Tvarka dabartinėje betvarkėje

Feljetonas

Kad lietuvių apetitų gadinimas (per radiją) prasideda nuo ryto – tai jau chroniška taisyklė. Pakilusi saulė vėl atkopdama budina svietą, o atėjęs į kavos kvapą virtuvėje gaunu... informacinę granatą. Klausausi smalsiomis ausimis ir netikiu. Tai, kas visais tele-radijo-spaudos kamalais, vakarams pataikaujant ir saldžialiežuvaujant, buvo trimituojama: kaip grėsmė iš Rusijos pusės – (todėl griaunama, laužoma ir naikinama apdairiai neminint generalinių užsakovų pavardžių) – šiandien ruošiamasi atstatyti! Tais pačiais radijo-tele-žiniasklaidos kanalais, toje pačioje Lietuvoje, tų pačių tautos išdavikų pagalba. O sako „Du kartus į ta pačią korupciją neįlipsi“...

Oba-na. Gražu kad net žalia. Visą tą komercinę politikų makalošę vadinti durnių laivu – jau nebe adekvatu. Per skystas koziris. Vieni nesubrendėliai ateina į valdžią ir suradę pretekstą griauna tai kas valgyti neprašo – geležinkelio ruožą nuo Mažeikių iki Latvijos. Kiti, tokie pat neoperbrendėliai, už iš dangaus byrančius skatinimus, vėl agituoja jį atstatyti. Kieno Lietuvoje valdžia ir kam naudingas tas griovimo-statymo maratonas? Vakarų valią vykdančiai subinlaižių-nesusitupėjėlių koalicijai Seime, ar iš bet kokio „Š“ vašką darantiems sėkmės džentelmenams? Jaunimui, kaip suprantu – pochui saulė, pochui jūra – kad tik nebaudžiamam žaginti nepilnametes mergeles. O pensininkai dar prisimena: kas tie Mažeikiai ir kam jie tarnavo iki pono Adamkevičiaus aplinkos invazijos į Lietuvos valdžią.

Taigi. Kur yra marionetinės valdžios neatsakingumo ir tautos kantrybės limito riba? Vieniems – visos teisės, laisvės ir nebaudžiamo eksperimentavimo galimybės. Kitiems – tik šoko terapija ir vergiškas pasityčiojimas. Keiktis internete ne solidu ir ne etiška, todėl bandysiu tik cenzūriškai pasi-blyn-inti. Važiuokim toliau – (plačiais – ne Europinio standarto) atkurtoje Lietuvoje „grėsmę iš Rusijos pusės“ kėlusiais bėgiais. Vieni trumparegiai politikai, čepsėdami pataikaujančiomis lūpomis, už ES lėšas ar už papildomas biudžeto skyles – juos išardė. Kitos politinės infuzorijos – vėl už tas pačias durnių laivo išlaikymui skirtas išmokas – paskubom sunaikintą kelio atkarpą kėsinasi atstatyti. Kaip Sirijoje. Tie patys bombarduoja, tie patys pretenduoja į atstatinėjimo darbus. Dvigubas „navaras“. Normalioje valstybėje tai būtu ne normalu. Tai būtu neeilinė, nuostolinga, kenkėjiška provokacija. Už panašią iniciatyvą, o juo labiau tokio projekto įgyvendinimą, būtų imamasi griežtų sankcijų. Finansinių, politinių, administracinių ir teisinių. Pas mus – paskalambys keli nublukę politiniai varpai ir tuo viskas užsibaigs. Į kalėjimą už padarytą dvigubą žalą – nei tie kas dėjo parašus priimdami nutarimą – „Leisti išardyti geležinkelio ruožą“. Nei tie kas dės parašus priimant nutarimą „Leisti atstatyti be reikalo sugriautą turtą“ – numedaliuojami nebus. Tokia patogi dabartinėje betvarkėje tvarka. Svarbu laiku ir vietoje sugebėti manipuliuoti valstybiniais ir privačiais aktais.

Demokratija, laisvė, absurdo komercija – skirta bendraklaniams ponams. O konstitucinis, neveiksnus, nieko nuo nieko nesaugantis standartinių teisių paketas – opoziciniams šiukšliadėžių kitaystams. Ne kiekvienoje tariamai teisinėje valstybėje galimi tokie kraupiai nuostolingi, tokie neišmanėliški-nešeimininkiški sprendimai... Nonsensas. Nusišauk su durų rankena kaip naujame kino filme „Niekas nenorėjo gyventi“. Gerbiamas Vytautas Petkevičius per švelniai pavadino savo bestselerį... Nori apsimyšk iš juoko, nori apsišik iš laimės – sintetinių ponų valdžios sprendimuose – akivaizdūs nugrybavimai. Valdžiai patogūs, nusikaltimams ateityje daryti pamatai, jau buvo Konstitucijoje užkoduoti tada... Žiūrėkite, koks laiku ir vietoje, vagių grupinės kepurės apdraudimo įstatymas buvo atsargiai priimtas. „Vaikai už tėvų kaltes ir žalas neatsako“. Sriubą iš kilmingų pelikanų tarpušiknių su ekologiškais marcipanais grietinėje valgo. Trečių asmenų dovanas neįrodomomis formomis priima. Už tėvų pinigus pirktais limuzinais važinėja. Tėvų korupcijos elitiniuose spinduliuose pleškinasi. O atsakyti, už švento gėrio byrėjimą iš dangaus – nėra reikalo?.. Jo-o-o... Lietuvėle tu mana...

Geras dalykas radijas. Va kiek drumzlino drumzlinumo iš pat ryto ji į mane prikiša. Kūrybinės venos net braška besistengdamos tai suvirškinti. Po tokio dopinginio priedo pusryčiaujant, negaliu nespyruokliuoti visą dieną. O jeigu dar skručas redaktorius (už sąžiningai atsėdėtą rašinį kai kada net su iliustracija) atsegtu nors simbolinį atsegimą... būtų visai all right! Bet tu, tauta, vis tiek, stenkis būti linksma net dabartinio maro metu. Sutinku. Vietinei faunai, iš valdžios atimti malonumą politiškai paleistuvauti – neįmanoma. Bet stengtis reikia. Gal nenuknaksins?..

Pagarbiai... 2018. A.S.