Teisingumo ministro siūloma koncepcija - tik teismų agonijos pratęsimas

Teismas yra viena iš pamatinių valstybės valdžios institucijų. Tai apibrėžta Konstitucijos 5 straipsnyje: ”Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.”

Po nepriklausomybės atkūrimo dėl pirmųjų dviejų valdžios institucijų formavimo abejonių nekilo. Seimas ir Prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose. Vyriausybę formuoja Prezidentas ir Seimas. Nuolat vyksta šių dviejų valdžios institucijų rotacija.

Daugiausiai problemų kelia trečioji valdžia – Teismas.

Teismas turi ypatingas galias – “Teisėjas ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi” (Konstitucijos 109 str.).

Lietuvos teismai suformuoti buvusių sovietinių teisininkų, visiškai atsiribojant nuo visuomenės. Į teismų įstatymą  jie įrašė nuostatas, kurių Konstitucijoje nėra, kad teisėjais privalo būti tik profesionalai. Tokios nuostatos nėra ir Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Nr. R(94)12, priimtoje 1994 metų spalio 13 dieną, kurioje kalbama apie teisėjų nepriklausomumą. Kitaip tariant, tiek Konstitucijoje, tiek ir rekomendacijoje paliekama vietos ir neprofesionaliems teisėjams: prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjams bei tarėjams. Be to, mūsų teismai pasiskelbė savivaldą. Tokios nuostatos nėra Konstitucijoje ir Europos Tarybos rekomendacijoje.

Politikai, matydami problemą ir norėdami patraukti rinkėjus, savo rinkimų programose paprastai įsipareigoja vykdyti teismų pertvarką jų demokratizavimo kryptimi, tačiau jau įprasta, kad šie įsipareigojimai baigiasi kartu su Seimo rinkimais, o teismai vis labiau grimzta į gilią krizę, kurią šiandien puikiai matome.          

Analizuojant teismų pertvarkos problemą, būtina chronologiškai išsiaiškinti situaciją. Tai leistų prognozuoti tolesnius įvykius mūsų teisėsaugoje ir apskritai valstybėje. 

Lietuvoje 1990-02-13 Aukščiausioji Taryba priėmė Respublikos teismų ir teisėjų statuso įstatymą Nr.XI-3684. Įstatyme buvo nustatyta, kad Lietuvos teismai formuojami demokratiniu principu – iš renkamų teisėjų ir tarėjų. Įstatymas galiojo iki 1995 metų.

1994 metais vykstant valstybės turto dalyboms buvo duotas signalas tolesnei teismų pertvarkai. Buvo parengtas Teismų įstatymas. Tai atliko Teismų departamentas prie Teisingumo ministerijos. Lietuvos teismai buvo pertvarkyti totalitarinių valstybių pavyzdžiu. Visuomenės atstovams – tarėjams vietos teismuose nebeliko. Nuo šiol teismai, pasiskelbę savivaldą, tapo uždara klanine grupuote, neatskaitinga Lietuvos visuomenei.

Lietuvos Sąjūdžio iniciatyva klausimas dėl teismų demokratizavimo, grąžinant į juos visuomenės atstovus – tarėjus, buvo įtrauktas į Nacionalinį žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų Lietuvos Respublikoje planą (toliau Planas).

Planas patvirtintas Seimo nutarimu 2002 metų lapkričio 7 dieną (Nr.IX-1185). Plano 14 skyriaus 2 skirsnyje “Dėl visuomenės dalyvavimo įgyvendinant teisingumą” numatytos priemonės ir terminai dėl tarėjų instituto įgyvendinimo Lietuvos teismų sistemoje. Tam buvo skirtos ir lėšos. Dalis - iš Jungtinių Tautų vystymo programos paramos fondo.

Kad ir kaip būtų keista, Seimo nutarimas nebuvo vykdomas. Prieš tai pasisakė teisininkai profesionalai, kurie Plano svarstymo metu savo nuomonės diskusijose nepareiškė. Jų motyvai gana prieštaringi ir tiesiog nesuprantami. Pavyzdžiui,  Aloyzas Sakalas, buvęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, paklaustas dėl šio komiteto nusišalinimo nuo plano vykdymo, rašė: ”Plano tekstas nėra skelbtas "Valstybės žiniose", todėl kyla jo teisinio statuso klausimas…”(raštas 2004-01-06 Nr. 102-S-02/450-3543).

