Trakų pavieto vėliavininkai

Vėliavininko urėdas – garbės pareigos

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės periferijoje vienu iš svarbesnių pareigūnų buvo laikytas vėliavininko urėdas (lot. vexillifer, lenk. chorąży, rus. chorunžij). Pagal svarbumą šios pareigos ėjo po maršalkos ir pakamario urėdo (teisėjas ginčuose dėl sienų pakamario teismuose) pareigų. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir Lenkijoje, ilgą laiką kariuomenės pagrindą sudarė šauktinių kariuomenė. Privaloma bajorų tarnyba buvo įtvirtinta Lietuvos statute. Šauktinių bajorų kariniai daliniai buvo formuojami teritoriniu principu. Dalinius privalėjo formuoti tam darbui pavietuose skirti urėdininkai (valstybės administracijos pareigūnai) – vėliavininkai. Laikui bėgant, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didėjant samdomos kariuomenės skaičiui, mažėjo vėliavininko urėdo reikšmė. XVIII amžiuje, kai Abiejų Tautų Respublika perėjo prie nuolatinės kariuomenės modelio, vėliavininkas urėdas tapo daugiau garbės pareigūnas.

XVI–XVIII amžiuje vėliavininkai buvo Lietuvos ir Lenkijos pareigūnais, turėjusiais karinių pareigų. Lietuvoje ir Lenkijoje vėliavininkai buvo skirstomi į krašto, dar kitaip – didįjį vėliavininką, rūmų vėliavininką ir pavietų vėliavininkus.

Dėl tam tikrų aplinkybių, susiklosčiusių XVIII amžiaus pabaigoje, analogiškų šių dienų aktualijoms, savaime peršasi mintis, kad Lietuvos krašto apsaugos ministro pareigybė, ne be įtakos iš šalies, yra transformuojama į garbės pareigybę.

Kaip keitėsi pavieto vėliavininko pareigybė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje

1792 metais, po nesėkmingo karo su Rusija, skirtingai nei šiandien, buvo įsitikinta, kad Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė yra per maža. Todėl Tadas Kosciuška, ruošdamasis 1794 metų sukilimui, įsteigė naują karinės administracijos pareigybę – pavieto generolą majorą. Jis turėjo rūpintis nereguliarių dalinių kūrimu, kurie palaipsniui turėjo būti įtraukiami į kariuomenės sudėtį. Tuo buvo siekiama padidinti kariuomenę iki 200 000 karių.

Pažymėtina, kad 1793 metais Rusijos ambasadorius, taikydamas politinį spaudimą, siekė sumažinti Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę iki 15 000 karių.

1794 05 11¹ Trakų pavieto generolu majoru buvo išrinktas Tadas de Raessas (Tadeusz de Raess). De Raessų giminei priklausė Abromiškių dvaras, Vilniuje, S. Daukanto aikštėje iki šiol išlikę namai. Nėra abejonių, kad žemių (ziemianskie) generolo majoro pareigų įsteigimas buvo ne tik grįžimas prie ankstesnės Abiejų Tautų Respublikos tradicijos, bet ir pasiteisinusios JAV ir Prancūzijos patirties pritaikymas. Svarbi aplinkybė, kad Trakų pavieto generolas majoras Tadas de Raessas buvo prancūzų kilmės. Nepaisant 1795 metais trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, vėliavininko pareigos liko. Žinomi XIX amžiaus pradžios sekantys Trakų pavieto vėliavininkai:
1805 – Tadas de Raess (Фадей Дераесъ²)
1806 - Adomas Sinkevičius (Адамъ Сенкевичъ³ )
1808 - Adomas Sinkevičius (Адамъ Сенкевичъ ⁴)
1810 – Liudvikas Dombrovskis (Людвигъ Домбровскiй⁵ )
1811 - Liudvikas Dombrovskis (Людвигъ Домбровскiй⁶ )
1812 – Ignacijus Zalakijus (Игнатiй Залакiй )
1813 - Ignacijus Zalakijus (Игнатiй Залакiй ⁷)
1818 - kunigaikštis Jokūbas Kęstutis - Gediminas (Яковъ Кейстут -Гедымин⁸) 1821 - Boleslovas Romeris (Болеславъ Ромеръ⁹ )
1823 - Jokubas Deštrungas (Desztrung) (Яковъ Дештруневъ¹⁰ )
1824 - Jokubas Deštrungas (Desztrung) (Яковъ Дештрунгъ¹¹ )
1825 - Stanislovas Šabunevičius¹² (Станислав Шабуневичъ¹³)
1826 - Stanislovas Šabunevičius (Станислав Шабуневичъ)
1827 - Stanislovas Šabunevičius (Станислав Шабуневичъ)
1828 - Stanislovas Šabunevičius (Станислав Шабуневичъ¹⁴)
1829 - Stanislovas Šabunevičius (Станислав Шабуневичъ¹⁵)
1831 - Antanas Godalevskis (Aнтонъ Годалевскiй¹⁶ )
1832 - Francas Šachno (Францъ Шахно ¹⁷)

Paskutiniuoju vėliavininku laikomas Francas Šachno. Net caro okupacijos metu vėliavininkai atliko visuomenės telkimo funkciją, tuo svariai prisidėdami prie 1830–1831 metų sukilimo. Sukilimą nuslopinus, buvo naikinami valstybę menantys simboliai ir valstybinės institucijos, išlikusios po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, neliko ir Trakų pavieto vėliavininko.

Svetimšalių vykdytas prievartinis Lietuvos valstybinių institucijų naikinimas yra suvokiamas ir suprantamas. Tačiau kodėl nepriklausomoje Lietuvoje komunistų sekėjams buvo leista sunaikinti Lietuvos šauktinių kariuomenę, sveiku protu suvokti neįmanoma. Manau, atėjo laikas Lietuvos Respublikoje atkurti vėliavininko instituciją, pavedant senąsias, o ne simbolines pareigas ir funkcijas. Tuomet Trakų pavieto vėliava ne tik turės istorinę simbolinę reikšmę, bet ir bus Trakų bendruomenės pasididžiavimas.

***