Valdžios institucijos informuotos apie padėtį Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kelios iš jų atsakė

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto Pirmininkui Eugenijui Jovaišai
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrui
Lietuvos Mokslų akademijos prezidentui Jūrui Baniui
Lietuvos Mokslo tarybos pirmininkui Valdemarui Razumui

PAREIŠKIMAS

2018 12 17

Šiuo informuoju apie padėtį Lietuvos sveikatos mokslų universitete per hematologijos onkologijos klinikos (Medicinos akademija) prizmę.

1. Mokslinis darbas.

2016 m apginta XX X disertacija ( mokslinis vadovas prof. A. Inčiūra). Komiteto pirmininkė – prof. V. Lesauskaitė (universiteto prorektorė mokslo reikalams).

Imties dydžio įvertinime paskaičiuota, kad  reikalingas ( minimaliai) 41 pacientas kiekvienoje tiriamųjų grupėje. Tiriamojoje grupėje ištirti 43 ligoniai, kontrolinėje – 58. Nurodoma, kad „visi tiriamieji buvo stebėti mažiausiai 6 mėnesius“, kad „stebėjimo laikas buvo 24 savaitės“.

Nurodomi pacientų įtraukimo kriterijai – gręsiantis patologinis lūžis. Tačiau nepateikiama jokių duomenų – ką reiškia ši sąvoka – kokia grėsmės tikimybė, kaip ji nustatyta, per kokį laikotarpį ši grėsmė realizuojasi? Lūžimas spontaninis ar po traumos. Trauma minimali ar didelė? Toks neapibrėžtas įtraukimo kriterijus niekiniais padaro visus gautus rezultatus.

Nurodomi ir pacientų neįtraukimo kriterijai, t.y. jeigu nebus galima pacientų stebėti po gydymo.

Tiriamieji buvo suskirstyti į grupes atsitiktinės atrankos principu kompiuterizuotos programos pagalba, tačiau nepaaiškinti jokie šios programos kriterijai. Todėl lieka neaišku kodėl vienoje grupėje buvo 43 ligoniai, o kitoje net 58.

Pateiktos šių dviejų pacientų grupių charakteristikų palyginimas. Grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė, nors kai kuriose pozicijose p buvo 0,013 ar 0,038.

Atlikti tam tikri tiriamieji veiksmai ir jie kartoti po 12 bei po 24 savaičių. Pvz., daliai ligonių buvo atlikta įprastinė kaulų rentgenografija, o daliai žymiai tikslesnis metodas - kompiuterinė tomografija. Tačiau nebuvo pateikta duomenų, kaip šie skirtingi tyrimo metodai koreliuoja tarpusavyje.

Vienų ligonių rentgenologinį vaizdą vertino (kokybine prasme – kaulo rekalcinacijos laipsnį) vieni gydytojai, o kitų – kiti. Ir vėlgi, nebuvo nustatyta, ar skirtingų gydytojų vertinimai yra tapatūs, nustatant kokybinius rentgenografinius pokyčius – pvz., pilna rekalcifikacija ar dalinė rekalcifikacija.

Tada paaiškėja, kad 6 ligoniams po 12 savaičių nuo tyrimo pradžios nebuvo atliktos rentgeno nuotraukos, nes šie ligoniai numirė. Tame tarpe 4 ligoniai iš tiriamosios grupės. Taigi, tiriamojoje grupėje lieka 39 ligoniai, kai minimaliai reikalingas 41 ligonis.O tai reiškia, kad neįvykdoma išsikelta užduotis. Kartu keičiasi dviejų ligonių grupių charakteristikos.

Galbūt galima pasidžiaugti, kad anketas po 12 ir 24 savaičių užpildė visi ligoniai? Ar mes pirmą kartą pasaulio istorijoje dokumentavome prisikėlimo iš mirusiųjų faktą?

Vienas iš disertanto išsikeltu uždaviniu buvo nustatyti genų polimorfizmo ryšį su skausminiu sindromu. Tačiau dvieju faktu konstatavimas (genu polimorfizmo ir skausminio sindromo) dar neįrodo ryšio tarp ju. Taigi ir šis uždavinys neįvykdytas.

Apibendrinant galima pasakyti, šio darbo metodika neatitinka moksliniam darbui keliamų objektyvumo reikalavimų. Todėl darbo rezultatai yra niekiniai.

Akivaizdu, kad universitete nėra mechanizmo, kuris užkirstų kelią – tiek pradiniame mokslinio darbo etape, tiek ir baigiamojoje stadijoje,  tokių klaidų atsiradimui ar sudarytų sąlygas jų ištaisymui. Galima pasakyti ir kitaip – universitete egzistuojanti sistema, neužtikrina  minimaliausių reikalavimų mokslinio darbo kokybei - pradedant nuo mokslinio darbo vadovo ir/ar klinikos vadovo bei baigiant prorektore mokslo reikalams.

2. Pedagoginis darbas.

2014 m universiteto onkologijos institutas išleido vadovėlį – Hematologija ir Onkologija. Sudarytoja – prof. E. Juozaitytė. Vadovėlis skirtas studentams, rezidentams, gydytojams.

Vadovėlį recenzavo du profesoriai, kurie nebuvo nei onkologai, nei hematologai. Taigi, recenzentai neturėjo pakankamai žinių, kad galėtų spręsti apie vadovėlio turinį.

Šiame vadovėlyje pateikti tokie teiginiai (apie hematologiją), kurie neleistų Medicinos fakulteto IV kurso studentui išlaikyti hematologijos įskaitą ar egzaminą, jeigu jis juos atmintinai pacituotų.

