Tegyvuoja budelis!

Netikėtai Lietuvoje atgimė diskusijos apie mirties bausmės grąžinimą į teismų praktiką. Negana to, iš masinėse informavimo priemonėse skelbiamų apklausų matome, kad už šios bausmės grąžinimą pasisako didžioji Lietuvos gyventojų dalis.

Tai tik patvirtina intuiciją, kad esame veidmainių visuomenė. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia – išsijuosę keikiame valdžią, bet per rinkimus balsuojame už sukčius politikus, baisimės korupcijos mastais, tačiau problemas esame linkę spręsti pakišais, mūsų užauginti vaikai žudo, plėšia ir prievartauja, o mes jiems tramdyti norime įvesti mirties bausmę. Beje, moralinė šizofrenija atrodo dar gilesnė, kai žinome, kad policijos ir teismų darbo kokybė tai pačiai visuomenei nekelia pasitikėjimo, kas palieka galimybę pasmerkti myriop nekaltą.

Moralinis ir vertybinis klimatas šalyje yra jos piliečių reikalas. Susitelkę, idealų turintys piliečiai gali ir autoritarinius režimus nuversti, bet pakrikę, pikti ir kartėlio apimti žmonės geba tik dantimis griežti.

Mirties bausmė yra visuomenės bejėgiškumo ir jos vertybinės krizės požymis. Tai reiškia, kad ji bausmę suvokia kaip kančių sukėlimą nusikaltėliui, o ne galimybę pasitaisyti. Deja, nėra tokio saiko, kuris nustatytų adekvatų nusikaltimui kančių kiekį. Negana to, mirties bausmė numato ir budelio pareigybę.

Tik kokiais kriterijais šią egzotišką profesiją įvertinsime? Štai Vilniuje XVIII a. budelis gaudavo 300 auksinų metinį atlyginimą, neskaičiuojant įvairių papildomų pajamų už kankinimus, gaišenos išvežimą, lavonų užkasimą, o palyginimui burmistras uždirbdavo 250, tarėjas – tik 100 auksinų. Tad taip visuomenės geidžiamas budelis turėtų uždirbti daugiau už A. Zuoką.

Pagal tokią logiką grąžinkime ir kitas budelio pareigybes. Kodėl ne? Juk LDK laikais budeliai vykdydavo pasmerktųjų kankinimus ir mirties bausmes: plėšdavo įkaitintomis replėmis, kapodavo galvas, ketvirčiuodavo, kardavo, degindavo, skandindavo, užkasdavo į žemę, pjaudavo ausis... Baisiausia bausmė buvo įpynimas į ratą. Pasmerktajam sulaužydavo kaulus, po to kūną įpindavo į rato stipinus ir ant ilgos karties iškeldavo į viršų, kad jį matytų visi miestelėnai. Matytų ir drebėtų. Būtent šito siekia ir modernieji teisuoliai, kurie dar norėtų, kad LRT kaip Turkmėnijoje egzekucijas transliuotų per televiziją, kad kuo daugiau žiūrovų matytų ir drebėtų.

Vienintelė priežastis, kuri legitimuoja mirties bausmę, yra visuomenės savigyna. Kitaip tariant, kai išsemtos visos kitos priemonės, griebiamasi kraštutinės. Įkalinimas iki gyvos galvos yra tikra, vertybiškai brandi ir ori alternatyva mirties bausmei, nes šioje alternatyvoje dar glūdi viltis, kad ne blogis taria paskutinį žodį.

Biblijoje yra visiems žinomas pasakojimas apie Kainą ir Abelį. Kai Kainas nužudo savo brolį, Dievas jį paverčia benamiu bastūnu, bet net bausdamas, kaip rašoma Biblijoje „paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų“ (Pr 4, 15). Čia norėtųsi pacituoti dvi didžių asmenybių, šios mįslingos vietos, interpretacijas.

Visų taip gerbiamas popiežius Jonas Paulius II rašė: „Tokiu būdu suteikė jam (Kainui) aiškų ženklą ne tam, kad pasmerktų kitų neapykantai, bet kad apsaugotų ir apgintų nuo norinčių jį nužudyti, net besivadovaujančių troškimu atkeršyti už Abelio mirtį. Net žmogžudys nepraranda asmens orumo, ir Dievas pats imasi tai užtikrinti. Kaip tik šioje vietoje pasireiškia paradoksalus Dievo gailestingo teisingumo slėpinys.“ (Enciklika „Evangelium vitae“)

Šv. Ambraziejus, gyvenęs IV amžiuje, komentuodamas „Kaino žymę“ svarstė: „Vos pripažinus nusikaltimą, pačioje nuodėmingo brolžudystės veiksmo užuomazgoje, Dievo malonės dieviškasis įstatymas turi būti praplečiamas. Jei kaltinamasis tuoj pat susilaukia bausmės, tai teisingumą vykdantys žmonės niekaip negalės paisyti kantrybės ir susilaikymo, bet iš karto pasmerks kaltinamąjį nubausti... Dievas pavarė Kainą sau iš akių ir pasiuntė jį klajoti toli nuo gimtųjų vietų; tokiu būdu Kaino gyvenimas, buvęs pilnas žmogiškojo gerumo, labiau supanašėjo su grubiu laukinio žvėries būviu. Dievas pasirinko nusidėjėlio pasitaisymą, o ne jo mirtį; jis netroško, kad už žmogžudystę būtų atlyginta dar viena žmogžudyste.“

Paradoksalu, kad šiam senovės Romos mąstytojui mirties bausmė reiškė ne ką kitą, o „dar vieną žmogžudystę“, kai XXI amžiaus lietuviui tai geidžiama teisingumo forma. Paradoksalu, kad vietoje šventųjų pozicijos trokštame matyti budelio figūrą.