Vaikai. Vaikščiojimas interneto ašmenimis

2011-ieji Lietuvoje prasidėjo kraupiu įvykiu – Vilniuje buvo nužudyta trylikametė. Žinoma, tokie įvykiai negali nesukelti reakcijos, ir, nuosekliau bei viešiau padirbėjus tyrėjams, paaiškėjo, jog būsimoji auka su įtariamu žudiku susitiko... per socialinį tinklalapį „Facebook“.

Žinoma, įvykis susilaukė agresyvios visuomenės reakcijos, aktyviausiai plūstelėjusios, žinoma, internete. Kai kurie, įsitikinę savo anonimiškumu, atvirai siūlė linčą įtariamajam, buvo ir tokių, kurie ir vėl įžvelgė monstrišką socialinių tinklų grėsmę.

Apie pastarąjį aspektą ir norėtųsi pasvarstyti.

Turbūt retas kuris nėra girdėjęs šūkio „Ne ginklai žudo žmones. Žmonės žudo žmones“. Ar plačiąja prasme informacija, o siaurąja – „Facebook“ gali tapti ginklu? Neabejotinai. Apie tai „Naujoji komunikacija“ jau rašė anksčiau, tai Ričardas Savukynas nagrinėja ir šiame numeryje XX-XX puslapiuose. Ne, tai nėra kažkoks visiškai naujas procesas. Tai tik seno ir gyvenimiško priežodžio „žodis žeidžia skaudžiau už ginklą“ reinkarnacija skaitmeniniame amžiuje.

Taigi, kokia trumpa tragiškų Vilniaus įvykių priešistorė? Aktyvi ir kūrybinga mergaitė, dalyvaujanti keliuose socialiniuose ir netgi literatūriniuose tinkluose, per „Facebook“ susipažįsta su vaikinu. Jaunuoliai gyvena skirtinguose miestuose, ir mergaitė sugeba be tėvų žinios nukeliauti daugiau kaip šimtą kilometrų į pirmąjį pasimatymą.

Iš kurio nebegrįžta...

Nutekėjimo kanalai

Be abejo, tokiu įvykiu susidomėjo žiniasklaida. Reikia prisiminti, kad pas mus nepilnamečius stengiamasi apsaugoti (prisiminkite kad ir „Simpsonų“, t. y. nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą), bent jau teoriškai. Bet šios bylos atveju nustatyti aukos ir įtariamojo asmenybes, bent jau tyrimo pradžioje buvo lengviau nei paprasta. Ir ne kokiems profesionaliems tyrėjams, o kiekvienam interneto vartotojui. Maža to, ne tik susirasti vardus ir pavardes, bet ir pamatyti, kaip atrodė auka, net aptarti jos išvaizdą tinklalapiuose, kuriuose mergaitė buvo prisiregistravusi...

Kas dėl to kaltas? Na, visų pirma – mes patys. Visuomenė. Nors daugumoje bylą nušviečiančių interneto straipsnių duomenys buvo bent dalinai paslėpti, bet viską atskleidė... komentatoriai. Ir sprendžiant pagal komentarų turinį – kai kurie iš jų patys bent minimaliai pažinojo auką, kurią nesusimąstydami čia pat ir identifikuoja. Taip, komentarai mirgėjo aukos ir įtariamojo pavardėmis, pagal kurias surasti, kaip paaugliai atrodė – juokų darbas. Galima buvo rasti net ir mergaitės kūrybos pavyzdžių. Maža to, gimtojo mergaitės miesto laikraštis savo tinklalapyje net publikavo straipsnį, kuriame nurodė ne tik tikrąjį vardą ir pavardę, nuotrauką, bet net ir mokyklą bei klasę, kurioje mergaitė mokėsi... O galiausiai – dar ir perpublikavo paskutinį jos kūrinį, pasiekiamą kūrybinėje svetainėje...

Antrasis informacijos išviešinimo kelias, į kurį atkreipė dėmesį vienas Lietuvos tinklaraštininkas – kompiuterinis neraštingumas ar tiesiog neatidumas. Viena skaitmeninė televizija parengė vaizdo reportažą apie įvykį, kuriame parodė ir aukų paskyras „Facebook“ tinkle. Taip, kaip ir privaloma, jaunuolių veidai bei vardai buvo paslėpti, tik štai įtariamojo paskyros adresas naršyklės adresų eilutėje kuo puikiausiai matyti...

