Ukrainietiškas Niujorkas

Barščių lėkštė estetui

Žiūrėdami iš apsnigto Manhatano į apsnigtą Maidaną, Niujorko gyventojai reiškia solidarumą, keliaudami į Ukrainos atstovybę Amerikoje – Ukrainos muziejų.

Jis įsikūrė rytinėje Dauntauno dalyje, kurioje nuo seno gyvena ukrainiečių bendruomenė. Iki šiol tas ukrainietiškas Manhatano kampelis garsėjo nebrangiais ir skaniais restoranais, kaip „Veselki“, kuriame aš dažnai sutikdavau linksmus pankus prie sočių barščių lėkštės. Dabar čia renkasi estetai.

Muziejaus kuratoriai savo globėju išrinko meistrą, gerai žinomą Niujorke, – Aleksandrą Archipenką. Nenuilstantis išradėjas, jis visur buvo novatorius. Kartu su Picasso ir Braque eksperimentavo su koliažais. Jis kūrė kinetinę skulptūrą, kai dar nebuvo tokio termino. Sugalvojo ypatingą žanrą – tapybos ir reljefo simbiozę. Sukonstravo neregėtą piešimo aparatą. (Pavadino jį „archipentūra“ ir paskyrė Edisonui ir Einsteinui.) Tačiau visų pirma Archipenka buvo skulptorius, turintis retą formos pojūtį. Pirmiau nei Henry Moore'as jis įvykdė revoliuciją, pirmas iškeldamas figūrą į konstruktyvinę tuštumą, išmąstytą atsivėrimą.

„Kūrėjui, – sakydavo Archipenka, – tai, ko nėra, dažnai svarbiau už tai, kas yra.“

Aleksandras Archipenka, „Mozė“, 1939 metai

Beje, naujajam muziejui svarbiausia buvo ukrainietiška dailininko kilmė. Nors būtent su tuo galima pasiginčyti. Savo tautybe Archipenka buvo modernistas. Kaip ir visi šio galingo judėjimo dalyviai, jis buvo susižavėjęs universaliais dalykais ir nugyveno savo gyvenimą kaip kosmopolitas. Devyniolikos metų visiems laikams išvažiavęs iš gimtojo Kijevo į Maskvą, Archipenka iš tikrųjų atsiskleidė Paryžiuje, o paskui įsikūrė Niujorke, kur gyveno iki pat mirties (jis numirė 1964 metais).

Greta istorinių parodų, pvz. su šiuo metu veikiančių „Golodomoras“ ir „Politinis plakatas“, pagrindinė muziejaus tema – „Modernizmas Ukrainoje“, XX amžiaus antrojo ir trečiojo dešimtmečio meno kūriniai.

Kuratoriai surinko paveikslus ir piešinius visų iškilių dailininkų, vienaip ar kitaip susijusių su Ukraina. Todėl ant muziejaus sienų kabo Malevičiaus ir Tatlino, trečiajame dešimtmetyje dėsčiusių Kijevo meno institute, tuomet tapusiame „Ukrainos Bauhausu“, darbai. Tarp kitų garsenybių – Aleksandra Ekster, Davidas Burliukas, Rodčenka.

Ryškus XX amžiaus pirmojo trečdalio meno renesansas atsispindėjo visame meniniame gyvenime, visų pirma tokiuose kultūros centruose kaip Kijevas ir ypač Charkovas. To meto modernistai godžiai ieškojo naujos kalbos, sujungdami universalią avangardinę formą su grynai nacionaliniais ukrainietiškais motyvais. Tai buvo eklektiška epocha, kai po vienu ir tuo pačiu viršeliu spausdino futuristų ir kaimo savamokslių darbus.

Neilgą „Ukrainos ukrainizavimo“ laikotarpį – trečiąjį dešimtmetį – pakeitė kruvinas pogromas prieš nacionalinį meną, vykęs ketvirtajame dešimtmetyje. Vienas tų, kuriam pavyko išgyventi, buvo Charkovo dailininkas Vasilijus Jermilovas. (Aš seniai apie jį žinojau Bachčaniano, kuris pas jį mokėsi, dėka.) Jermilovas muziejuje pristatytas labai plačiai. Patys įdomiausi – trimačiai koliažai iš medinių raidžių, darančių žodį vaizduojamojo meno objektu. Kad išmoktų tos futuristinės kaligrafijos, kaip man papasakojo Vagričius, Jermolovas metams išėjo pameistriu pas stalių.

Na, o dabar negalima nepasakyti to, kas svarbiausia: eksponatų Ukrainos muziejaus parodoms atranka – tai politikos, ir beje, labai įžvalgios, išraiška. Ukrainiečių diaspora Amerikoje visais būdais palaiko savo metropolijos judėjimą Europos ir Vakarų link. Estetika šiame procese atlieka didžiulį vaidmenį. Susieti garsius dailininkus su Ukraina – vadinasi, žengti žingsnį į susitikimą su pasaulio bendrija, pareikšti apie savo teisėtą vietą Vakarų kultūros erdvėje.

Būtent todėl taip apmaudu, kad Niujorke nėra Rusų muziejaus. Mano nuomone, taip pasireiškia imperinės nacijos kompleksas. Diasporoje ukrainiečiai, kaip ir latviai, ir estai, ir daugelis kitų, visuomet pabrėždavo savo nacionalinį identitetą, stengdamiesi save atskirti nuo internacionalizmo nuzulintos „tarybinės tautos“. Rusai to nedarė, nes jie nebijojo pasimesti. Šiandieną, kai situacija daugeliu požiūrių pasikeitė, būtų puiku, imant pavyzdį iš Ukrainos muziejaus, atidaryti Niujorke ir Rusų muziejų. Ten surinktos kolekcijos, parodos, paskaitos galėtų išskirti ir pabrėžti rusišką indėlį į daugianacionalę ir Niujorko, ir visos Amerikos kultūrą. Tam reikalinga valia, iniciatyva ir, aišku, pinigai. Kad sukurtų savo muziejų, Ukrainos diaspora Amerikoje surinko 8 milijonus dolerių.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: svoboda.org