Aliaska

„Tam, kad tu gimtum, reikėjo: 2 tėvų (motinos ir tėvo), 4 senelių, 8 prosenelių, 16 proprosenelių, 32 trečiųjų prosenelių, 64 ketvirtųjų prosenelių, 128 penktųjų prosenelių, 256 šeštųjų prosenelių, 512 septintųjų prosenelių, 1 024 aštuntųjų prosenelių, 2 048 devintųjų prosenelių. Kad šiandien būtum, vien iš 12 ankstesnių kartų, per pastaruosius 400 metų iš viso reikėjo 4 094 protėvių. Akimirką pagalvok – kiek kovų? Kiek pastangų? Kiek sunkumų? Kiek liūdesio? Kiek laimės? Kiek meilės istorijų? Kiek vilties išraiškų dėl ateities? – ką turėjo patirti tavo protėviai, kad galėtum egzistuoti šią akimirką...“ (iš interneto platybių)

O jei leistis dar giliau, tai per 500 metų iš 15 kartos jau reikėjo 32 752 protėvių – milžiniški skaičiai, ir tai ne pabaiga. Štai kokiam skaičiui žmonių mes dėkingi (ir skolingi) už savo gyvybę ir gyvenimą, už saulę, žemę, žolę, lietų ir žvaigždes. Kaip galėtume tą skolą grąžinti? Ogi niekaip kitaip, kaip gimdydami vaikus, panašius į save ir kartu tokius panašius į tuos 32 tūkstančius...

Tiesa ta, kad gimdydami vaikus kartu mes pasirūpiname ir savimi – kad senatvėje, kai bus išmirę už mus vyresni ir netgi bendraamžiai, neliktume vieni, o turėtume tuos, kurie ne tik mumis pasirūpintų, bet būtų mums artimi pagal kraują. Taip mes turime pareigą – grąžinti skolą. Tokia ta amžių išmintis, vedanti mus nesibaigiančiu keliu į ateitį... Kaip kažkada sakiau, mes nepriklausome sau – mes labiau priklausome tiems, kurie gyveno iki mūsų, iš kur atėjome, ir tiems, kurie gyvens po mūsų. O mes tik grandis šiame begaliniame pasaulyje, bet nuo mūsų priklauso, ar tapsime dulkele visatos akimirkoje, ar atgimsime savo provaikaičiuose ir taip gyvensime amžinai.

Ir staiga: „Pagyvensiu sau, pirmiausia karjera, žaliasis kursas – CO₂ ir būstas A++ klasės su grynaveisliu augintiniu ant lovos.“ Ir tampa visai nebesvarbu, kad dėl tokių niekų sustabdai šimtų tūkstančių protėvių liniją, nes tau tiesiog per sunku. Jiems tai nebuvo nieko sunkaus, o tau – tai tikrai svarbi priežastis negimdyti. Kaip taip atsitiko, kad ir vėl geri laikai pagimdė silpnus žmones, kurie išaugino tokius nemąstančius nemokšas, kuriems dovanai išdalijo po 10 balų, už kuriuos net „ačiū“ pasakyti nereikia, nes tai – prisipažinimas visiško sistemos fiasko. Negali funkcionuoti sistema, negali gyvuoti valstybė, kurioje baigiamieji–stojamieji brandos (kaip mūsų laikais vadino) egzaminai yra visiškas farsas.

Lieka pakibęs neatsakytas klausimas – tai kokia viso žmogaus gyvenimo, šalies egzistavimo prasmė? Gal vertėtų šį klausimą iškelti kaip lozungą Seimo salėje, vietoje tos penkiaspalvės vėliavos? Tiesa, yra vilties, kad dvi spalvos nubluks nuo rudens sesijos. Jei ne – tai jiems jau niekas nebepadės, nes maišalynė galvose visuomet pasireiškia ir išorėje. Ką, jei ne maišalynę, simbolizuoja suplaktos į vieną vietą penkios spalvos, ir nei viena šalis per visą istoriją su savo simboliais to nėra padariusi savo laisva valia.

Kai tik prasidėjo kariniai veiksmai į pietryčius nuo Lietuvos, mane persmelkė mintis: lai jie susitinka ten, kur baigiasi Rusija ir prasideda JAV – Aliaskoje. Sako, nepaprastas tai kraštas – ir gražus, ir sukrečiantis, ir atšiaurus. Kur susilieja du vandenynai, o tas šalis skiria vos penki kilometrai; žiemą galima pėsčiomis nueiti. Ir lai aiškinasi ten, kuris stipresnis, nei dėl to bus griaunama civilizacijos infrastruktūra, istorija ir žmonių gyvenimai čia, Europos vidury.

Tada bandžiau apie tai parašyti komentaruose, bet kas tuomet ką nors norėjo klausytis? Visi tarėsi žinantys vieną tiesą, visi siekė būti išgirsti, galvojo, kad išmano, ką kalba. Ir šaukė unisonu apie tai, kas per TV ir kompiuterius buvo įvesta į savarankiškai nemąstančių žmonių galvas kaip komanda veiksmui. Tada man keistai skambėdavo karinių operacijų ir būsimų planų dėstymas per masinę žiniasklaidą, paskelbiant net valstybines, tarnybines, karines paslaptis, o nesibaigiantys visažinančių „egzpertų“ komentarai, balansuojantys ties fantasmagorijos riba, nuskambėdavo lyg bloga pasaka su dar blogesne pabaiga. Nuo pirmos dienos nebuvau praradusi žinojimo, kad visa tai kada nors baigsis, tik, aišku, norėjosi, kad tai įvyktų kaip galima greičiau.

Ir „O stebukle!“ – nepraėjo nė ketveri metai, o jau numatytas susitikimas Aliaskoje dėl Europos likimo. Jei tikrai tas įvyks, tai reikš ne tiek tai, kad tradicinės vietos tokiems susitikimams ir svarbiems sprendimams priimti nebetinka, o tai, kad pasaulis transformuojasi netikėtu būdu ir netikėtais rezultatais. Ir tai – tik pradžių pradžia. Prisisegkime diržus ir kylame į kitas sąmoningumo erdves, iš kur vaizdas sunkiai primena ką nors jau matyto. Bet panašu į tai, kad valdantis ES „elitas“ – tiek menkas savo vidiniu mąstymo potencialu, lyg į pasaulį žiūrėtų pro tvoros plyšelį, – kad arba neturi drąsos pripažinti, jog jų „gulbės giesmė“ pasaulio scenoje jau sudainuota, arba kad to net nesuvokia, sprendžiant pagal tai, kokie feikiniai teiginiai straipsniuose, lyg burtininko lazdele mostelėjus, pasklido po Vakarų pasaulio masinę žiniasklaidą.

P. S. Aš tik jaudinuosi, ar spės mūsų Inga su visa Vyriausybe paposėdžiauti Kijeve?

O taip norėtųsi...

Emilija S.