Apie trombocitų gyvavimo trukmę ir gamybos tempą pateikti teiginiai, kurie yra nesuderinami su gyvybe. Jie reiškia, kad kas 10 dienų sveiko žmogaus kraujyje dvigubėja trombocitų skaičius.

Tas pat pasakytina ir apie eritrocitus – jeigu teiginys apie jų gamybą būtų teisingas, tai žmogus per kelis mėnesius privalėtų numirti nuo per didelio kraujo klampumo (hiperviskoziteto).

Ūminių leukemijų skyriuje – yra sumaišytos sąvokos, kas yra blastas. Blastas yra tam tikros diferenciacijos stadijos normalios hemopoezės lastelė. Tačiau vadovelyje teigiama, kad blastas tai navikinė lastelė . Taigi pasak adovėlio autoriu logikos sveiko žmogaus kaulų čiulpuose gali būti iki 10 procentų navikinių ląstelių. Teigiama, kad gydymas antiemetikais labai vargina ligonį, nors yra priešingai – šių vaistų nepaskyrimas vargina ligonį (dėl pykinimo ir/ar vėmimo).

Sumašytos megaloblasto (patologinė ląstelė) ir eritroblasto (normali ląstelė) sąvokos, kalbant apie megaloblastines anemijas.

Apie mielominę ligą – padarytos esminės klaidos diagnozės pagrindime (neatitinkančios net logikos dėsnių). Nurodoma, kad privalo būti padidėjęs ENG, nors apie 30 procentų šių ligonių ENG gali būti normalus.

Apie lėtinę limfoleukemiją – sumaišytas diagnozės pagrindimas (dėl tokios „smulkmenos“ kaip žodelis „ir/arba“). Ir taip toliau.

Taigi, šio vadovėlio autoriai darantys esmines bazines klaidas hematologijos sąvokose, dirba pedagoginį darbą su studentais – moko juos hematologijos pagrindų.

3. Klinikinis darbas.   

Ar reikia tada stebėtis, kad gydytojas hematologas paskiria per didelę priešvėžinių vaistų dozę ? Apie tai pranešus klinikos vadovei prof. E. Juozaitytei, buvo padarytas 4 asmenų susirinkimas ir pasakyta, kad gydytoja suprato savo klaida, apsiverkė, klausimas išspręstas.  Kai po metų, ta pati gydytoja paskyrė priešvėžinius vaistus - nors jau buvo išreikštas jų toksinis poveikis ir vaisto kategoriškai naudoti nebuvo galima (imperatyvus farmacinės firmos gamintojos nurodymas) , tai ligonis mirė.   Nei klinikos vadovė prof. E. Juozaitytė, nei Universiteto prorektorius klinikiniam darbui (jis ir Universiteto ligoninės generalinis direktorius) nemato čia problemų, nes viskas atlikta gerai – gydymo klaidų nepadaryta. Prorektorius klinikiniam darbui (generalinis direktorius) padaro audito komisijos sprendimą (kuris išteisina gydytoją ir ligoninę) slaptu – su juo susipažinti negalima. Gydytoju hematologu posėdžio kuriame buvo aptartas šis mirties atvejis protokolas taip pat slaptas.  O ši gydytoja pakviečiama dėstyti Universitete.

„Nes ligonis vis tiek būtų numiręs. O be to, mūsų dėka jis (ligonis) gyveno 10 mėnesių.“

Todėl man akivaizdu – KARALIUS NUOGAS.

Galiu prisiminti senus laikus, kai rektoriumi buvo prof. V. Grabauskas.

Tada Universitete buvo mokamas atlyginimas už neatliktą darbą ir rektorius nematė tame problemos – klinikos vadovas gavo etatinį atlyginimą už tam tikrą darbą; kas mėnesį visus metus; tačiau kai atėjo laikas tą darbą atlikti – klinikos vadovas išvyko (buvo išleistas) į komandiruotę, o darbą  (už kurį gavo atlyginimą) pavedė atlikti savo doktorantui ir  rezidentui ( kurie nebuvo įdarbinti Universitete). Rektorius V. Grabauskas nematė čia nei finansinio nusižengimo, nei pasinaudojimo tarnybine padėtimi. (galiu pateikti raštiškus įrodymus).

Po vieno iš bendraautorių mirties, leidžiant pakartotiną publikacijos leidimą, mirusio autoriaus pavardė dingsta. Universitetas nesuranda atsakingo asmens.

Rektorius V. Grabauskas vienasmeniškai be svarstymo nusprendžia nenagrinėti atitikimo docento ar profesoriaus pedagoginiams vardui gauti, nors tokios teisės jam nesuteikta.

Arba – svarstymo metu profesoriaus ar docento vardui gauti – įvairios Universiteto komisijos daugkartinai nesilaiko Universiteto patvirtinto svarstymo reglamento reikalavimų (viename epizode – apie 10 kartų) , o kartais iškelia papildomų konkrečiam asmeniui pritaikytų niekur nereglamentuotų (o todėl ir neteisėtų) reikalavimų.

Ir tuo pat metu ( berods 1,5 metų ) visi docento ir profesoriaus vardai Universitete buvo suteikiami  nusižengiant universiteto Statuto reikalavimas.

Taigi, ar taip turi tęstis toliau.

Eduardas Vaitkus

Į šį pareiškimą per daugiau negu mėnesį pavyko sulaukti dviejų atsakymų:





Prezidentura pranešė, kad su raštu susipažino ir padėkojo už raštą.