Vilniaus miesto savivaldybė ir meras – Rusijos istorijos politikos įkaitai

Istorijos politika yra vienas svarbiausių įrankių įgyvendinti valstybių geopolitines strategijas ir tikslus.  Geopolitinės ambicijos ir ekspansiniai siekiai visada grindžiami pasitelkiant juos pateisinančius istorinius pasakojimus. Todėl kovos dėl istorinės atminties ir dėl konkrečių istorinių pasakojimų įtvirtinimo yra pasirengimas tikriems geopolitiniams bei kariniams konfliktams ir dažnai tampa jų faktine įžanga ir pradžia. Pulti besiruošiančio agresoriaus pastangos primesti būsimosioms aukoms jas demoralizuojantį ir valią priešintis pakertantį istorinį pasakojimą jau tapo ir neatskiriama „hibridinių karų“ dalimi.

Vilniaus tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir asmeninis mero R. Šimašiaus nusikalstamas įsakymas pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą nuo MA Vrublevskių bibliotekos sienos rodo, kad Lietuvos sostinės valdžia ėmėsi atvirai įgyvendinti Rusijos valstybės istorijos politiką. Miesto tarybos ir mero veiksmai yra grindžiami ir visiškai atitinka stalinistinėje TSRS įtvirtintą ir putiniškoje  Rusijoje  palaikomą ir plėtojamą Antrojo pasaulinio karo, Birželio sukilimo ir pokario rezistencijos interpretaciją. TSRS ir Rusijai ji buvo ir tebėra svarbi kaip įrankis politiniu lygmeniu legitimuoti 1940 m. Lietuvos okupaciją ir pakirsti 1990 m. atkurtos valstybės legitimumą. Džiaugsminga Rusijos valdžios reakcija į šiuos Vilniaus tarybos ir mero veiksmus patvirtina, kad Kremlius suvokia ir pripažįsta laimėjęs didžiulę pergalę siekdamas įgyvendinti savąjį geopolitinį tikslą – susigrąžinti Lietuvą kaip „savanoriškai“ prie TSRS prisijungusią, bet „neteisėtai“ atsiskyrusią jos dalį. Nemokšiškų ir nusikalstamų Vilniaus tarybos ir mero veiksmų geopolitiniai padariniai Lietuvos valstybingumui gali tapti pragaištingi. Jie išsamiai aptariami dr. Laisvūno Šopausko straipsnyje, su kuriuo būtina susipažinti kiekvienam valstybės likimui neabejingam ir nelinkinčiam jai prarasti nepriklausomybę šalies piliečiui: „Laisvūnas Šopauskas. Strateginė Kremliaus pergalė – Lietuvos valstybė likviduojama kolaborantų rankomis“.

Straipsnyje pirmą kartą Lietuvoje nuosekliai ir argumentuotai atskleistas  ne tik Vilniaus tarybos ir mero veiksmų ryšys su Rusijos valstybės istorijos politika ir geopolitiniais Kremliaus siekiais. Jame apžvelgtas ir lietuviškųjų propagandininkų, arba Kremliaus Agitpropo šeštosios kolonos, indėlis ruošiant moralinę bei politinę dirvą šiems veiksmams ir juos teisinant. Reakcijos į L. Šopausko straipsnį tipišku pavyzdžiu laikytinas VU „istorijos fakulteto dėstytojo, neformalaus „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio nario B. Gailiaus straipsnis „Jono Noreikos ir Kazio Škirpos problema – fašizmas“.

