Valstybės išdavimas?

Retkarčiais pasižiūriu Rusijos TV. Pastoviai girdžiu: „Neužilgo neliks Lietuvos vardo pasaulio žemėlapyje. Ne, jų niekas neužpuls…Jie susinaikins save…“

Jeigu domėsimės pasaulio istorija, nesunkiai įsitikinsime: vienos tautos buvo sunaikintos užsienio grobikų, kitos pačios išsigimė. Koks mūsų likimas? Ardant Rusijos imperiją, pasivadinusi Tarybų Sąjunga, mes buvom avangarde. O dabar? Prieš kalbant, kas vyksta mūsų krašte, prisiminkime istorijos pamokas.

Rusija, kaip valstybė, formavosi, neturėdama išėjimo prie jūros. Caras Petras I suprato, kad išėjimas prie jūros būtinas. Tam jis pašventė savo gyvenimą. Jam pavyko įveikti Livoniją ir išeiti prie Baltijos jūros ir įkurti pirmąjį Rusijos uostą prie Baltijos jūros, žinomas Peterburgo vardu. Kitiems Rusijos carams pavyko atsidurti ir prie Juodosios jūros. Žlugus Tarybų Sąjungai, Rusijos geografinė padėtis iš esmės pasikeitė. Neatsitiktinai V. Putinas šį vyksmą pavadino didžiausia XX amžiaus katastrofą, kurios pasekmes būtina atitaisyti. Ieškoma silpniausių grandžių. Ir žvilgsnis nukrypo į mūsų kraštą.

Be to, po Antrojo pasaulinio karo Rusijai, kaip karo grobis, atiteko Karaliaučiaus kraštas, kuriame įkurdintos karinės bazės ir vienintelis neužšąlantis jūros uostas Baltijos jūroje. Rusija neturi tiesioginio sausuma susiėjimo su šiuo kraštu, o tai jai būtina. Norėdami geriau suprasti kas vyksta mūsų krašte prisiminkime įvykius Kryme, kuriame pavyko įscenizuoti chaosą, po to okupuoti, nes iš Ukrainos tik nuomavo  Sevastopolio karinę bazę ir uostą, kurios sutartis turėjo būti peržiūrėta. Dabar grįžkime į Lietuvą.

1991-1992 metais buvau tikrojo Lietuvio Balio Gajausko vadovaujamos komisijos užsienio specialiųjų tarnybų veiklai Lietuvoje tirti narys. Tada visi archyvai išlikę Lietuvoje man buvo prieinami. Pažvelkime.

1989 metų ataskaitoje savo šefui Maskvoje Lietuvos KGB vadas generolas E. Eimuntas rašė, kad, matomai, po 1990 metų vasario rinkimų LTSR skelbs nepriklausomybę ir kad KGB tam pasiruošusi: veiks 6377 agentai (jų kartoteka mus nepasiekė). Kiek išliko, nežinia. Kaip žinia, KGB funkcijas perėmė FSB.

Kitas nemažiau įdomus dokumentas generolo S. Caplino parengtas 1990 m. balandyje planas „Metel“(„Pūga“), kuris būtų realizuojamas, paskelbus „Ypatingąją padėtį“. Jame įvardinti 273 pavojingi asmenys, o R. Ozolas, B. Genzelis, Z. Vaišvila, A. Juozaitis, P. Vaitiekūnas, A. Medalinskas, A. Skučas, A. Terleckas ypač pavojingi (jos tikslinga likviduoti), tarp 273 yra 7 TSRS liaudies deputatai, nors jie buvo atsisakė mandatų, tačiau jų atsisakymas nebuvo pateiktas TSRS deputatų suvažiavimui, vadinasi, teisiškai buvo deputatai. Planui realizuoti buvo sudaryta 50 vykdytojų grupės. Jose negalėjo būti etatinių KGB darbuotojų. Apie jų sąstatą duomenų neturime, žinom tik patį faktą. Manau, tos struktūros veikia. Pasak V. Putino, buvusių kagėbistų nebūna.

Kas inspiruoja mūsų Kultūros, Švietimo ir mokslo ministrių veiklą? Okupacijos metais dėtos pastangos, kad Vilniaus universitete būtų atkurta Lietuvos istorijos katedra, dabar ji panaikinta. Žengiama dar toliau: rengiamasi likviduoti Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedras. Naikinama Baltistikos katedra. Ar neįsidėmėjome vasarą Lietuvoje, besilankančio pasaulinio garso italų mokslininko, Gvido Mikelinio pastebėjimą per TV, kad jis neįsivaizdavo, jog taip mokslas gali smukti nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, ir po interviu mus valdantiems nepasidarė gėda ir jie šia kryptimi veikia toliau.