Seimas, norėdamas galutinai atsiriboti nuo Plano vykdymo, 2004 metų kovo 29 dieną pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Teisės institutu, atstovaujamu A. Čepo, dėl Studijos parengimo dėl tarėjų instituto Lietuvos Respublikoje įsteigimo tikslingimo ir galimybių (teisingumo ministro raštas 2006-10-10 Nr.(1.12)-7R.7009).

Darbo ėmėsi šio instituto ekspertai: V. Andriulis, T. Čaplinskas, A. Gutauskas, J. Sinkevičius, I. Mačernytė–Panomariovienė, V. Valeckaitė. Autorinio atlygio dydis – 5 000 Lt. Parengta studija 2004 metų rugsėjo 30 dieną buvo pristatyta Seimui, susirinkęs teisininkų elitas ją aprobavo.

Jau pats studijos pavadinimas rodo, kad ja kvestionuojamas visuomenės atstovų integravimas į Lietuvos teismų sistemą. Šiame moksliniame darbe aptinkame akivaizdžiai tendencingų “mokslinių” tezių, pavyzdžiui, aptariant sociologines apklausas ir vertinant jų rezultatus. Viena apklausa užsakyta “Vilmorus” tyrimams (užsakovas Seimo kanceliarija). Čia visuomenės nuomonė palanki tarėjų institucijos įteisinimui: to nori 52,5 proc. respondentų (Studijos 51 psl.). Tačiau studijos autoriai netrunka rasti išeitį. Jie remiasi teisininkais – apklausia teisėjus, prokurorus ir advokatus (savus), kurių daugumos patirtis sovietinė. Išplatinę 300 anketų, gauna norimą rezultatą – 85,2 proc. teisininkų mano, kad tarėjų institutas Lietuvai nereikalingas - ir skubiai daro išvadą, kad “jų amžius, išsilavinimas ir socialinė padėtis leidžia daryti prielaidą apie jų nuomonės pagrįstumą”, o “Visuomenės atstovų atsakymus reikėtų vertinti atsargiai…” (Stud. psl.54).

Dėmesio vertos ir kitų skyrių išvados. Štai II skyriuje “Lietuvos valstybės teismų organizavimo tradicijos” (autorius V. Andriulis, psl. 20) rašoma: “Vaito teisme suolininkai ir vaito pavaduotojas turėjo prisiekti. Tai prisiekusiųjų teismas.” Toliau: “Burmistro teismą sudarė jis ir tarėjai...“, “Tarėjai rinkti miestiečių ir privalėjo prisiekti vaitui”. O išvadose V. Andriulis rašo, kad miestų teismų sistemoje nebuvo įvestas tarėjų institutas (psl. 21). Be to, visiškai nutyli apie Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą – tai būtų Aukščiausiojo Teismo atitikmuo, kurio kompetencijai priskirta apeliacine tvarka nagrinėti civilines ir baudžiamąsias bylas. Šio Tribunolo teisėjai buvo renkami tik vienerių metų terminui.

II skyriuje ”Okupaciniai teismai Lietuvoje 1940-1990 m. ir tarėjų teisinis institutas” (autoriai T. Čaplinskas ir J. Sinkevičius) įrodinėjama, kad teismo tarėjai yra okupacinio režimo produktas, jokiu būdu nepriimtinas Lietuvai. Analizuojant sovietinius teismus, cituojamas V. Kalinino pasisakymas apie sovietinius teisėjus: “…liaudies teismuose turi būti geriausi komunistai, turi būti geriausi oratoriai, turi būti žmonės, kurie puikiai supranta masių psichologiją”. Šioje V. Kalinino citatoje nėra kalbama apie teismo tarėjus. Manytina, dėl tos priežasties, kad tik pusė tarėjų buvo komunistai, ir galbūt ne patys geriausi.

Verta susipažinti su šio skyriaus išvadomis, kurių pagrindinės buvo perkeltos į galutines visos studijos išvadas. Čia kalbama apie tai, kad Lietuvos Konstitucijoje nėra numatyta sudėtinės formos teismų steigimo galimybė, todėl norint sukurti teismo tarėjų institutą tektų pažeisti Konstituciją. Nesuprantama, kodėl ją reikėtų pažeisti, jeigu Konstitucijoje tokio draudimo nėra? Priešingai - Studijos autoriai nepasivargino paskaityti 111 Konstitucijos straipsnio, kuriame kalbama apie specializuotus teismus. Beje, nei Latvijos, nei Estijos konstitucijose nieko nekalbama apie teismo tarėjus, bet įvedant tarėjų instituciją Konstitucija ten nebuvo pažeista.