„Facebook“ ašmenys

Ar kaltas peilis, kad žmogus juo įsipjauna? Logiška būtų manyti, kad ne. Kaltinti reiktų patį žmogų, jei taip ir neišmoksta su šiuo įrankiu elgtis. O vaiko atveju – kaltas yra suaugusysis, kuris neišmokė, neįspėjo, kad šis įrankis yra pavojingas.

Deja, Lietuvos ir „Facebook“ (ar bet kurio kito socialinio tinklo, o gal net ir viso interneto) atveju galima pratęsti paralelę, jog peiliais pas mus nemoka naudotis ne tik vaikai, bet ir didžioji dalis vaikus turinčių suaugusiųjų. Taip, suaugusieji lyg ir sugeba atsiriekti duonos, atlikti kitus elementarius darbus, bet panašu, jog nemoko, kaip jį reikia taisyklingai laikyti, prižiūrėti – kad nesusižeistum. Tai paliekama jaunėlio saviugdai. Tad nenuostabu, kad jaunimas „atranda“, jog peiliu galima ne tik dešrą pjaustyti ar bulves skusti, bet ir žaisti „žemę“, svaidyti jį į taikinį ar dar dešimtis panaudojimo būdų, apie kuriuos suaugusieji nė nepagalvojo...

Prieš kelis mėnesius teko kalbėtis su amerikiečių korporacijos „CISCO Systems“ globaliųjų technologijų strategijos viceprezidentu Robertu Pepperiu. „CISCO“ dairosi į Lietuvą, ir viena jų numatomų krypčių – vaikų apsauga internete. Buvo įdomu, kaip šią problemą mato ne tik užsienietis, bet ir „aukščiausios lygos“ IT profesionalas. NK uždavė tiesų klausimą – ar „CISCO“ įžvelgia kokių nors specifinių problemų, kurios būtų būdingos tik Lietuvai? Atsakymas buvo paprastas: „Vaikų apsaugos problemos Lietuvoje nesiskiria nuo problemų kitose šalyse. Mes, „CISCO“, siekiame suteikti tėvams įrankius, leidžiančius apsaugoti savo vaikus. Mes bendradarbiaujame su kitomis kompanijomis, kurios kuria nuosavas technologijas vaikų apsaugai, skirtas interneto paslaugų teikėjams. Mes manome, kad tai svarbu, nes interneto augimą lemia pasitikėjimas, o viena to pasitikėjimo dalių yra tėvų žinojimas, kad jie gali apsaugoti savo vaikus. Internetas yra tinkamas suaugusiesiems, bet nėra tinkamas vaikams. Paaugliai skiriasi nuo pradinukų, tad reikalingi įrankiai, kuriais galima būtų prižiūrėti skirtingas amžiaus grupes. Tas pačias sistemas siūlome tiek Lietuvai, tiek Egiptui, tiek kitoms šalims, ir jos visur vienodai tinka.“

Socialinių tinklų ašmenys žiba ir kitose šalyse. Britų policija, tirdama dvi dešimtis seksualinio vaikų išnaudojimo bylų, atlieka tyrimus ir „Facebook“ svetainėje – manoma, kad nusikaltėliai savo aukas galėjo nusižiūrėti ten. Čia galima prisiminti ir Amerikos atvejį, – prieš keletą metų ten buvo sulaikyta gauja jaunuolių, kurie neprašyti verždavosi į privačius vakarėlius, vartodavo alkoholį, agresyviai elgdavosi ir terorizuodavo šventės dalyvius. Paaiškėjo, kad kompanija apie vykstančius vakarėlius sužinodavo socialiniame tinkle „Myspace“ – kai kurie šventės organizatoriai nepasirūpindavo skelbimo matomumo apriboti, o kai kas net ir visai atvirai reklamuodavo – „kviečiu visus!“

Draudimai – ne išeitis

Tad ką daryti? Neleisti savo vaikui taikiai auginti braškių „Facebook“ žaidimėliuose, drausti kontaktuoti su bendraklasiais one.lt svetainėje, visą laiką žiūrėti per petį, ką jis veikia internete, o kol jūsų nėra namie – rakinti kompiuterį devyniais slaptažodžiais?

