Vėl okupuoti

Lietuvos valstybės okupacija, prasidėjusi 1940 metų birželio 15 dieną, truko net penkis dešimtmečius. Valstybė, kurios jau daug metų nebėra pasaulio žemėlapyje, tada ėmėsi daugybę dienų ir naktų užsitęsusio lietuvių tautos naikinimo darbo.

Įteikusi ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, Maskva pareikalavo išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, kaip tariamų išpuolių prieš Raudonosios armijos įgulų kariškius kaltininkus, sudaryti naują iš esmės marionetinę vyriausybę bei atverti pasienio vartus naujam neribotam sovietų armijos kontingentui.

Valstybės valdžia neatsilaikė. Jos svertus perėmė iš Maskvos atvykęs emisaras Vladimiras Dekanozovas, kurio „dėka“ jau po kelių dienų - 1940 metų birželio 17-ąją buvo sudaryta nauja „Liaudies vyriausybė“, kuri uoliai talkino okupantui, sugriaunat visuomenės struktūrą, sunaikinant politines institucijas ir tokiu būdu atveriant kelią bolševikų santvarkos įsigalėjimui šalyje.

Klastingas „teisėto įstojimo į SSRS“ planas buvo pradėtas realizuoti nacionalinio parlamento paleidimo ir naujų rinkimų į liaudies Seimą farsu.

Tačiau tuo metu viskas nebuvo taip vienareikšmiai paprasta. Supriešinta lietuvių tauta turėjo ne tik susigaudyti, kas aplinkui dedasi, bet ir bandyti išvengti prasidėjusių represijų ir brutalaus susidorojimo.

Tuo pačiu laiku Lietuvoje jau buvo prasidėję pirmieji masiniai suėmimai - 1940 metų liepą areštuoti ir į Sibirą su šeimomis ištremti buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir daugelis kitų valstybės pareigūnų.

Vien iki 1940 metų pabaigos buvo suimta per 3000 asmenų, o iki didžiojo trėmimo, prasidėjusio 1941 metų birželio 14 dieną, - daugiau kaip 6000 žmonių.

Lietuvių tauta buvo parklupdyta, tačiau nepraradusi pasipriešinimo okupacijai valios, kurią generolas de Golis (de Gaule) 1940 metų birželio 23-ąją Londone apibrėžė vienu žodžiu - rezistencija.

Deja, rezistencija prieš komunistinio režimo įsigalėjimą Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse pasaulyje nesulaukė pakankamai atgarsio bei palaikymo, nors prasidėjo tuo pačiu metu, kaip Vakarų Europoje.

Šiandien turėtume suprasti, jog lietuvių tautos istorijos pamokos yra nepaprastai svarbios dabarties Lietuvai. Tauta bus priešo neįveikiama, kol „lietuvių atmintyje stovės rezistencijos faktų tikrovė - gyva, neiškreipta, svetimos propagandos nesuteršta.“

Tačiau ar šiandien galime visiškai būti ramūs, jog tautos atmintyje gyvena tikri ir neiškreipti rezistencijos faktai.

Nemanau, kad valstybė šiandien skiria pakankamai resursų, energijos ir užsidegimo pažinti ir konkrečiais ženklais įprasminti tautos pasipriešinimo kelią.

Žvelgdamas į pastarųjų metų kontekstą nebūčiau tikras, kad Lietuvos laisvės kovų ir rezistencijos istorija visuomenės yra giliai suvokiama kaip tautos savastis, kuri yra neatsiejama dabartinės laisvės bei nepriklausomybės sąlyga.

Dar visai neseniai pagal Norvegijos rašytojo Jo Nesbo scenarijų sukurtas filmo „Okupuoti“ siužetas galėjo atrodyti, kaip visiškas pramanas: Europos Sąjungoje kyla energetikos krizė dėl Norvegijos radikalios žaliųjų partijos vyriausybės sprendimo nutraukti naftos ir dujų gavybą Šiaurės jūroje. Briuselis sudaro suokalbį su Rusija, kuri įsiveržia į Norvegiją ir okupuoja dalį valstybės, kad galėtų atnaujinti išteklių gavybą ir patenkinti Europos Sąjungos energetikos poreikius.

Šiame filme įdomu tai, kad didžioji dalis norvegų nė nenutuokia, kas dedasi jų šalyje, gyvena savo gerovės, vartojimo ir individualizmo kiaute, tarsi amžinos palaimos burbule.

Šis menine forma pateiktas apmąstymas liudija, jog dabarties pasaulyje egzistuoja įvairiausios šiuolaikinės okupacijos formos - žmonių ir valstybių pavergimo būdai, kuriuos atpažinti darosi vis sunkiau.

Manyčiau, jog visų pirma nacionalinė kultūros politika galėtų būti tas atsparos taškas ir išlikimo garantas, atsakantis į daugybę egzistencinių klausimų.

Tačiau nacionalinės kultūros padangę vis labiau dengia tamsūs audros debesys. Virš Lietuvos jau tvyro gili kultūros naktis.

Ši paralelė neturi nieko bendra su naktiniais renginiais Vilniuje, kurių įvairovė užplūsta miesto gatves ir aikštes vieną birželio naktį. Ši į naujas tradicijas pretenduojanti pastanga sukviesti žmones į miesto muziejus, galerijas, bažnyčias, koncertų sales, teatrus ir kūrybines dirbtuves tik dar labiau išryškina kultūrinį vakuumą, kuriame yra panardinta didžioji visuomenės dalis.

Net nacionalinės Dainų šventės renginiai, kuriuose ketina dalyvauti šimtai kolektyvų iš įvairių pasaulio šalių, kuriose gyvenantys lietuviai dar puoselėja mūsų tautos tradicijas, yra vertinami visų pirma per parduodamų bilietų kainų prizmę. Kultūros valdininkams didžiuotis, jog jau yra išparduoti visi šimtmečio Dainų šventės bilietai, kurių kaina siekia 80 eurų, yra apgailėtina.

Kaip sakė filosofas Stasys Šalkauskis, „mūsų kultūrinė kūryba turi siekti visuotinai reikšmingų vertybių, reiškiamų tautinės mūsų individualybės lytimis. Prie jų galima prieiti trumpesniu ar ilgesniu keliu, tikslingesniu ar mažiau tikslingu keliu, bet svarbiausia, kad prie jų būtų einama, jų siekiama, jos realizuojamos tautiniu pavidalu.“

Socialinė atskirtis ir skurdas šiandien ne tik neleidžia daugybei žmonių tenkinti savo būtinųjų kultūrinių poreikių, bet tiesiog žeminančiai veikia ištisus visuomenės sluoksnius.

Viešoji erdvė užtvindyta menkaverčiais komerciniais šūksniais, nacionalinė kultūra yra niekinama kaip niekada šiurkščiai.

Komercija ir laisvos rinkos santykiai yra tapę oficialios valstybės kultūros politikos pagrindu, kurį galima laikyti globalizmo ideologijos įsigalėjimo ženklu Lietuvoje.

Šia prasme gali būti, jog ir daugelis iš mūsų, pagal norvegų filme „Okupuoti“ atskleistą fabulą, šiandien nė nenutuokia, kas iš tiesų dedasi šalyje, gyvena savo vartojimo bei individualizmo kiaute, tarsi amžinos palaimos burbule.