Iki Nepriklausomybės mumis žavėtasi. Tada buvom vieningi. Skaldymasis prasidėjo vos paskelbus Nepriklausomybę: iš pradžių skirstymas į „landsbergininkus“ ir „brazauskininkus“. Vėliau pradėti juodinti Sąjūdžio pirmeiviai (šis procesas tęsiasi iki šiol). Po kiek laiko ir Vasario 16-os Signatarai (prisidengiama „žodžio laisve“) šmeižiami. Atsiranda nauji herojai. Girdžiu, kad J. Pilsudskiui reikia statyti paminklą, o Vyčio paminklo šalininkai, esą nesuprantą šio laikmečio dvasios. Vadinasi, Valstybės simboliai, kaip ir pati Valstybė, atgyvena.

Argi ne to siekė bolševikai, teigdami, kad egzistuoja tik klasės, reikia kurti Visapasaulinę erdvę, o ne skaldytis į valstybes, tautas. Pasak jų, patogiausia būtų rusų kalba. Ne abejojam, kad bolševizmas, prisidengęs „proletarinio internacionalizmo“ vėliava, rusiškojo imperializmo reiškėjas.

Gal būt ne visi skaldymo šaukliai supranta savo veiksmų sekos. Esu tikras, K. Škirpa buvo Lietuvos patriotas, tačiau negalima jo veiksmų vertinti vienareikšmiškai, kaip negalima viena reikšmiškai vertinti ir Salomėjos Nėries bei P. Cvirkos. Būčiau prieš, jeigu būtų Kosto Kubilinsko gatvės. Bet juk nei K. Škirpa, nei P. Cvirka nieko nežudė. Jų nuodėmių ieškojimas veda prie tolesnio tautos skaldymo.

Mano galvoje kerbi mintis: šiems procesams diriguojama. Tai, ką girdžiu iš S. Skvernelio, kitaip kaip Valstybės išdavimu nepavadinsiu. Mūsų Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Šis straipsnis gali būti pakeistas referendumu, „jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę“. Tuo tarpu S. Skvernelis užsimojo savo vyriausybės iniciatyva atsisakyti valstybinei kalbai valstybinės kalbos statuso ir pereiti prie dvikalbystės. To daryti mūsų krašte neišdrįso jokie XX amžiaus okupantai. Taigi, akivaizdu iš kur vėjai pučia. Taigi, manau, kad minėtos ministrės vykdo užduotis

Jeigu šis Seimas turi bent kiek politinės valios ir jaučia atsakomybę už savo valstybės likimą, turi atstatydinti tokį veikėją, o atitinkamos tarnybos išaiškinti kaip panašūs veikėjai atsiduria tokiuose postuose, antraip, liūdnos mūsų perspektyvos.
                
Autorius yra prof. habil. dr., Sąjūdžio Iniciatyvinės Grupės ir
Tarybos narys, Kovo11 Akto signataras

Trumpa replika.

Konceptualus Lietuvos valstybingumo gynimas Lietuvos 100- čio išvakarėse. Visos problemos kyla, kaip sakė Dionyzas Poška, „žvakelių degiojimas svetimose bažnyčiose“. „Vien tik auksas valdo mus ir garbės troškulio partija“ šiandien naikina Lietuvos svajonę – savą valstybę. Valstybiškai prisimename kaip Vincas Mickevičius – Kapsukas, metęs jo paties gerbtą Vincą Kudirką, nubėgo pas Leniną, o A. Sniečkus – pas Staliną kurti imperijos. Lygiai taip pat dabar eilė mūsų politikų, metę šimtametę Lietuvą, nurūko į Briuselį kurti „teisingausią“ imperiją (devynių Europos intelektualų 2017 m. spalio mėnesio pareiškimas).

Dėl rašytojų, tai valstybiškai vertintina ne kūryba, o žalinga, nusikalstama priešvalstybinė reikšminga kolaborantinė veikla, kuriai valstybinė edukacinė pagarba nedera.

Susiję:

Kas gi esate, p. D. Grybauskaite?