daugybė.

Teigiama pusė? Niekas nekalba apie kriketą.

NORVEGIJA

Norvegija, bent jau gražioji jos pusė. Nuotrauka: Alamy

Norvegijos žmonių orumas ir ryžtas po 2011 m. liepą įvykdytų Anderso Behringo Breiviko išpuolių buvo įspūdingas, tačiau rugsėjį dešinio sparno antiislamistinė Pažangos partija, kurios aktyviu nariu Breivikas buvo daugelį metų, gavo visuotiniuose rinkimuose 16,3 % rinkėjų balsų – pakankamą skaičių, kad pirmą kartą per jos egzistavimo laikotarpį pakliūtų į koalicinę vyriausybę. Norvegijoje išlieka nerimą kelianti islamofobinė subkultūra. Paklauskite danų, ir jie jums pasakys, kad norvegai iš visų skandinavų yra labiausiai linkę atsiriboti nuo svetimšalių ir jų neapkenčiantys. Ir tai tiesa, nes nuo aštuntojo dešimtmečio, kai norvegai pradėjo uždirbti šiek tiek pinigų, jie tampa vis didesniais šykštuoliais, budriai saugančiais savo auksą nuo pašaliečių.

Nors 2013 m. Norvegija sulaukė rekordinio skaičiaus prašymų suteikti prieglobstį, tačiau suteikė jį mažiau negu pusei prašytojų (maždaug 5000 žmonių) – tai yra tik trečdalis to skaičiaus, kurį patenkino mažiau turtinga Švedija (daugiau negu 9000 prašymų vien iš Sirijos). Knygoje Petromania (petroleum mania – vert. past.) jos autorius žurnalistas Simonas Sætre įspėja, kad galingas naftos pramonės lobizmas „izoliuoja mus ir daro šalį asocialią“. Jis teigia, kad pinigai, šalies gauti iš naftos, sugadino jo tėvynainius: jie mažiau dirba, anksčiau išeina į pensiją ir vis dažniau praneša, kad negali atvykti į darbą dėl ligos. Ir nors ankstesnės vyriausybės kontroliavo iš naftos gaunamų įplaukų išlaidas, panašu, kad naujoji grupelė leis jas švaistyti, – tai, kaip daugelis įspėja, gali sukelti olandiškają ligą (Dutch disease).

Kaip prekiautojas, kuris niekada neliečia savo paties atsargų, taip ir tie gręžėjai norvegai giriasi, kad naudoja tiktai atsinaujinančios energijos šaltinius, tuo pat metu jie kaupia turtą per pasaulyje didžiausią valstybinį investicijų fondą ir pardavinėja iškastinį kurą visiems kitiems. Norvegų antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas, mums kalbantis jo kabinete Oslo universitete, pasakė: „Mes visada buvome įpratę save laikyti sprendimo dalimi, tačiau nafta mus staiga pavertė problemos dalimi. Daugelis žmonių iš tiesų nenori to pripažinti.“

ISLANDIJA

Mums nereikėtų čia per ilgai užtrukti. Tiktai 320 000 – atrodytume per daug godūs ir neatsakingi – žmonės tvirtai laikosi įsikibę į šią kvapą gniaužiančią, tačiau beveik netinkamą gyventi uolą Šiaurės Atlante. Daugiau dėmesio suteiks jiems tik dar daugiau drąsos.

SUOMIJA

Ramiai geriantys suomiai... Nuotrauka: Martti Kainulainen/REX

Man labai patinka suomiai – itin pragmatiški ir rūstūs žmonės, turintys sausą lyg Sacharos dykuma humoro jausmą. Bet ar norėčiau gyventi Suomijoje? Vasarą kamuos uodai, žiemą virsite ledu – ir tai tik tuo atveju, jeigu jūsų niekas nenušaus arba nenusišausite patys. Suomija pagal ginklų turėtojų skaičių yra trečia pasaulyje – atsilieka tiktai nuo Amerikos ir Jemeno. Žmogžudysčių skaičius joje yra didžiausias Vakarų Europoje – du kartus didesnis negu Jungtinėje Karalystėje, be to, savižudybių skaičiumi ji lenkia visas kitas Šiaurės šalis.

Suomiai garsėja savo penktadienio vakarų išgertuvėmis, ir alkoholis šiuo metu yra viena iš pagrindinių suomių vyrų mirties priežasčių. „Vakarais, maždaug apie pusę dvyliktos, žmonės tampa agresyvūs – jie ima kumščiuotis, muštis, – pasakojo man dienraščio Helsingin Sanomat užsienio naujienų redaktorius Heikki Aittokoski. – Kitą dieną jie iš viso to juokiasi. Jungtinėse Valstijose į tokius dalykus įsikištų policija.“

Netekusią blizgesio Suomijos karūną Nokia prarijus Microsoft kompanijai, buvusi stipri šalies ekonomika tapo labiau negu bet kada priklausoma nuo popieriaus pardavimo – daugiausia, kaip man sakė, Rusijos pornografijos baronams. Laimei, sprendžiant iš nesenos mano su sūnumi kelionės traukiniu po šią šalį, atrodo, kad jos teritorija 99 % apaugusi medžiais. Vaizdas buvo šiek tiek nuobodokas.

Šalis, kažkada The Atlantic žurnalo pavadinta „Vakarų pasaulio viešpataujančia švietimo supervalstybe“, paskutinio PISA testo rezultatų lentelėje smuktelėjo žemyn. Keli su suomių jaunuoliais susiję incidentai: 2006 m. aštuoniolikmečio sukeltas Porvoo katedros gaisras, 2007 m. kito aštuoniolikmečio Jokelos mokykloje įvykdytos žudynės ir 2008 m. profesinėje mokykloje įvykusios dar vienos žudynės, kurių metu studentas nušovė 10 bendramokslių, – sukėlė abejonių, ar tikrai suomių mokyklos, turėjusios puikią reputacija, yra tokios nuostabios.