Toliau autoriai įrodinėja, kad bylos darosi vis sudėtingesnės, jas nagrinėjant nebeužtenka vien teisinio išprusimo, bet reikia ir šio darbo patirties, tad dėl šios priežasties visuomenės atstovų teismuose linkusios atsisakyti kai kurios stipresnes teismo tarėjų instituto tradicijas turinčios šalys - tačiau nė vienos jų nenurodo. Sąvoka “linkusios”, kurią dažnai kartoja vadinamieji teisininkai profesionalai, tik parodo argumentų stoką, siekant pateisinti antidemokratišką Lietuvos teismų sąrangą, kuri suformuota pagal praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių, tokių kaip frankistinė Ispanija, nacistinė Vokietija bei sovietinė Rusija, pavyzdį.

Teiginys, kad Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse visuomenės pasitikėjimas teismais buvo beviltiškai smukęs (psl. 36),  būtų suprantamas tik lyginanat su dabartiniu visuomenės pasitikėjimo teismais lygiu, kai po Nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau du dešimtmečiai.

Svarbiausia, kad studijos išvadose atsispindi T. Čaplinsko ir J. Sinkevičiaus nuostatos, liudijančios apie jų “mokslinį” požiūrį į Lietuvos visuomenę. 8-oje išvadoje teigiama: ”Ne mažiau diskutuotinas ir kitas klausimas, ar Lietuvoje jau galima kalbėti apie pakankamai pajėgią vidutiniąją visuomenės klasę (provincijos atveju tai kelia labai rimtų abejonių), iš kurios realiai būtų galima formuoti teismo tarėjų korpusą, kaip tai daroma kai kuriose užsienio valstybėse“ (psl. 37). Galutinėse išvadose tik paryškinama teisės mokslo „pažanga“ per nepriklausomybės laikotarpį. Čia teigiama, kad „Lietuvos konstitucinei demokratijai privalu derinti politinės daugumos valdžią su mažumos teisėmis. Teismai visada nukreipti į daugumos politinius judesius, tai jų privalumas, o ne trūkumas. Vykdomosios valdžios apribojimas ir žmogaus teisių garantijos nebūtų įmanomi be daugumą tramdančių teisinių priemonių, nes įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia visada yra už politinę daugumą. Išrinktas teismo tarėjas, kaip taisyklė, yra daugumos pusėje, kadangi jo rinkimai organizuojami ir vyksta pagal bendrą rinkimų tradiciją.“

10-oje išvadoje įrodinėjama, kad Lietuvos žmonėms trūksta dvasinės kultūros, politinio brandumo, istorinės atminties, ateities vizijos, kad būtų renkami visuomenės atstovai teismuose. Galiausiai 11-oje išvadoje be užuolankų išsakoma nuostatą apie Lietuvą, teigiant, kad „Lietuvos visuomenė yra dar tik pareinamajame laikotarpyje į demokratinę“.

Toliau nurodoma, kad tarėjų institucijai reikalingos išlaidos per metus siektų iki 70,8 mln. Lt (psl. 56). Aišku, tai per didelė prabanga mažai, krizių kamuojamai šaliai. Šią išvadą dažnai cituoja įvairūs veikėjai, oponuojantys visuomenės atstovų integravimui į teismų sistemą (Vyriausybėje, Prezidentūroje ir Seime).

Seimo nutarimu patvirtinto Plano, kuriame numatytas tarėjų instituto įgyvendinimas Lietuvos teismų sistemoje, vykdymas buvo iš dalies finansuojamas iš Jungtinių Tautų paramos fondo. Pasibaigus šio plano vykdymo terminui buvo pateikta solidi - net 400 puslapių apimties – ataskaita, kurią rengė Teisės institutas (recenzavo dr. A. Krupavičius ir dr. A. Nevera). Ji išleista atskiru leidiniu “Žmogaus teisės Lietuvoje” (UAB “Naujos sistemos Lietuvoje”, Vilnius, 2005 m.). Vieno svarbiausių skyrių „Teisė dalyvauti valdant šalį ir kitaip tvarkant viešuosius reikalus“ (autorius P. Ragauskas) skirsnyje „Dalyvavimas vykdant teisingumą“ (psl. 28)  be  jokių užuolankų rašoma:

Nei pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, nei pagal šalies tarptautinius įsipareigojimus, nei pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus piliečiai neturi jokių galimybių tiesiogiai dalyvauti teisingumo vykdyme (žinoma, išskyrus galimybę tapti teisėju).

