Totalitarinės demokratijos manifestas

Tarp visų kandidatų į Lietuvos prezidentus 2019 metų rinkimuose yra vienas, kuris atstovauja dabartinio globalinio kapitalizmo sistemą gryname jos pavidale, išlukštentą ir apvalytą nuo visokių šalutinių intarpų ir įtakų, taip sakant, visame jos nuogume ir gražume. Šis kandidatas – tai bankininkas ir finansistas G. Nausėda.

Iki šiol buvę mūsų šalies prezidentai įkūnydavo (ar bandydavo tai daryti) kapitalizmą su įvairiomis „priemaišomis“, kurios, deja, niekaip nekeitė jo esmės. A. Brazauskas – taip vadinamo „liaudiško“ kapitalizmo atstovas. V. Adamkus atstovavo vakarietiškam „demokratiniam“ kapitalizmui. R. Paksas - „nacionaliniam“, o D. Grybauskaitė su kaupu pateisino „autoritarinio“ kapitalizmo šalininkų lūkesčius.

A. Brazausko „liaudiškas“ kapitalizmas atvedė šalį į galingo biurokratinio – nomenklatūrinio sluoksnio susiformavimą ir įsitvirtinimą visuomeniniame gyvenime. V. Adamkaus „demokratinis“ kapitalizmas pagimdė oligarchinę sistemą ir dar daugiau pagilino socialinę atskirtį visuomenėje. R. Pakso eksperimentas su „nacionaliniu“ kapitalizmu taip ir pasibaigė vos prasidėjus. D. Grybauskaitės kapitalistinis „autoritarizmas“ pražydo tiesiog „bukietu“ pasėkmių – visų socialinių gyvenimo rodiklių stagnacija ir degradavimu, realios demokratijos ir žodžio bei informacijos laisvės apribojimais, kitaminčių persekiojimais, nacistinių kalobarantų garbinimu, totaline priešprieša su kaimynais ir militaristinės psichozės eskalavimu.

Ir štai tokioje situacijoje pasirodo G. Nausėda su baltu, atseit, nesuteptu valdžios intrigomis „kostiumu“. Veša paslaptis, kad dabartinis globalinis kapitalizmas – tai finansinio – bankinio kapitalo „demokratinė diktatūra“ arba “dikatatoriška demokratija“. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo G. Nausėda dirbo ir darė karjerą įvairiose Lietuvos ir tarptautinėse fiansinėse – bankinėse struktūrose skirtingose pareigose: skyrių viršininku, visokių departamentų direktoriumi, įvairių bankų analitiku ir ekonomistu, jų vadovų patarėju. Tuo pačiu jis plačiai reiškėsi ir visuomeninėje edvėje, kur užsitarnavo erudito, eksperto ir intelektualo autoritetą. Dar jis buvo įsigudrinęs patarinėti ir „liberalui“ bei „demokratui“ V. Adamkui jo prezidentavimo laikais.

Vienu žodžiu p. G. Nausėda uoliai tarnavo savo šeimininkams bei įtakojo politinį šalies gyvenimą transnacionalinio finansinio – bankinio kapitalo interesams naudinga linkme. Šiuolaikinė bankinė sistema – tai finansinio žmonių prievartavimo sistema. Darbo užmokestis, pensijos, stipendijos, įvairios išmokos ir pašalpos, visokie atsiskaitymai – viskas vyksta per bankus. Apsipirkimai parduotuvėse irgi vis daugiau vyksta bankinių kortelių pagalba. Tendencija tokia, kad grynieji pinigai gali visiškai išnykti iš apyvartos. Finansinis - bankinis kapitalizmas tampa virtualinio prekinio – piniginio kapitalizmo organizatorius, tvarkytojas ir prižiūrėtojas. Jis ir skatina, ir baudžia.

