Vabzdžiai kaip aktoriai 1910–2013 m.: nuo V. Starevičiaus animacijos iki L. Jonaičio fotografijos

Dvi skirtingos, tačiau turinčios daug bendra meno rūšys: kinas ir fotografija. Du skirtingi menininkai: vienas jų – žymus kino režisierius, įsirašęs į kino istoriją kaip lėlinės animacijos pradininkas, daugelio savo filmų scenarijų autorius, dailininkas, operatorius ir netgi aktorius Vladislovas Starevičius. Kitas – jaunas fotografas Lukas Jonaitis. Abu kūrėjus sieja domėjimasis entomologija. L. Jonaitis jau kurį laiką kuria makrofotografijas, jose fiksuodamas vabzdžių ir vorų pasaulio atstovus. Šiuo metu jas pristato parodoje „Insecta in Photo“. V. Starevičius taip pat žavėjosi gamta, stebėjo vabzdžius, juos kolekcionavo ir, kai savo kūrybinio kelio pradžioje buvo susidomėjęs fotografija, kūrė tikroviškus jų modelius. Vėliau, kai atsirado galimybė žiūrėti kino teatruose rodomus filmus, V. Starevičius išsikėlė tikslą tapti kino kūrėju. 1909 m. menininkas nufilmavo pirmąjį savo filmą „Prie Nemuno“, kuriame užfiksuoti režisieriui pasirodę įdomūs Lietuvos vaizdai.

Apie fotografiją ir apie tai, kodėl menininkai žavisi vabzdžių pasauliu, kalbamės su fotografu Luku Jonaičiu.

– Viename interviu pasakojote, kad mėgstate būti gamtoje, ją stebite nuo vaikystės. Būtų įdomu sužinoti, kas lėmė susidomėjimą būtent makrofotografija?

– Pirmiausia buvo susidomėjimas visa mane supančia aplinka. Nežinau kodėl, mane visuomet traukė tai, kas nematyta ir neištirta. Viskas vyko intuityviai. Mėgdavau ir tebemėgstu vakarais stebėti žvaigždes ir skaičiuoti meteorus, įsivaizduoti visą paukščių tako galybę, tikėdamasis pamatyti kažką, ko galbūt niekada nepamatysiu. Pamenu vis vakarais mistiškai pasirodančius drugius – sfinksus, kurie ilgais savo liežuvėliais siurbia gėlėse esantį nektarą. Jie tikrai ypatingi, dydžio sulig kolibriais, o ir zvimbia galingai.

– Kada, kurioje vietoje buvo sukurta jūsų pirmoji makrofotografija? Gal prisimenate – koks konkrečiai mažasis padarėlis buvo joje užfiksuotas?

– Ypatingu peizažu mano sodas nepasižymi, tad ir pirmas kadras buvo tai, kas patraukė mano akį – boružėlė. Paskui sekė voriukas, rasos lašai ir t.t...

– Pirmieji V. Starevičiaus filmai entomologiniai: ,,Laumžirgių gyvenimas“, ,,Skarabėjai“ (1909 m.). Juose užfiksuotos natūralios vabzdžių gyvenimo scenos. Įdomu ir gana simboliška, kad viename pirmųjų V. Starevičiaus filmų pasirodė būtent skarabėjai: jie mokslo srityje žinomi kaip pirmieji vabalai, tapę entomologijos tyrimų objektu. Senovės Egipto žyniai juos vertino kaip turinčius ryšį su dangaus kūnais, jie laikyti sėkmę, laimę nešančiu simboliu, gaminti  amuletai su skarabėjais. Gal šio vabalėlio užfiksavimas kino kamera padėjo ir V. Starevičiui tolesnėje jo kūryboje?..

Ar vabzdžius visuomet fotografuojate natūralioje jų aplinkoje? Galbūt kada nors teko surengti kokiam vabzdžiukui fotosesiją ir jį perkelti į jam svetimą aplinką?

– Dažniausiai fotografuoju gamtoje, iš dalies natūraliomis sąlygomis. Kodėl iš dalies? Todėl, kad suradęs kokį nors vabzdį, tarkim, kabantį ant smilgos, ją atsargiai nukerpu ir nusinešu iki man tinkamo fono, nes įprastas fonas dažnai būna pernelyg šiurkštus, tamsus ir atitraukiantis dėmesį. Kartą esu voriukus parsivežęs į savo namus, ten pasidariau dirbtinį foną, apšvietimą, ir fotografijos išėjo gana įdomios, tačiau joms šiek tiek trūko natūralumo.