Visuomenėje nuolat kylančios iniciatyvos sukurti prisiekusiųjų kolegijas arba prisiekusiųjų tarėjų institucijas iki šiol nesulaukė nė vienos valdžios šakos pritarimo.

Iš to tenka daryti išvadą, kad tarėjų instituto įdiegimą numačiusio Plano 14 skyriaus 2 skirsnio likimas buvo nulemtas dar prieš jį pradedant vykdyti, nes mokslininkai jau buvo sukūrę savo teoriją, pagal kurią Lietuvos piliečiams siūloma pirma tapti teisėjais, ir tik tada reikalauti demokratiškų teismų.

Tačiau nepaisant to, kad teismų pertvarka neturėjo „nė vienos valdžios šakos pritarimo“, visuomeninės organizacijos ir rinkėjai šią problemą kėlė nuolat ir nuosekliai.

Klausimas dėl visuomenės atstovų integravimo į Lietuvos teismų sistemą Sąjūdžio iniciatyva buvo iškeltas Seime, ir 2007-09-11 svarstytas Konstitucijos 109, 110, 112 ir 114 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.XP-2228(2), kurį teikė 52 Seimo nariai (pranešėjas – Seimo narys Rytas Kupčinskas).

NUTARTA:

1. Pritarti šiam projektui po pateikimo ir pradėti jo svarstymo procedūrą. Balsavimo rezultatai: "už" - 62, "prieš" - 4, susilaikė 15.
2. Paskirti pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti Teisės ir teisėtvarkos komitetą. Pritarta bendru sutarimu.
3. Pavesti Konstitucijos komisijai apsvarstyti šį projektą. Pritarta bendru sutarimu.
4. Prašyti Vyriausybės išvados dėl šio projekto. Pritarta bendru sutarimu.
5. Paskirti šio projekto preliminarią svarstymo Seimo posėdyje datą – 2007-11-13. Pritarta bendru sutarimu.

Kaip matome, reikalai lyg ir buvo pajudėję. Tačiau tuomečio Seimo kadencija ėjo į pabaigą. Nors buvo numatyta net preliminari šio projekto svarstymo data, jis taip ir liko nesvarstytas.

Įstatymo svarstymo estafetę perėmė naujai išrinktas Seimas. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo rinkimų programoje garbingai įsipareigojo:

Visuomenei reikalaujant, taip pat siekdami stiprinti žmonių pasitikėjimą teismais, pirmaeiliu uždaviniu laikome įvykdyti teismų reformą, pertvarkant juos pagal demokratinių valstybių pavyzdį: konstituciniu lygiu įteisinsime teismų sistemoje tarėjų institutą, sieksime, kad mūsų frakcijos Seime jau pateikta Konstitucijos pataisa būtų kuo greičiau priimta. Priėmus  konstitucinę pataisą, numatome papildyti Teismų  įstatymą, kad teismų taryboje būtų atstovaujamas ir tarėjų institutas (Veiklos programa 2009–2012 metams, psl. 49).

Tačiau paaiškėjo, kad apie šio įsipareigojimo vykdymą TS-LKD net negalvojo. Ši nuostata nebuvo įtraukta į Vyriausybės programą. Buvo vengiama bet kokios diskusija šia tema. Pagrindinis motyvas - tokiai pertvarkai nepritaria koalicijos partneriai.

Taip „sprendžiant“ teismų pertvarkos klausimus, visuomenės pasitikėjimas teismais smuko iki žemiausio lygio. Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje ES ir apskritai tarp demokratinių valstybių (pagal 2009 metų „Eurobarometro“ duomenis, teismais Lietuvoje pasitiki vos 15 proc., nepasitiki - 78 proc. gyventojų).