Mėginimai mūsų visuomenei primesti sovietinę-rusiškąją Lietuvos laisvės kovų sampratą  straipsnyje teisinami iš Kremliaus propagandinio arsenalo perimtu „argumentu“ – būtinybe kovoti su tariamai visoje Europoje ir Lietuvoje kylančios „fašizmo“ bangos grėsme. Fašistiniu simboliu paskelbti Gedimino stulpai ir gąsdinama, kad tokiu simboliu „jau beveik tapo“ ir Lietuvos Trispalvė. Visuose tautiniuose ir valstybiniuose ženkluose įžvelgiantis fašizmo apraiškas ir simbolius, autorius faktiškai vadovaujasi J. Stalino laikų Kominterno nuostata visas nekomunistines politines pažiūras ir jėgas laikyti „fašistinėmis“. Tada „fašistinėmis“ buvo vadinamos ne tik demokratinės dešiniosios partijos, bet ir „tariami darbo žmonių gynėjai“ socialdemokratai, dažnai vadinti „socialfašistais“. B. Gailiaus straipsnis iškalbingai byloja, koks Lietuvos istorijos vaizdinys kryptingai diegiamas VU Istorijos fakulteto studentams. Pažymėtina, kad „Naujojo Židinio – Aidų“ grupuotė (M. Adomėnas, V. Ališauskas, V. Bartninkas, B. Gailius, N. Putinaitė, N. Šepetys, P. Subačius, I. Vaišvilaitė, N. Černiauskas,) yra sambūris, siekiantis daryti neformalią įtaką sprendimų priėmėjams įvairiose akademinėse ir viešosiose institucijose. Jo tinklas aprėpia Seimą (M. Adomėnas), diplomatinį korpusą (I. Vaišvilaitė) ŠMM (P. Subačius), LMT, akademines įstaigas (pvz., Lietuvių kalbos institutas -- L. Vaicekauskienė). Sambūrio atstovai yra itin įtakingi  VU akademinės bendruomenės nariai (P. Subačius -- VU Tarybos, N. Putinaitė - Senato narė), užimantys dominuojančias pozicijas Filologijos (V. Ališauskas, P. Subačius) ir Istorijos (B. Gailius, N. Černiauskas, N. Šepetys, L. Peluritis),  fakultetuose bei TSPMI (N. Putinaitė, V. Bartninkas). Ypač svarbu tai, kad jie įsitvirtino ir neformaliai užvaldė  nacionalinio saugumo požiūriu gyvybiškai svarbius VU akademinius padalinius – Istorijos fakultetą ir TSPMI. Naudodamiesi savo asmenine įtaka bei galimybėmis daryti poveikį šių padalinių vadovybei (IF dekanui R. Petrauskui, TSPMI direktoriams R. Vilpišauskui ir M. Šešelgytei), jie ne tik formuoja pasaulėžiūrinę-vertybinę minėtų padalinių orientaciją ir akademinių studijų bei tyrimų kryptį ir turinį, bet ir aktyviai dalyvauja sprendžiant dėstytojų ir tyrėjų atrankos klausimus.  Antitautinės ir antivalstybinės „Naujojo Židinio-Aidų“ sambūrio narių ir jiems paklūstančių minėtų padalinių vadovybės nuostatos nuosekliai diegiamos studentams ir tapo vyraujančiomis idėjinėmis čia vykdomų mokslinių tyrimų gairėmis. IF ir TSPMI faktiškai tapo Kremliui naudingų antivalstybinių pažiūrų diegimo studentams ir jų sklaidos visuomenėje įtakingiausiais  židiniais ne tik Vilniaus universitete, bet ir visos Lietuvos mastu.

Šiam sambūriui atstovaujantys IF nariai B. Gailius, N. Šepetys ir N. Černiauskas užima privilegijuotą padėtį žiniasklaidos lauke, kur jie faktiškai pristatomi kaip vieninteliai rimti ekspertai istorinės atminties ir istorijos politikos klausimais. Čia jie ypač pasižymėjo dergdami K. Škirpą, tuo tarpu turintys kitokią nuomonę apie Birželio sukilimą ir partizaninį judėjimą fakulteto istorikai neturi galimybių arba nesiryžta jos išsakyti dėl vadovybėje vyraujančių antilietuviškų ir antivalstybinių nuostatų. VU IF akivaizdžiai tapo prosovietinės, antilietuviškos istorijos versijos kūrimo ir pseudoekspertinio skleidimo židiniu. Tai turi žinoti mokesčių mokėtojai, ŠMM, į fakultetą ketinantys stoti abiturientai ir jų tėvai. Turbūt ir valstybės saugumu besirūpinančios institucijos.

M. Riomerio universiteto docentas V. Valentinavičiaus R. Miliūtės vedamoje LRT laidoje  (nuo 28 minutės) Ginčai dėl generolo Vėtros – konfliktas dėl Lietuvos praeities, ar ateities? II Karštos kėdės apkaltino patriotinio jaunimo sambūrį Pro Patria esant „realiai veikiančiu fašistiniu judėjimu“ – panašiai ir net tokiais pat žodžiais 1988 m. liepos-rugpjūčio mėnesį sovietinė-okupacinės propaganda dar išdrįsdavo pulti ir šmeižti Sąjūdį, vadindama jį „nacionalistiniu-fašistiniu“ sambūriu. 



Tokia propaganda liudija, kaip stipriai okupuotos Lietuvos akademinėje bendruomenėje buvo įsišaknijusios „komunistiniu auklėjimu“ įskiepytos „pažangios socialistinės“ pažiūros ir ideologinės Kremliui naudingos antitautinės ir antivalstybinės nuostatos, kurių, atkūrus Nepriklausomybę, net nebuvo mėginta atsikratyti. Jos tik buvo prislopintos ir slepiamos, o po Vilniaus tarybos ir mero išpuolių prieš Lietuvos valstybę ir istorijos atmintį, jau deklaruojamos ir ginamos viešai. Tokio masto antivalstybinių pažiūrų sklaida akademinėje bendruomenėje ir viešojoje erdvėje yra ne kas kita, o dvasinė ir politinė kapituliacija – išankstinis susitaikymas su nauja Lietuvos okupacija ir moralinis bei intelektualinis šalies visuomenės ruošimas dar kartą pasiduoti be šūvio, kaip tai įvyko 1940 m. vasarą.