Tyliai stovintis: menų inkubatorius „Rupert“ Vilniaus Valakampiuose

Kiekvieną naują pastatą gamtoje lietuvis pasitinka grieždamas dantimis, keikdamas valdžią, įstatymus ir statytoją. Tai suprantama – Lietuva yra maža, graži, todėl – visų. Kiekvienas, atėmęs iš mūsų nuostabų gabalėlį lietuviškos gamtos, yra nusipelnęs nemeilės ir pasmerkimo. Kita vertus, tai nėra gerai – absoliutus natūralios gamtos sakralizavimas verstų mus savanoriškai palikti miestus ir kaimus nuostabaus kraštovaizdžio paviršiuje ir sulįsti atgal į ankstyvojo geležies amžiaus urvus.

Juk visa civilizacijos istorija yra statybos gamtoje istorija.

Suprantama, plečiantis urbanizuotoms teritorijoms ir sparčiai nykstant natūralios arba minkštai kultūrinės gamtos arealui, tam tikros nacionalinės savisaugos reakcijos yra visiškai natūralios. Tačiau tų reakcijų pobūdis ir turinys turėtų būti adekvatus konkrečios visuomenės gebėjimui įvertinti kultūros santykį su natūra ir objektyviai bei racionaliai pasirinkti derinį.

Manyčiau, kad tam tikras „legalus“ kultūros ir natūros derinimo santykis tiksliausiai atspindi kiekvienos tautos nacionalinį mentalitetą. Tiek plėtros, pažangos, tiek architektūrinės kultūros ir ekosofijos prasme. Tai kokultūrinė dimensija.

Retas reiškinys architektūros poligone

Gali būti, kad būtent šią vasarą Valakampiuose baigtas statyti Ruperto menų inkubatorius taps gyvu egzemplioriumi ekokultūriniams diskursams, pareiškimams ir vertinimams.

Pirmiausia todėl, kad atsirado nuostabiame, pagoniškais vietovardžiais sustiprintame Vilniaus kraštovaizdyje. Antra, todėl, kad yra lengvai pasiekiamas ir apžiūrimas. Trečia, todėl, kad neturi jokių gamtai agresyvios architektūros požymių. Ketvirta, todėl, kad neturi madingo dizaino skiriamųjų ženklų. Penkta, todėl, kad naujajame Valakampių pastate įrengta ne uždara privati komercinė „vietelė“, o atvira kultūrinė įstaiga.

Man šis namas svarbus ir dar vienu aspektu. Ko gero, pirmą kartą susiduriu su tikrai brandžia lietuviška architektūra, kurioje telpa ir subtili architektūrinė klausa, ir išmintinga, logiška, funkcionali erdvėdara, ir profesionalus, motyvuotas medžiagos valdymas. Meistrystė, santūrumas ir aiški archikultūrinė spinduliuotė – be galo retas derinys šiuolaikinėje lietuviškoje architektūroje.

Architektūrinė kalba be E621

Kadangi turiu galimybę stebėti Audriaus Ambraso kūrybą nuo studijų laikų, drįsčiau teigti, kad pagaliau, realizavęs daugybę skirtingų projektų, architektas įgijo brandžią architektūrinę formą, kuri leidžia tikėtis, kad ir toliau bus bylojama būtent architektūrine kalba: aiškiai, įtaigiai ir pakankamai. Apsieinant be greitai gendančio dizainogeniško plepėjimo ir drugeliškų vasaros madų, dievinamų žurnalų blizgiais viršeliais ir menotyryčių.

A. Ambraso architektų biuro (Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Mindaugas Reklaitis) realizuotas architektūriškai tylaus ir išmintingo namo projektas Valakampių peizaže – pati tikriausia pagarba nuostabiai Neries vingio gamtinei aplinkai.

Ruperto menų inkubatorius stovi vaizdingo kraštovaizdžio Vaidilutės gatvės ašyje, prie antrojo Valakampių paplūdimio. Kitados čia stovėjo aktuali „mažosios Palangos“ krautuvėlė prie buvusio troleibusų žiedo, kurioje šiltaisiais mėnesiais dūzgė mikrokurortinis gyvenimas.

Anot A. Ambraso, kurortinė aplinka ir meno kūrimo paslaptis buvo pagrindinės architektūrinės idėjos inspiracijos. Architektas tiki, kad „medžio apdaila vizualiai tirpina pastatą pušyne, o vienintelė anga akliname pagrindiniame fasade masina lankytoją tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į menininkų pasaulį“.

Interjeras ir eksterjeras – viena struktūra

Pirmame Ruperto menų inkubatoriaus aukšte – universali salė, skaitykla, administracijos patalpos. Rūsyje – kompiuterinio meno dirbtuvės, gaunančios šviesą per terasinius stoglangius.

Antrame aukšte apie pagrindinę pastato ašį išdėstytos reziduojančių menininkų studijos. Jos yra dviejų tipų – su lauko terasomis arba su vidinėmis antresolėmis. Iš antrojo aukšto koridoriaus atvirais laiptais akimirksniu galima nusileisti tiesiai į Valakampių lankas.

Ramiai, tektoniškai skaidyti fasadai apkalti termiškai apdorotomis pušinėmis lentomis su tarpeliais. Jos niekuo nedengtos ir nedažytos, todėl pilkėja akyse ir įgauna lietuviško kaimo statinių aplinkai draugiško drebuliškumo. Cokolinė pastato dalis subtiliai pabrėžta iš tos pačios termiškai apdorotos medienos suformuotais piliastriukais. Vidaus dizainas – balintos pušinės dailylentės, balinto uosio parketlentės, o rūsyje – šlifuotas grindinis betonas.

Baldai pratęsė lakoniškos architektūros mintį

Atkreiptinas dėmesys ir į originalius Ruperto menų inkubatoriaus baldus, kuriuos suprojektavo dizaineriai Nauris Kalinauskas ir Dalia Mauricaitė (studija „Contraforma“), o pagamino firma „Daiktų viešbutis“. Baldai korektiškai pratęsia lakoniškos architektūros mintį interjere ir tiek medžiaga, tiek plastine kalba darniai suskamba bendroje stilistinėje visumoje.

Žinoma, būtina pastebėti ir itin aktualią interjerinę „smulkmeną“ – lietuvišką kėdę „#004”. Kėdės projektavimas ir gamyba – rimtas iššūkis kiekvienam dizaineriui, todėl N. Kalinauskas šiuo atveju vertas atskiro komplimento ir padrąsinimo.

Kadangi šiuolaikinėje Lietuvoje įsigali tradicija, kad šiuolaikinio meno kūrinys be aiškinamojo rašto – it R. Cicinas be fonogramos, norėtųsi šiomis keliomis pastraipomis ir apsiriboti, nedevalvuojant tikrų tikriausio architektūrinio įvykio – Ruperto menų inkubatoriaus premjeros.

www.pilotas.lt