Reaguodami į tokią apgailėtiną situaciją, 2009-10-22 grupė parlamentarų, vadovaudamiesi Seimo statuto 92 straipsnio 1 dalimi, paprašė įstatymo projektą Reg. Nr. XP2228(2) įtraukti į artimiausio Seimo posėdžio darbotvarkę (pasirašė 47 Seimo nariai). Tačiau, nors to reikalauja Seimo statutas, šis klausimas į darbotvarkę įtrauktas nebuvo. Praėjus daugiau nei metams po prašymo pateikimo – 2010-11-24 - Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, vadovaujamas Stasio Šedbaro, viršydamas savo įgaliojimus, posėdyje bendru sutarimu nusprendė svarstyme daryti pertrauką ir kreiptis į Seimo valdybą su siūlymu prašyti, kad išvadas pateiktų Vyriausybė (ją atstovavo liberalsąjūdietis teisingumo ministras Remigijus Šimašius), taip pat kreiptis į Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, Teisėjų tarybą, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, Mykolo Romerio universitetą bei Aukščiausiąjį Teismą su prašymu pateikti nuomonę dėl šio projekto. Kartu kreipiamasi į Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamentą su prašymu atlikti tarėjų instituto veikimo kitose valstybėse analizę. Kaip matome, apie viską pagalvota, viskas prasideda nuo pradžios, procesas užtęsiamas iki kitų Seimo rinkimų. 

Ruošiantis kitiems Seimo rinkimams, iš TS – LKD programos anksčiau prisiimti įsipareigojimai dingo. Liko ekonomika, finansai, energetika ir, žinoma, Lietuvos žmonių požiūris į degradavusią teismų sistemą.

Naujoji koalicija, kuri formavosi dar prieš rinkimus, savo programose negailėjo rinkėjams pažadų apie teisinės sistemos pertvarką. Koalicijos lyderio LSDP programos esminėse nuostatose teismų pertvarkos klausimu pasisakyta gana aiškiai:

Įtvirtinti individualaus kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teisę kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui.

Skatinti neteisminės ginčų sprendimo (mediacijos) sistemos efektyvumą.

Atkurti žmonių pasitikėjimą teisine sistema, įvesti teismuose tarėjų - visuomeninių teisėjų institutą.

Panašūs ir koalicijos partnerių įsipareigojimai.

Vyriausybės programoje įsipareigojimai skamba jau kitaip:

Atkursime žmonių pasitikėjimą teisine sistema, parengsime koncepciją ir įstatymų pakeitimo projektus dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose. Patobulinsime viešojo intereso gynimo mechanizmą.

Bet ir čia gaires kloja teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Daug pasako jau vien šis lrytas.lt pasažas su J. Bernatonio citata::

Bus analizuojama ir kitų šalių praktika, kuri nėra vien palanki tarėjų institucijos atsiradimui. Antai Latvijoje ji nepasiteisino.

„Mėginsime aiškintis, kodėl taip atsitiko, kad nepakartotume tų pačių klaidų. Estijoje tarėjų nėra, bet ten pasitikėjimas teismų sistema dvigubai didesnis nei Lietuvoje. Vadinasi, tarėjai nėra vaistas nuo visų ligų”, - kalbėjo buvęs Lietuvos ambasadorius Taline.

Teiginys, kad Latvijoje  teismo tarėjų institucija nepasiteisino, gali būti dar pernelyg ankstyvas. Ši institucija gyvavo iki 2009 metų, t. y. beveik du dešimtmečius. Pati teismų sistema buvo formuojama skirtingai negu Lietuvoje: apie pusė buvusių teisėjų paliko savo darbo vietą. Tarėjų institucijos panaikinimo motyvas –  biudžeto lėšų taupymas. Tiesa, projekto autoriai taip pat aiškino, kad tarėjų darbas buvo formalaus pobūdžio, o panaikinus  šią instituciją sutaupyta apie 100 tūkst. latų.

Latvijoje, pagal 2009 metų „Eurobarometro“ duomenis, teismais pasitikėjo 26 proc., Lietuvoje – tik 15 proc. gyventojų.

Įdomiausia situacija Estijoje. Ministras tvirtina, kad Estijoje tarėjų nėra, bet pasitikėjimas teismais „dvigubai didesnis“. Patiksliname – 3,5 karto (pagal tų pačių 2009 metų “Eurobarometro” duomenis). Pasitikėjimas - 52 proc. - viršija ES vidurkį.

Ministrui J. Bernatoniui, kaip buvusiam ambasadoriui Estijoje, nederėtų klaidinti visuomenės, o tuo labiau prezidentės, teigiant, kad Estijoje nėra tarėjų institucijos. Vertėtų paimti Estijos teismų įstatymą ir perskaityti šio įstatymo straipsnius nuo 103 iki 113  imtinai. Ten apie tarėjų instituciją viskas surašyta detaliai.