Šiame kontekste įdomu, kad siekiant šalies vadovo posto Gitanas Nausėda visuomeniniuose tinkluose paskelbė politinį „demokratinį“ Manifestą, kuriame aštriai sukritikavo dabartinę žaliųjų valstiečių „kirviu sukaltą“ autoritarinę valdžios vertikalę su inkrustuotu demokratijos „trupiniu“ ir net anonsavo savo galimą dalyvavimą būsimuose streikuose „dėl demokratijos likimo mūsų mylimoje šalyje“.

G. Nausėdą šioje vietoje galima suprasti. (Kaip, deja, ir I. Šimonytę – kitą kiek blankesnę finansinio kapitalizmo kandidatę į prezidento postą). Reikalas tas, kad finansinis – bankinis kapitalas gali diktuoti savo virtualinio viešpatavimo taisykles visiems piliečiams tik „demokratijos“ sąlygomis. Be tokios demokratijos išvis nebūtų įmanomas šiuolaikinių bankų egzistavimas. Viduramžiais karaliai ir dvarininkai gaudavo paskolas iš anuometinių finansinių galiūnų su savo asmenine garantija. Kartais gražindavo, kartais negražindavo, kartais mirdavo negražinę. Vienu žodžiu, kreditavimas anais laikais buvo gana rizikingas dalykas. Bankininkų problemas išsprendė demokratija, kurią finansinis kapitalas supranta pirmiausia kaip „vartotojišką demokratiją“. Tokios demokratijos sąlygomis kreditai suteikiami faktiškai ne konkrečiam asmeniui, o iš esmės visai tautai. Nes galimi bankų nuostoliai dėl nepagrįstų kreditų kompensuojami iš valstybės biudžeto, kuris formuojamas iš gyventojų mokesčių. Banko bankroto atveju jo indėlininkų nuostoliai irgi kompensuojami iš to paties valstybinio biudžeto, tai yra visos tautos sąskaita. Ir vienu, ir kitu atveju visa kompensacinė pinigine apyvarta vyksta vėlgi per bankus.

Tokia sistema iš tiesų reikalauja lygių demokratinių teisių visiems piliečiams naudotis bankiniais kreditais bei operacijomis. Bankai šiandien – tai galingas ir subtilus kapitalistinio žmonių išnaudojimo instrumentas. Faktiškai susiformavo finasinės multiplikacinės gamybos fenomenas, kai pinigai daromi iš nieko. Bankų tikslas – maksimalios pridėtinės vertės išgavimas siauro finansinio, prekybinio, pramoninio oligarchato ir korumpuoto politinio-biurokratinio valdininkijos sluoksnio naudai.

Tam, kad finansinis kapitalistinis elitas gautų pastovų pelną reikalingas nuolatinis vartojimas. Be vartojimo nebus ir pelno. Kaip savo laikais teigė G. Fordas, pramoninis kapitalizmas skiriasi nuo finansinio tuo, kad pirmasis tenkina žmonių poreikius, o antrasis juos formuoja. Suformuotų poreikių realizavimui reikia palaikyti perkamąją žmonių galią. Tam ir pasitarnauja bankinio kreditavimo sistema. Nori praturtėti – daugiau vartok, nori daugiau vartoti – imk banko paskolą. Visa kultūrinė - ideologinė kapitalizmo propaganda nukreipta būtent į tokių „vertybių“ motyvacinį formavimą. Viską, atseit, galima sutvarkyti bankuose ir per bankus. Šiame „užburtame rate“ ir sukasi visas finansinio kapitalizmo pasaulis.

„Demokratijos gynėjas“ G. Nausėda ir jo „Manifestas“ - tai šios sistemos potencialus prezidentas, kuris ir pateikia savo programą. Žinomas vokiečių ekonomistas R. Gilferdingas, kuris dar XX amžiaus pradžioje parašė knygą „Finansinis kapitalas“, pavadino tokią sistemą paprastai – totalitarizmas.

Totalitarizmas – tai nebūtinai tik sušaudymai, represijos ir areštai. Tai ir subtilus prekinis-piniginis visų suvarymas į vieną orvelišką gardą, kuriame liberalioji demokratija sužibės visais savo pilkumo atspalviais.