Filosofo Andriaus Martinkaus komentaras prie publikacijos „Dalyvavimas NATO ir Europos Sąjungoje Lietuvai padeda atsispirti prieš vis agresyvesnę putiniškos Rusijos politiką“.
Kuo 2018 m. birželio 3 d. deklaracija skiriasi nuo kitų panašių dokumentų? Mano požiūriu, dėl dviejų dalykų.
1) Joje visiškai nėra rusofobijos tvaiko.
2) „Neoliberali Lietuvos kvazivalstybė“, valdoma „naujųjų kolaborantų“, de facto pripažįstama pagrindine lietuvių tautos prieše, padariusia tautai ne mažiau, o gal ir daugiau žalos už komunistų okupaciją.
Citata: „Lietuvoje vykdoma ekonominė ir socialinė politika, išvariusi iš šalies milžinišką darbingiausių gyventojų dalį, pagrįstai gali būti lyginama su okupantų vykdytu Tautos naikinimu, o mastais ir – turint omenyje bendruosius demografijos polinkius – keliamais pavojais tautos būčiai jį net pralenkia.“
Deja, geras vaizdas buvo sugadintas netrukus pasirodžiusio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių kreipimosi su tipiškomis rusofobinėmis klišėmis.
Vis dėlto įdomu, kad šie dokumentai pasirodė atskirai, o pagrindiniame birželio 3 d. deklaracijos tekste rusofobijos nėra nė kvapo.
Matyt, antrojo dokumento autoriai tokiu būdu bandė „taisyti padėtį“.
Bet kokiu atveju akivaizdu, kad tautos savimonėje bręsta supratimas, kad tikrieji jos priešai – ne Rytuose.
Andrius Martinkus