Užsnūdusi ir pavargusi Lietuvos užsienio politika

Europos Parlamentas įpareigojo mane paruošti situacijos Baltarusijoje įvertinimą bei pasiūlyti Europos Sąjungos politikos su šia valstybe gaires ateičiai.

Suprantama, kad Baltarusijos kaimynių nuomonė ir situacijos vertinimas yra ypač svarbūs. Astrave baigiamos statyti atominės elektrinės (AE) metamas baugus šešėlis turi sulaukti ypatingo dėmesio ir įvertinimo.

Pastaruoju metu stebėdamas viešąsias ir dalyvaudamas  Seimo komitetų organizuotose diskusijose ES Rytų partnerystės klausimais, išgirdau daug visko, bet ne aiškią Lietuvos poziciją ES rengiamo Rytų partnerystės susitikimo, ir ypač Baltarusijos bei Astravo AE klausimais. O dalyvaudavo visų institucijų, atsakingų už užsienio politiką, atstovai.

Išvada akivaizdi – šiandien Lietuvoje nėra asmenų ar institucijos, kurios galėtų imtis atsakingos lyderystės užsienio politikoje. Užsienio politika Lietuvoje šiandien yra užsnūdusi ir pavargusi, savotiškai tapusi mažiau svarbia „naujos“ kasdienybės dalimi, Lietuvos interesai nėra deramai ir aktyviai ginami. Taip, sutinku, vyksta pokalbiai, dialogai, bandoma siųsti viešąsias žinutes, bet ar to pakanka?

Iš visos ES Rytų  partnerystės klausimų, šiuo metu Lietuvai svarbiausia yra Baltarusija ir jos statoma Astravo AE. Ką Lietuva šiandien veikia šiuo klausimu, tik rodo pirštais vieni į kitus kas dėl ko nors kaltas. Net aukščiausiu lygiu naudojamas šis argumentas, iš esmės kaltinant prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos dešimtmetį. Tačiau tai kelias į niekur. Astravo atominių blokų statybos problema ir ateitis sprendžiasi Čia ir Dabar.

Jei ES vieningai nuspręstų nepirkti elektros iš Astravo AE, tai Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ir Kremlius tikrai nebūtų pajėgūs pastatyti antro, trečio ir ketvirto blokų. Nepamirškime, kad tai ir toliau planuojama padaryti!  Tai jau būtų pasiekimas, tiesa?

Bet tam, kad įtikinti ES institucijas ir valstybes nares, Lietuvos valstybės diplomatija turi veikti aukščiausiu lygiu ir didelėmis apsukomis. Galiu jums pasakyti atsakingai – šiandien tas nevyksta ir apie Astravo keliamą gyvybinę riziką Lietuvai ir visai Europai ES šalyse mažai kas, jei apskritai kas nors, yra girdėjęs tvirtą, argumentuotą kalbą.

Jei ES nenorės girdėti Lietuvos argumentų, Lietuva visada pagrįstai gali blokuoti šiuo metu rengiamus ES partnerystės instrumentus A. Lukašenkai, tiesiogiai susiejant juos su Astravo tema. Bet ne su saugumu, kuris iš esmės negali būti išspręstas. Šiandien ši Astravo saugumo kosmetinio tobulinimo koncepcija vėl atgaivinta ir jau aukščiausiu lygiu siūloma kaip derybų pagrindas. Ne tolesnių blokų statybos stabdymas, ne elektros pirkimo embargo, bet iliuzinis saugumo tobulinimas per atsparumo testus. Tokia politika labiau atitinka šio projekto vykdytojų nei Lietuvos interesus.

Šiame diskurse atskiro dėmesio verti Seimo opozicijos atstovų nusiskundimai dėl to, kad jiems nėra pateikiama detali informacija apie vykstančių pokalbių rezultatus ir sutartus dokumentus. Ir tai vyksta parlamentinės demokratijos sąlygomis!

Kaip reikia veikti ES, ginant savo interesus užsienio politikoje, Lietuvos diplomatijos bosai galėtų nuvykti pasimokyti į Kiprą ir Graikiją, pastaruoju metu jau kelintą kartą ES priima Kiprui palankią rezoliuciją dėl neleistinų Turkijos veiksmų Kipro teritoriniuose vandenyse.

Kartu su Sąjūdžiu prieš Astravo AE kreipiausi į LR prezidentą – „raginame, kad Lietuvos valdžia š. m. birželio mėnesį ES Vadovų taryboje nepritartų dabartiniam projektui dėl ES ir Baltarusijos partnerystės prioritetų susitarimo ir užtikrintų europinį solidarumą tarp partnerių“.

Jokių susitarimų su Baltarusija, kol A. Lukašenka  rimtai ir iš esmės nepradės kalbėtis dėl Astravo likimo, o ne dėl mistinių saugumo testų, kurie neapima jau įvykdyto didžiausio nusižengimo – vietos parinkimo peržiūros.

Šiandien palaipsniui auganti nacionalinio saugumo problema  dėl Astravo yra LR prezidento ir jo sudarytos vyriausybės atsakomybė. Reikalingi veiksmai, kurie iki ES Rytų partnerystės sutikimo reikiamai ir vienareikšmiai, įtvirtinant tai deklaracijos forma,  įvardintų esamą padėtį ir pasiūlytų galimus sprendimus. Praėjus laikui, bus galima tik vėl skaičiuoti pavėlintus metus, jau dvyliktus.

Visi mes turime reikalauti, kad ši atsakomybė būtų realiai suvokta ir valstybės interesai pagaliau būtų ginami konkrečiais darbais. Galiausiai nepamirškime, kad tai privalome daryti gindami ir visos Europos saugumą, pagrįstai tikėdamiesi to paties ir iš savo partnerių.