– Stebėdamas Kauno ąžuolyne vabalų elniaragių kovą V. Starevičius nusprendė ją perkelti į kino juostą. Kino kūrėją sužavėjo įspūdingos išvaizdos, raguoti vabalai, kovojantys dėl patelės. Natūrali parko aplinka nebuvo tinkama filmuoti, todėl režisierius nusprendė juos perkelti į kitą, jo sukurtą filmavimo aikštelę. Tačiau dirbtinės dekoracijos, apšvietimas, svetima aplinka išgąsdino būsimo filmo veikėjus. Dvikova neįvyko, jie tik bandė išsivaduoti, o ne spręsti konfliktą dėl patelės. Nufilmuoti nepavyko, tačiau V. Starevičius neatsisakė savo tikslo...

Kaip sekėsi ,,prikalbinti“ šiuos gyvius leistis fotografuojamiems? Ar tai labai sudėtingas procesas?

– Tai tikrai buvo sudėtinga, nes dauguma vabzdžių yra nepaprastai atsargūs. Kita vertus, vos pradėjus fotografuoti viskas buvo dar nauja ir nematyta, tad entuziazmo ir užsispyrimo buvo daug. Momento atžvilgiu dauguma kadrų buvo gana geri, tačiau jiems truputį trūko kokybės.

– Supratęs, kad nepavyks ,,prikalbinti“ vabalų daryti tai, ko jis nori, V. Starevičius  nusprendė preparuoti vabalus, į jų liemenį bei kojytes įkišti plonas vielytes, kuriomis galėtų juos judinti, keisti pozas. Sukūręs kovos eskizus, kiekvieną judesį užfiksavo atskiru kadru, laikydamasis tuometinio filmų greičio – 16 kadrų per sekundę.

Be abejonės, makrofotografijoje reikia nemažai kantrybės, kol sulauksi tinkamo momento, ramios fotografuojamojo būsenos. Kinas, ypač pirmieji animaciniai V. Starevičiaus filmai, reikalavo to paties. Pavyzdžiui, norint sukurti 1 min. trukmės filmuką, reikėjo užfiksuoti 960 judesių fazių, kadriukų, o šis procesas reikalauja išties nemažai laiko. Galbūt žinote kokių nors makrofotografijos triukų – kada statistai būna „geriausiai nusiteikę“ fotoobjektyvui?

– Kantrybės reikia geležinės, tačiau kai fotografuoji įdomų objektą, net nejauti, kaip prabėga laikas. Esu išmėginęs nemažai metodų, tačiau daugelis jų nepasiteisino arba pasiteisino iš dalies. Kadangi bendrauju su kitais makrofotografais, entomologais, žinau, kad kai kuriuos vabzdžius galima apsvaiginti chloroformu, kai kuriuos šaldyti šaldytuve. Tačiau niekada negali būti tikras, kad paskui jis liks gyvas. Tad, vieną kartą atšaldęs vorus ir radęs juos negyvus, daugiau to nebedariau. Ir vis dėlto gyvas vabzdys nuotraukoje visuomet atrodys geriau negu miręs.

– Žinoma, kine ir fotografijoje labai svarbus dalykas – turima technika, kuri apriboja arba leidžia įgyvendinti idėjas. V. Starevičiaus laikais kino kamerų techninės galimybės nebuvo itin didelės. Pirmieji V. Starevičiaus filmai sukurti sunkia, nepatogia „Urban“ kino kamera. Tačiau režisieriui, tikrai pelnytai vadinamam kino genijumi, tai nesutrukdė pasiekti savo tikslų. Pasižymėjęs išmone ir originaliais sprendimais, režisierius sugebėjo sukurti tai, kas tuo metu stebino filmų žiūrovus, baugino ir vertė susimąstyti konkurentus.

Kokia būtų pati paprasčiausia, minimaliausia makrofotografo technika? Su kokia fototechnika būtų galima pasiekti geriausių rezultatų, idealiausios kokybės?

– Idealią kokybę galima pasiekti su dauguma fotoaparatų ar objektyvų, svarbiausia – įvaldyti fotoaparatą ir turėti viziją, ko nori pasiekti. Geriausia pradėti nuo kokybiškesnės „muilinės“ – tai padės įgauti fotografavimo įgūdžių. Pats naudoju „Canon“ techniką ir keletą gerų objektyvų, tačiau ir su pigiais apverstais objektyvais esu padaręs ne ką blogesnių darbų.

– Atsigręžiant į istoriją: galbūt žinote pirmuosius fotografus, kurie pradėjo kreipti dėmesį į makrofotografiją? Ar turite autoritetų, mėgstamų vyresniosios kartos fotografų? Ar jie kaip nors paveikė jūsų kūrybą?