Atrodo, taip būtų paprasčiausia, bet... iš tiesų tai gali būti visiškai neefektyvu. „Pastebėjau, kad sūnus lankosi svetainėse, kuriose nenorėčiau, kad jis lankytųsi, – pasakoja paauglį auginantis vilnietis Saulius V. – Iš pradžių liepiau liautis tiesiog žodžiu, paskui pasidomėjau plačiau ir į namų kompiuterį įdiegiau interneto filtrą. Žinoma, kilo konfliktas, sūnus puolė priekaištauti, kad varžau jo laisvę. Įtampa vyravo gerą savaitę, kol galų gale viskas kaip ir aprimo. Galvojau – galų gale vaikas susivokė ar bent susitaikė su padėtimi, tad buvau ramus – netinkamas turinys bent jau namie nebepasiekiamas. Bet kartą, grįžęs namo neplanuotai anksčiau ir prisėdęs prie palikto įjungto kompiuterio, pastebėjau, kad vaizdas jame buvo visiškai kitoks. Pabandžius išsiaiškinti, ką visa tai reiškia, vėl kilo barnis, kol galų galiausiai išsiaiškinau, jog sūnus iš draugo gavo kompaktinį diską su operacine sistema, kuri įsikrauna iš CD-ROM įrenginio. Perkrovus kompiuterį ir išėmus diską, vėl sugrįždavo „Windows“. Pasirodo, visą tą laiką sūnus ir toliau lankėsi nepageidaujamose svetainėse, apeidamas bet kokius apribojimus.“

Žinoma, logiškai mąstant, toks ribų apėjimas – labai jau „tiesiai per aplinkui“, bet faktas, kad tai veikia.

Tad kokia išeitis?

Visi psichologai ir kompiuterijos ekspertai tvirtina vieną ir tą patį: su vaikais reikia kalbėtis. Būtina išaiškinti, kad interneto erdvė yra vieša erdvė, net jei kartais iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo. Kad ne visi, besidomintys tavimi, yra draugiškai nusiteikę, be to, internete beveik negali būti tikras, su kuo iš tiesų bendrauji – juk įmanoma, kad net ir prie geriausio draugo paskyros kuriame nors socialiniame tinkle prisijungė svetimas žmogus. Kad į viską internete reikia žiūrėti įtariai – tiek į žmones, tiek į neaiškias nemokamas, o ypač – piratines programas (angl. warez), kurios paprastai knibždėte knibžda virusais, dėl kurių gali nukentėti ne tik programinė įranga, bet ir... vėlgi privatumas.

Žinoma, norint tai išaiškinti, neišvengiamai teks pasidomėti ir patiems. Galbūt dėl to nukentės tingus drybsojimas prie televizoriaus, galbūt teks įsigilinti į dalykus, kurie atrodo visiškai svetimi, nereikalingi ar net ir „baisūs“ savo nežinomumu.

Nemalonu teigti, bet vaiką tenka ruošti būti beveik paranojiškam – deja, tokia yra saugumo internete kaina. Neatskleisti savo tikrųjų duomenų ne tik tiesiogiai, bet ir neišsiduoti netyčia – pavyzdžiui, nepublikuoti nuotraukų „čia aš prie mūsų namo“ ir pan. Su nepažįstamais bendrauti itin atsargiai (nes visiškai apriboti tokio bendravimo, pripažinkime, vis tiek neįmanoma), galų gale – įtariai žiūrėti į visokias socialiniuose tinkluose vykstančias akcijas. Ir svarbiausia – kilus menkiausiai abejonei, kreiptis į tėvus.

Tad viską apibendrinant – ne, „Facebook“ ar bet kurios kitos interneto bendravimo sistemos drausti neverta. Nes ir neįmanoma. Daug svarbiau išugdyti požiūrį, kas yra saugu ir protinga internete. O dėl nusikaltėlių, tykančių elektroninėje erdvėje – juk nusikaltimų būta ir anksčiau, iki skaitmeninės eros aušros. O kažkaip išgyvenome.