Valdantieji tarsis dėl pensijų kompensavimo

Lietuvoje vykdomas senelių genocidas. Rusijoje pensijos didinamos kasmet, Lietuvoje jos nedidinamos 10 metų, nors maistas pabrango dvigubai. Kitą mėn. rūsų pensijos padidės 6 proc.

Valdziazmogiams zodis pensininkas kaip keiksmazodis, bet kodel jie nekele dideliu diskusiju del savo, teiseju ir kitu valdziazmogiu lesu atstatymo? Butinas biudzeto perskirstymas, maziau skirti valdziazmogiu apmokamam sedejimui, nes valstybeje nera tiesos ir teisingumo.

Propagandistais kaip patsai netikime. O su savo paklodėm nejuokais įgrisote. Gal galite savo romanus rašyti delfiams ir valkatoms (atsiprašau, valatkoms)?

poni jei nuime pensija pazeidziant konstitucija ,reikejo prisiteisti ne tik prarastas ,bet prisiteisti uz tris metus.,o ne laukti kol vagys susimiles ,turi pensijom virs milijardo ,tu neliecia nes Briuselis neleidzia ,laiko po eu ivedimo nario mokesciui sumoketi ir dar tu neuzteks. Tikuosi po eu ivedimo dar daugiau sumazes gyventoju.

Kvailokos išvados iš to kiek informacijos Pikaso pateikta susimastymui..

Kas esi? Patriotas? Priešas? Kenkėjas? Žmonių protų nuodytojas ir t.t.?

Čia gal ne visai į tema ?:)