– Lietuvoje gamtos fotografija pradėjo vystytis neseniai, todėl dažniau kreipiu dėmesį į šios kartos fotografus. Atsiradus skaitmeninei technikai, galimybės pasidarė beveik beribės. Vis dėlto be senųjų fotografų viso to nebūtų, jie pirmieji viską išmėgino dar su juostine technika – tuomet visa makrofotografija atrodė nauja ir nematyta sritis. Rimtesni Lietuvos makrofotografai yra taip pat ir gamtininkai, entomologai. Jie kokybiškai fiksuoja įvairias vabzdžių rūšis ir taip renka duomenis apie Lietuvos gyvūniją. Tačiau kiek pafotografavęs supratau, kad mane labiau traukia meninis nuotraukų aspektas, tad daugelyje savo nuotraukų stengiuosi nufotografuoti ne tiek rūšį, kiek kokybiškai ir išraiškingai pateikti vabzdį fotografijoje. Daugelis makrofotografų gyvena atradimais, nes pagaliau galime vis giliau pažvelgti į makropasaulį, kuris slepiasi tiesiai mums po kojomis. Labiausiai mane žavi makrofotografai Thomas Shahanas ir Igoris Siwanowiczius, kurie atskleidžia tiesiog neįtikėtinai atrodantį makropasaulį ir parodo mums jį iš arti.

– Susižavėjęs vabalais elniaragiais (Lucanus Cervus), V. Starevičius 1910 m. sukūrė pirmąjį pasaulyje lėlinį animacinį filmuką ,,Elniaragių kova“. Kaip manote, kodėl buvo pasirinkti būtent šie maži padarėliai? Kuo apskritai menininkus jie žavi? Jūsų nuomone, ar galima būtų šį reikšmingą kino istorijos įvykį laikyti ir vienu pirmųjų atsigręžimų į vabalų pasaulį meniniame kontekste?

– Elniavabalių jau nelabai galima vadinti mažais, nes jų kūnas yra apie 7–8cm ilgio. Čia ir atsiskleidžia neįtikėtinas dalykas. Pamėginkite įsivaizduoti 7 cm ilgio vabalą su dideliais ragais. Tai unikalu! Menininkus galiu laisvai palyginti su gamtininkais. Jie gerokai pamišę dėl to, ką daro. Gamtininkus dažniausiai žavi vabzdžių formos, spalvos, elgsena ir gyvenimo būdas. Didelė rūšių įvairovė tik parodo, koks didelis šis pasaulis, ir norisi pamatyti dar daugiau. Visi organizmai tarpusavyje susiję. Vabzdžiai turi akis, kojas, jutimo organus. Galime įžvelgti ir specifinių būdo bruožų, primenančių mus – žmones. Būtent todėl kai kurie iš vabzdžių gali priminti nykštukus. Menininkus žavi viskas, kame slypi paslaptis. Vabzdžiai būtent tokie ir yra. Vladislovas Starevičius pasirinko vabalus – veikėjus, kurių nereikėjo kurti. Jie jau egzistavo, su savo elgsena. Tereikėjo juos padaryti priimtinus žmonėms. Tuo labiau kad daugelis žmonių turi instinktyvią ar įgytą baimę daugeliui vabzdžių. Režisierius, matyt, matė potencialą sukurti kažką nauja ir nematyta, o atrasti kažką nauja kūrėjui  – tai didžiausias laimėjimas. Todėl, mano nuomone, V. Starevičiaus kūrinį galima būtų vertinti kaip reikšmingą kino istorijos įvykį ir laikyti jį vienu pirmųjų atsigręžimų į mažąjį, neretai nepastebimą vabalų pasaulį.

- V. Starevičiaus animaciniuose filmuose tikriausiai didžiausią dalį aktorių ir veikėjų sudaro būtent mažieji padarai – laumžirgiai, vorai, musės, skruzdėlės, žiogai, drugeliai ir kt. Žinoma, filmuose yra ir kitų personažų – lapinas, žiurkė, liūtas, šuo. Jie perteikia mūsų – žmonių – gyvenimo situacijas, pasakoja tam tikras istorijas. Režisierius, kurdamas filmų siužetus, remiasi ir literatūros kūriniais (pasakų, pasakėčių motyvais).

Savo fotografijose šalia lotyniško gyvio įvardijimo neretai pateikiate ir kitą – šmaikštų, linksmą, įdomų pavadinimą (,,Mis blakstienos“, ,,Ufonautas“, ,,Makiažas“) arba prirašote komentarą. Suteikus tokius pavadinimus nufotografuotasis gyvis tarsi įgauna tam tikro personažo bruožų. Ar visuomet į makrofotografiją žvelgiate ne tik kaip į dokumentinį fiksavimą, bet ir kaip į pasakojančią kažką daugiau, turinčią aliuzijų į žmonių gyvenimą, pasakų ar filmų motyvus?

Taip, dažniausiai į visas savo fotografijas taip ir žvelgiu, tačiau ne visoms tie pavadinimai prilimpa. Paminėti pavyzdžiai atitiko idealiai, nes pats pavadinimas apibūdina vaizdą, formą ar „aktoriaus“ elgesį. V. Starevičiaus filmukų esu matęs. Nors juos žiūrėjau jau seniai, jie paliko įspūdį. Vabzdžiai tikrai tarsi pavirsta animaciniais veikėjais, kuriuos galima palyginti su žmonėmis. 

www.kamane.lt