Keistas tas mūsų diplomatų humoro jausmas. Kai britų dienraštis išspausdina karikatūrą, Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje skuba rašyti atvirą laišką redaktoriui. Esą įžeista tauta. Kai paviešinami skandalingi mūsų diplomatų pokalbiai ir tikrai niekam nejuokinga, viešojoje erdvėje įrodinėjama, kad tai diplomatų juokas. Jau net nebepastebime, kai juoda vadiname balta.
Visą vasarą rusenantį ambasadorių nusikalbėjimo skandalą viešojoje erdvėje mėginama gesinti keliais būdais. Pirmiausia bandoma įteigti, kad tai mums nedraugiškų šalių informacinis puolimas, esą tik norima kompromituoti geriausius Lietuvos diplomatus, ir dar tokiu metu, kai į mus esą žiūri visas pasaulis. Jeigu taip nusikalba mūsų geriausi diplomatai, tai ką tuomet galvoti apie kitus? Jeigu taip būtų iš tikrųjų, reikėtų tik padėkoti „Žydrūnu“ pasivadinusiam ir sklandžiai iš lietuvių į anglų kalbą pokalbius išvertusiam menamam priešui, laiku atskleidusiam mūsų diplomatijos silpnąsias vietas bei žalingus įpročius, ir paskubėti taisyti klaidas. Tiesa, jau pasigirdo užuominų, kad šis skandalas galėtų būti ir vidinės diplomatų intrigos. Tai rodytų, kokia valstybei žalinga karjerizmo atmosfera veši Užsienio reikalų ministerijoje, institucija subrendo esminėms reformoms.
Antra, problemą norima supaprastinti ir paversti diplomatinio ryšio saugumo klausimu. Lyg norima sužadinti gailestį: vargšai lietuvių diplomatai, net pasikalbėti atvirai nebegali. Tai tariama problema: visiškai saugaus ryšio nėra ir negali būti. Ką vienas žmogus sugalvojo paslėpti, kitas tikrai sugalvos, kaip atrasti. Diplomatai geriau nei bet kas kitas žino, kad šiandien Lietuvoje gyvename tokį laikotarpį, kai neteisėti pasiklausymai tapo kasdienybe. Neseniai įsigaliojusios Žvalgybos įstatymo pataisos slaptus pasiklausymus pavertė nekontroliuojama rutina. Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad įteisintų neteisėtų pasiklausymų sistema yra labiau pavojinga ne tiems, kurių klausomasi, bet tiems, kurie informuojami apie tokius pokalbius. Skaitydami slapta įrašytų pokalbių suvestines, aukščiausi pareigūnai rizikuoja tapti manipuliavimo aukomis. Juk taip paprasta sužaisti kiekvieno mūsų žmogiška tuštybe žinoti tai, apie ką kalbama už uždarų durų.
Viešojoje erdvėje regime didžiules pastangas iš diplomatų nusikalbėjimo skandalo pašalinti dorovės matmenį ir niekais paversti esminį – pasitikėjimo valstybės pareigūnais – klausimą. Nusišnekėję lietuvių diplomatai jau tapo komiškomis figūromis. O komiška ambasadoriaus figūra rimtame diplomatijos spektaklyje jai skirto vaidmens vaidinti nebegali.
Todėl kyla klausimas – kam naudingos pastangos išsaugoti ambasadorius? Galime tik pasidžiaugti principinga užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus ir griežta premjero Algirdo Butkevičiaus nuostata. Jų viešai pasakyti žodžiai „prarado pasitikėjimą“ slepia gerokai gilesnę prasmę. Tai, kaip diplomatas supranta „pasitikėjimą“, rodo jo profesionalumą. Nusikalbėjęs ambasadorius Azerbaidžane Artūras Žurauskas įteikė atsistatydinimo prašymą, nes suprato, kad eidamas šias pareigas būti naudingas Lietuvai nebegali. Ambasadorius Vengrijoje Renatas Juška iš paskutiniųjų gina savo postą, nes žino, kad tai jam asmeniškai naudinga. Taip ir paaiškėja, kas, kam ir kaip tarnauja.
Diplomatų pokalbių skandalas atskleidžia esminę mūsų valstybės problemą – šaliai vadovauja ne pasitikėjimą turintys politikai, o niekieno nerinkti klerkai. Grupės ištikimų draugų šiandien tapo tautos nekontroliuojamu galios pamatu. Nepamirškime, kad valstybės tarnyba ir jos pažiba turinti būti diplomatija privalo tautai ir valstybei tarnauti taip pat ištikimai kaip kariuomenė. Tačiau kai puskarininkiai sprendžia, pradėti karą ar ne, tenka kalbėti apie valstybės perversmą. Mes paprasčiausiai nebepastebime, kas vyksta šalia mūsų.
Rugpjūčio 20-osios naktį, kai sukako keturiasdešimt penkeri metai nuo 1968 m. Čekoslovakijos okupacijos, Sofijoje buvo rausvai nudažytas sovietų karių paminklas ir didžiulėmis raidėmis parašytas atsiprašymas už bulgarų kariuomenės dalyvavimą numalšinant Prahos pavasarį. Policija aptvėrė įvykio vietą ir ieško „nusikaltėlių“. Kai prieš dvidešimt metų tokia pat spalva Prahoje buvo nudažytas „paminklinis“ rusų kariuomenės tankas, paprasčiausiai pasijuokta ir nuspręsta jį perkelti į muziejų. Iš karto atsirado du eksponatai – okupacijos ir pasipriešinimo tai okupacijai liudijimai.
O kada ir kokia spalva mes nudažysime okupantų skulptūras ant Vilniaus Žaliojo tilto?