Jeigu nuspręstumėte čia persikelti, nesitikėkite sulaukti gyvo pokalbio. Suomija – tai reaguojanti, klausanti kultūra, varžoma daugelio tabu, susijusių daugiausia su pilietiniu, Antruoju pasauliniu ir šaltuoju karais. Suomių nepavadinsi gerais pašnekovais. Jeigu žodyne ieškosite žodžio „užsidaręs“ reikšmės, šalia jo nerasite iliustracijos, vaizduojančios kampe stovintį nerangų suomį, žvelgiantį į savo batų raištelius. Bet ji ten galėtų būti.

„Mes visada linkę būti vieni“, – kartą man prisipažino suomė. Ji dirbo turizmo valdyboje.

ŠVEDIJA

Degantis automobilis po riaušių Stokholme 2013 m. Nuotrauka: EPA

Kad ir ką sakyčiau apie švedus, tai nublanktų prieš jų pačių susikurtą įvaizdį. Prieš kelerius metus Švedijos viešosios nuomonė tyrimų institutas paprašė jaunų švedų apibūdinti jų tėvynainius. Sąrašo viršuje išsirikiavo šie aštuoni būdvardžiai: pavydūs, nedraugiški, darbštūs, mėgstantys gamtą, tylūs, sąžiningi, nesąžiningi, ksenofobiški.

Teko susitikti su Švedijoje labai gerbiamu etnologu Åke Daunu, kuris savo puikioje knygoje Švedų mentalitetas rašo: „Atrodo, kad švedai nesijaučia taip tvirtai, kaip kitų tautų žmonės. Gimdydamos švedės stengiasi kuo mažiau dejuoti, ir kai jau viskas būna pasibaigę, jos dažnai klausia, ar labai garsiai šaukė. Sulaukusios atsakymo, kad ne, jos būna labai patenkintos.“ Aišku, kad šnairuojama ir į ašaras laidotuvių metu, ir jos „dar ilgai po to prisimenamos“. Kaip teigia etnologas, švedai yra „labai išlavinę sugebėjimą izoliuoti save nuo kitų“. Jie stengsis visokiais būdais išvengti kelionės liftu su jiems nepažįstamu asmeniu – tai nustačiau vieną dieną trukusio eksperimento metu Stokholme, kai bandžiau, kiek aplinkybės leido, elgtis nešvediškai.

Neutrali (viena didžiausių ginklų eksportuotojų pasaulyje) Švedija, nors ir remiama poros šešėlyje liekančių pramonininkų šeimų, ir beveik visą XX a. iš esmės valdyta vienos partijos, ekonominiu požiūriu ir toliau klesti. To klestėjimo priežastimi galima laikyti savitą totalitarinį modernizmą, ribojantį laisves, varžantį nuomonių skirtumus vardan konsensuso ir beatodairiškai traukantį ryšius tarp žmonos ir vyro, vaikų ir tėvų, senų žmonių ir jų vaikų. Įsivaizduokite, kad tai Kinija šiaurėje.

Jaunimo nedarbas yra didesnis negu Jungtinėje Karalystėje ir viršija ES vidurkį. Integracija – tebesitęsiantis iššūkis, ir, kaip Norvegijoje bei Danijoje, dešiniosios jėgos Švedijoje populiarėja. Švedijos demokratų partijos, kurios populiarumas, kaip rodo apklausos, pirmą kartą per jos gyvavimo istoriją pasiekė beveik 10 %, atstovas man atkakliai tvirtino, kad imigrantai yra „labiau linkę smurtauti“. Kai argumentavau, kad Švedija buvo viena labiausiai kraujo ištroškusių valstybių pasaulyje didžiąją pastarojo tūkstantmečio dalį, man buvo pasakyta, kad mūsų susitikimo laikas baigėsi.

Paklauskite suomių, ir jie jums atsakys, kad kraštutinis feminizmas atėmė iš Švedijos vyrų jų vyriškumą. Tačiau jie grumsis iš visų jėgų, kad galėtų paskandinti savo sielvartą. Susan Sontag aprašė jų baisiąsias Systembolaget – parduotuves, priklausančias alkoholio monopolį turinčiai valstybei, – kaip „šarvojimo salės ir nelegaliai abortus darančio gydytojo derinį“.

Didelė Šiaurės šalių sėkmė įvairiose srityse nėra stebuklas – jis įvyko, kai susijungė liuteroniškas kuklumas, valstietiškas taupumas, geografinis determinizmas ir negailestingas pragmatizmas („Puola rusai? Junkis prie nacių! Naciai pralaimi? Junkis prie sąjungininkų!“). Šios visuomenės tinka tiems, kurie prisitaiko prie vidurio, vyraujančio kolektyviniame elgesyje, tačiau turintieji pavydo sindromą jose patiria mažai malonumo. Mažiau gabių mokinių naudai mokyklos suvaldo pirmūnus, elitas yra nepadorus žodis, nepalankiai žiūrima į sėkmės, ambicijų ar turto demonstravimą. Jeigu galite visus šiuos dalykus, taip pat dideles kainas ir šaltį (ir metaforinį, ir tarpasmeninių santykių) pakęsti, tada žinoma, prašom, kviečiu jus į mano pasirinktus hyggelige (namus). Paruošiau paskubomis rūgštynių salotų, o šaldytuve yra šiek tiek brangaus ir silpno alaus. Traukit arčiau egnogą. Taggart jau prasidėjo!

Vertė Vaiva Bagdonienė