Keistas gyvenimo vingis – pastaruoju metu susidomėjau aritmetika ir pradėjau krapštinėti atmintį, kurioje dar aptinku slūgsančią vieną kitą formulę ir algoritmą. Ypač įdomūs yra dideli skaičiai, kurie netelpa kalkuliatoriaus ekranėlyje. Tarkime, Ignalinos AE uždarymui buvo išleistas vienas milijardas eurų (3,45 milijardų litų) iš ES skirtų pinigų. FNTT, anot Valstybės kontrolės tarnybos, pražiopsojo 1,1 milijardą kontrabandos pinigų, neįplaukusių į valstybės biudžetą. Niekas neapskaičiavo, kiek milijardų sukasi šešėlyje, bet užtenka ir tų 4,55 milijardų, kad suvoktume, kas ir kokiu mastu mūsų nedidelėje valstybėlėje vyksta. Milijardas nei daug , nei mažai – tūkstantis milijonų, kuriuos padaliję iš Lietuvos gyventojų skaičiaus (apytiksliai 3 milijonų), gauname 1517 litų, kuriuos, švelniai tariant, kažkas iš mūsų piliečių nukniaukė per labai trumpą laiką. Jei prie šios sumos dar pridėtume „Leo.lt“ aferos skaičius, turėtume skaičių dauginti iš dviejų. Išeitų sprendinys – 3034 Lt vienam Lietuvos gyventojui , įskaitant ir naujagimį, ir karšinčių. PSD (privalomas sveikatos draudimas), nutylėta ir slėpta visuotinė prievolė, lyg iš giedro dangaus užgriuvusi Lietuvos žmones, skatina spręsti dar vieną lygtį. Jei tas 72 litų mokėjimas yra privalomas, o mūsų „tik 3 milijonai“, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, vadinasi, kiekvienas, per metus įnešdamas 864 litus į privalomojo kaupimo kasą, sudėtume medicinos paslaugoms 2,592 milijonų litų – perpus mažiau, nei nuo mūsų nugvelbė tos kelios finansinės aferos. Tad kyla logiškas klausimas: kodėl iš piliečių, nesugebančių apsiginti, tos skolos bus anksčiau ar vėliau išieškotos, o iš vagių – nebūtinai.
Dar pridėkime x pinigų sumą, kurią visuomenė moka išlaikyti STT, VSD, FNTT ir Generalinę prokuratūrą – institucijas, turinčias operatyvinės veiklos galią ir priedermę užkardyti finansinius nusikaltimus, pasverkime jų grąžą į biudžetą ir... atsiduskime. Kiek iššvaistė, išvogė EBSW ir kiek per septynerius kalėjimo metus (net jei juodai dirbtų prie staklių) sugrąžins Gintaras Petrikas?
Taigi, aritmetika yra gana rimtas mokslas. Kiekvienas pilietis, iš kurio reikalaujamas PSD mokestis turi teisę pareikalauti ir iš valstybės institucijų, kad išieškotų bent jau 3034–840 Lt jam priklausančių išvogtų pinigų.
Kai pradedu skaičiuoti, mane apima sunkiai nusakomas dvejopas jausmas. Viena vertus, turiu vilties, jog prasidėjusi pertvarka minėtose teisėtvarkos institucijose nesustos pusiaukelėje, ir kad korupcinė sistema pagaliau bus išardyta. Antra vertus, neapleidžia ir nuojauta, kad paprastas žmogus imamas kaip replėmis, o elitiniam vagiui siūlomos išeitinės arba lengvatinės išsisukimo sąlygos: atsistatydinimas, išėjimas į užtarnautą pensiją, darbas kokioje nors Ukrainos ambasadoje ir kt. Labai įtartinai tada ima atrodyti ir Andriaus Kubiliaus deklaruojamas solidarumo principas. Kokiu pagrindu tą solidarumą kuriame? Dar Ž. Ž. Ruso rašė, kad valstybė, kuri nesiekia sudaryti visuomeninės sutarties, ilgainiui išsigimsta. Tokią valstybę mes ir turime. Atkurdami Nepriklausomybę tokią nerašytą sutartį lyg ir turėjome, vėliau – nebeliko tikslų, vertybių, išsivadėjo ir motyvacijos. Liko tik vienas motyvas, kad čia dar įmanoma kaži ką pavogti, o po to pasislėpti saugiame teisėsaugos draugelių prieglobstyje.