Verta pasidomėti, kaip, atgavus nepriklausomybę, buvo kuriama Estijos teismų sistema, ir palyginti tai su Lietuva.

Atgavę nepriklausomybę, estai, turėdami savo prezidento paramą, pirmiausia sutvarkė pagrindinę valdžios instituciją – Teismą. Jie Teismą formavo atleisdami sovietinius teisėjus, įvesdami į teismų sistemą visuomenės atstovus – tarėjus.

Lietuvoje, kaip jau minėta, Teisingumo ministerija, vadovaujant ministrui Jonui Prapiesčiui, inicijavo visuomenės atstovų pašalinimą iš teismų sistemos. Paskui sovietiniai teisėjai užėmė tvirtas pozicijas svarbiausiose teismų struktūrose – Konstituciniame, Apeliaciniame, Vyriausiajame administraciniame ir Aukščiausiajame teismuose. Tai teisėjams sekėsi, nes buvo pripažintas jų stažas sovietiniuose teismuose. Kaip tramplinas į šiuos teismus paitarnavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, prezidento patarėjų korpusas, Teisingumo ministerija.

Tenka pastebėti, kad tokių struktūrų, kaip Konstitucinis Teismas, Apeliacinis teismas bei Vyriausiasis administracinis teismas, Estijoje visai nėra. Konstitucinio Teismo funkcijas čia sėkmingai vykdo Aukščiausiasis Teismas, tačiau Estijos Konstitucijoje įteisinta ir nepriklausomo Valstybės teisingumo kanclerio institucija, kuri nustato, ar įstatymų leidėjo, vykdomosios ar vietos valdžios institucijos priimtas įstatymas ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Jei nustatomas prieštaravimas, teisingumo kancleris teisės aktą priėmusiai institucijai teikia pasiūlymą jį per 20 dienų ištaisyti. Jei per nustatytą laiką prieštaravimas nepašalinamas – teikia pasiūlymą Aukščiausiajam Teismui pripažinti teisės aktą negaliojančiu. Kiekvienas Estijos pilietis turi teisę kreiptis į teisingumo kanclerį raštu arba žodžiu, reikalaudamas patikrinti įstatymo atitiktį Konstitucijai. Taip visuomenė įtraukiama į valstybės valdymą. Teisingumo kancleris kasmet teikia ataskaitas Seimui.

Lietuvoje tai turėtų daryti Konstitucinis Teismas, bet į jį kažkas turi kreiptis – o juk Lietuvos piliečiai tokios teisės neturi. Kreiptis gali tik įstatymo leidėjas - priėmęs galimai antikonstitucinį įstatymą - arba teisėjas, bet pastarajam imperatyvaus reikalavimo kreiptis nėra.

Teisingumo ministras J. Bernatonis šiek tiek artėja prie tiesos, kai teigia, kad „visuomenės tarėjų instituto išlaikymas per metus kainuotų apie 5,2 milijono litų. Be to, dar kas 4 metus reikėtų skirti apie 120 tūkstančių tarėjų atrankai.“ Sumažinę šią sumą per pusę, pagaliau priartėtume prie Estijos.

Bet kaip tada suprasti Teisės instituto prognozuojamas išlaidas  - 70,8 mln. Lt? (Tiesa, šią sumą siūlo gerokai padidinti prof. Egidijus Kūris – žr. „Veidas“, 2009.06.01). O juk šiais duomenimis, kaip jau minėta, rėmėsi ir remiasi beveik visi oponentai, teigdami, kad Lietuva per daug skurdi naudotis tokia privilegija...

J. Bernatonio įsipareigojimas iki 2015 metų parengti tik koncepciją teismų pertvarkai dar kartą patvirtina, kad teismų reforma bus vykdoma pagal Šedbaro–Sabatausko, kurie pakaitomis dalijasi vadovavimą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, planą.

Tik visuomenei perėmus į savo rankas problemos sprendimą referendumu įmanoma demokratizuoti teismų sistemą ir tikėtis demokratinių poslinkių valstybėje. Geriausias pavyzdys būtų Estija, bet tam reikalingos esminės Konstitucijos pataisos. Nuo čia ir pradėkime. 

Programinės nuostatos skelbtos čia: "Programinės nuostatos teisminės sistemos pertvarkai".