G. Nausėda. Nuotr. facebook.com |
Keista. Atsikėliau šį rytą, suvokdamas, kad pirmadienį nebereikės eiti į darbą. Džiugu? Taip! 18,5 karjeros metų vienoje vietoje palieka savo pėdsaką ir verčia eiti toliau, eiti kitaip, nebesižvalgyti atgal. Liūdna? Šiek tiek! Pirmiausia dėl žmonių, kuriuos pažinau kaip kolegas ir kuriuos smagiai apkabinsiu susitikęs gatvėje.
Didžiuojuosi, kad šiandien vyriausiojo ekonomisto pareigos nėra kinų raštas kaip buvo anądien, kai 2000 m. pirmą kartą pravėriau tuometinio Vilniaus banko duris. Gal čia esama ir truputį mano kaltės?
Nerijus Mačiulis, Žygimantas Mauricas, Indrė Genytė-Pikčienė, Tadas Povilauskas – puikūs specialistai, sudarantys sveikai kritišką atsvarą oficiozinei nuomonei, kuri pretenduoja būti absoliučiai teisinga, tačiau toli gražu ne visada tokia yra!
2000 m. vasario mėnesį, kai aš nutraukiau respektabilią karjerą Lietuvos banke ir pravėriau Vilniaus banko duris, Lietuva buvo Europos Sąjungos ir NATO laukiamajame, baukšti ir negarantuota dėl ateities. Mano šalis augo ir stiprėjo tiesiog akyse – šiandien jos neįmanoma pažinti!
Ne, ne dėl dangoraižių dešiniajame Neries krante, ne dėl arenų ir prekybos centrų. Dėl kartos, kuri brendo, suaugo, liko Lietuvoje ir nebenori taikstytis su pusiau tiesa, pusiau meile ir pusiau pozicija. Ši karta kelia mums vyresniesiems klausimus, kurie ne visada yra patogūs, tačiau visada – nuoširdūs. Aš nenorėčiau nusisukti nuo tų problemų, giliai įtraukdamas kaklą. Noriu diskutuoti ir kartu rasti sprendimą!
Susitiksime. Vienoje ar kitoje vietoje, planuotai ar atsitiktinai. Klausite? Bandysiu pateikti savo atsakymo versiją. Prieštarausite? Ką gi, trauksiu savo argumentacijos amuniciją. Vienintelis dalykas, kurio negaliu įsivaizduoti – kad būsiu toli nuo žmonių, užsidaręs priplėkusiame kabinete. Tai būtų man didžiausia bausmė, todėl laisvanoriškai aš jos sau tikrai neužsidėsiu!
O kas dabar? Labai noriu pamatyti jūrą! Ne, jūrą aš esu matęs, aš netoli jos gimiau. Tiesiog man norisi iš jos pasisemti tai, kas yra amžina ir nekintama - jėgos ir aistros judėti, eiti toliau, nenusileisti. Dar būtinai užsidėsiu mano mylimiausią kūrinį – G. Mahlerio dešimtąją simfoniją ir banguosiu kartu su ja.
Neatsitiktinai šis kūrinys yra nebaigtas – tokia muzika neturi pradžios ir pabaigos, net ir suskambėjus paskutiniam akordui tu lieki joje dar keletą valandų, o gal ir ilgiau... Iki greito!
Keli susiję:
Nematydamas, kas galėtų suvienyti ir išgelbėti Lietuvą, G. Nausėda pats imasi iniciatyvos
Įtakingiausi ekonomikos ir verslo specialistai vieningi dėl būsimo Lietuvos prezidento kandidatūros