UKRAINA – ARTIMA LIKIMO SESĖ? Kiekvienas kaip nors nukentėjęs mitinguotojas tampa V.Janukovičiaus politikos priešininku. Jam pritaria jo artimieji ir nepasitenkinimas valdžios politika plinta labai greitai. “Delfistai” tai vadina “užkratu”. Jei jau taip, tai galima spėti, kad Lietuvos istorinės pamokos gali būti tuo “užkratu”, kuris žadina Ukrainos gyventojų laisvės siekį, susitelkimą bendram tikslui ir asmeninį orumą, neleidžiantį nuleisti rankas. Apie galimas provokacijas diskutavau Maidano revoliucijos pradžioje. Tie nuogąstavimai pasitvirtina su kaupu. Nustatomi tokie “aktyvistai”, kurie nurodo ir savo paros atlygį. Net ir snaiperių įdirbis pastebimas. Nesiseka jėgos struktūroms tai primesti demonstrantams. Kol derybos sunkiai skinasi kelią, politiniai žaidimai vyksta visu tempu. Bandoma supriešinti opozicijos lyderius, siūlomi kontraversiški derybų variantai. Manau, kad tokiu momentu ES aukšto lygio derybininkai gali nuveikti nemažai. Tačiau, tik tada, kai Rusų imperijos administracijos įtaka nebus tokia aktyvi, kaip dabar. Prezidentas V.Janukovyčius jau dabar gali tikėtis, kad ateityje jis gali būti netgi teisiamas už tėvynės išdavimą. Bet kuriuo atveju J.Tymošenkos susitarimai su V.Putinu, kurių pagrindu ji kalinama yra tik atskiras epizodas, kurio vertinimas gali būti įvairus. V.Janukovyčiaus nuolatiniai vojažai į Maskvą labiau panašūs į instrukcijų gavimą, kaip malšinti Maidano proveržį. Ką pataria Maskvoje? – matome Ukrainos mietuoser “Berkuto” ir pan. baudėjų veiksmuose. Talžyti gulinčius daug proto nereikia. Reikia tik daug ciniško žiaurumo. Iš kur jo tiek daug esama – sunku net tiksliai atsakyti. Smurtas gimdo smurtą. Taikus pasipriešinimas iki sniego barikadų. Jei jos šturmuojamos – susirėmimo neišvengti. Prisiminkime, kaip SSRS politrukų buvo garbstoma Prancūzijos revoliucija. Romano herojus Gavrošas tapo pasipriešinimo simboliu. Tūkstančiai tokių “gavrošų” naudojasi vėlgi bolševikų išgarbintu ginklu – akmeniu iš gatvės židinio. Visa jaunimo auklėjimo politika sovietinio režimo metais buvo nukreipta įvairių okupacinių režimų pasaulyje pasmerkimui. Tokia politika kitu kampu labai išryškėjo Sojūze bei dabartinėje Rusijos imperijoje. Buvusias kolonijas norima vėl “absorbuoti” ir apie jokius tokius amoralumus jau nekalbama. Su Ukrainos praradimu Šiaurės kaimynas niekaip negali susitaikyti. Iš to ir išplaukia praktiškai viskas, kas vyksta šiandien Ukrainoje. Šalyje, kurios istoriniai saitai su Lenkija ir Lietuva šiandien vertinami taip pozityviai, kaip gal niekada anksčiau. Įgyjame didelį mūsų draugą – Ukrainos visuomenę. Bent jau tą jos dalį, kuri siekia laisvės, tai tikrai. Ukrainiečiai tą jaučia ir žino jau seniai. Įspūdingiausiai yra tai, kad prie minėto siekio prisijungia ir Ukrainos rusai. Žinoma, ne visi, bet toks procesas tęsiasi ir nieko gero jis Kremliaus politikai nežada. Minėtas laisvės siekio “užkratas” gali persimesti ir Šiaurės kryptimi. Laisvė kurti savo gyvenimą pagal tiesą ir teisingumą vis labiau rūpi ir rusams. Štai kodėl taip nerimaujama Maskvoje. Ir įtikinėti ir papirkinėti bandoma, bet laisvės traukinys vis tiek rieda. Istorija jam žalią šviesą uždegs. Nereikėtų delsti… Su visokiais ultimatumais verta elgtis atsargiai. Jei bus iš vienos pusės, tai gali atsirasti ir iš karinės jėgos pusės. Jau kelintą kartą Maidano revoliucijos metu buvo susidariusi situacija panaši į patinę. Tačiau, tai taip atrodo tik vizualiai. Kol viso V.Janukovyčiaus režimo galios jėgos vis dar yra visiškai jam pavaldžios, klausimas tik toks, ar išdrįs prezidentas jas pilnoje apimtyje panaudoti. Jeigu taip, tai būtų atkirsti visi keliai atgal ir tada jau reiktų laukti tik to, kad vidinė jėgos struktūrų galima priešprieša praneš apie save. Lietuva savo mažesniame mastelyje panašią situaciją yra pergyvenusi. Ukrainoje po Oranžinės revoliucijos, prasidėjusi Maidano revoliucija rodo, kad ukrainiečiai nebuvo palaužti ir jiems laisvės siekis nuo Rusijos imperijos yra svarbus. Prasidėjusios santūrios derybos gali turėti pozityvų tęsinį. Tačiau tam reikalingi kompromisai iš abiejų pusių. Pakilimo vadų trio turi apsispręsti ir pasirinkti vieną savą reikalavimų pagrindinį taikinį. Reikalauti ir prezidento atsistatydinimo ir Rados rinkimų gali būti sunkiai įveikiamas barjeras. Nukreipus kompromisinius reikalavimus į vieną svarbiausią taikinį, galima sulaukti netgi paramos iš kito taikinio. Nežinau, kas Ukrainoje turi daugiau galių – Rada ar prezidentas? Reikalaujant kažko konkretaus verta suvokti kas pavojingesnis ir kas gali susitikti su kompromisais. Tai, kad revoliucija iš Maidano ir kitur nepasitraukė – labai įspūdingas faktas. Žinoma, prezidentas V.Janukovyčius nori laimėti laiko ir bandys siūlyti tuos variantus, kurie išsaugotų ir jį ir radą. Netgi premjerą pasiūlė aukai. Tai visgi šis tas. Žinoma, tai tik politiniai žaidimai, bet tai kad jie vyksta rodo ir V.Janukovyčiaus gebėjimą manevruoti. Jam labai norėtųsi suskaldyti opoziciją, kurios tokių permainų metu niekad niekur nebūna vieningos. Tikėtis, kad jis pasiūlys prezidento rinkimus, gal ir galima, tačiau kada tai būtų. Opozicija žino, kad jėgos aikštėse šąlančių nėra begalinis. Jei entuziazmas aptirptų, režimas kaip mat pereitų į kontrapuolimą. Nors prezidento pasiūlymai nėra esminiai, tačiau ir jie leidžia tęsti derybas. O tai teikia vilčių, kad masinio teroro gali būti išvengta. Žvelgiant atidžiau, akivaizdu, kad būtent V.Janukovyčiaus rankose yra svarbiausi svertai, o opozicijai jis didžiausias kliuvinys. Ukrainos gyventojai turi teisę išsakyti savo valią rinkimuose. Kai kalbama apie priešlaikinius rinkimus – derybinių kompromisų neišvengti. Tik tuo keliu einant galima vykdyti demokratiją šalyje. Smurtas – tragedija, kurios privalu išvengti. To ir galima palinkėti Ukrainos žmonėms.