Ir darosi baisu beklausant mūsų Seimo pirmininkės Irenos Degutienės apie netikėtai atrastus visų mūsų negalių kaltininkus: „ Atsirado labai aiški kontrolė, kad mokesčius privalo mokėti visi, nesvarbu, kur tu esi ir ką darai. (...) Kitas dalykas, kai kalbame apie tuos bedarbius, kurie sako, kad neturi jokių pajamų. Tai logiškai kyla klausimas: iš ko jie gyvena? Ar čia nepasimatė šešėlis, kad yra kažkokie nelegalūs pinigai? Na, negali taip būti, kad žmogus ištisus metus nedirba, neregistruotas Darbo biržoje, jam net nereikia bedarbio pašalpos. Tada kyla klausimas – iš kokių pinigų jis gyveno? Šventu oru žmogus negalėjo gyventi, jis turėjo kažkokias pajamas turėti.“ Man skauda, kai taip kalba dešiniųjų pažiūrų žmogus, pažiūrų, su kuriomis ir pats savo mentalitetą tapatinu. Nesumoju, kaip tokias aukštas pareigas einantis žmogus apsvaigo ir prarado realybės jausmą. Mano gildijos ir meno kūrėjų statusą turintys žmonės kaip mokėjo, taip ir tebemoka mokesčius, nes dauguma jų dirba pagal autorines sutartis, kuriose visi mokesčiai įskaičiuoti, ir autorius neturi jokios galios mokestinę tvarką koreguoti: nesvarbu, nori ar nenori jis mokėti SODRAI. Jam bus išskaičiuotas mokestis priverstine tvarka, kaip ir PSD mokestis. Tiesa, kartais tose jo sutartyse labai menkos sumos. Nors ir kalbama, kad apmokestinama bus pagal pajamas, tačiau metams baigiantis jis vis viena gaus skolos sąskaitą, pagal parengtą skaičiuoklės algoritmą, nes jo iš autorinių sutarčių gaunamos pajamos dažnai nesiekia net minimalios algos.
Seimo pirmininkė klausia: „Iš kokių pinigų jis gyveno? Kodėl nesiregistravo Darbo biržoje?“ O mes galime paklausti Seimo pirmininkės, ar buvimas tokiomis sąlygomis ir yra vadinamas gyvenimu? Galų gale, ką menininkui gali pasiūlyti Darbo birža?
Sovietiniais laikais mano pažįstamą poetą Rimą Buroką saugumas „susėmė“ už valkatavimą, įkišo kalėjiman ir numarino. Valkatavimas jų terminija reiškė ne ką kita, o darbo vengimą. Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis, vengdamas tokios pat lemties dirbo sargu ir katilinės kūriku Leningrade. Gal galėtų ponia Irena Degutienė, Andrius Kubilius ar Dainius Kreivys, kurie savo programiniu prioritetu deklaruoja naujų darbo vietų kūrimą, sukurti 10 tūkstančių kūrikų etatų Lietuvos menininkams ir kultūros darbuotojams? Mes savo ruožtu įkurtume ne tik krosnis, bet ir kūrikų teatrus rajonuose, leistume kūrikų kūrybos almanachus, fotoalbumus, prie krosnių rengtume susitikimus ir edukacines paskaitas jaunimui, ugdytume pilietiškumo ir patriotizmo dvasią. 10 tūkstančių kūrikų galėtų apšiltinti visą komunalinę Lietuvą ir ne darbo valandomis šviesti ją bei teikti intelektualinių bei moralinių paskatų likti mūsų katilinėse, nevykti į Airijos ar Londono katilines ir nežarstyti savo rankom svetimų žarijų.
Visos tokios mokestinės naujienos labai panašios į piktavales provokacijas. Tai aną savaitę pastebėjo ir įžvalgusis Vytautas Landsbergis, tačiau kaži kodėl neskuba pastebėti dabartiniai valdančiosios daugumos žmonės. Realybės jausmą gal jiems galėtų sugrąžinti Kirgizijos riaušių vaizdiniai, riaušių, kurias parėmė Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, sakydamas: „Kad remia Kirgizijos laikinosios vyriausybės politiką", – kaip nurodė Kirgizijos opozicijos lyderis Omurbekas Tekebajevas.
Bjauri tyla visados būna prieš didelę audrą.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
