Vilniaus teismas apie MMA: lietuviai privalo mokėti prancūziškai

Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė mano kliento Alvydo Kozlovo skundą, kuriuo buvo prašoma sumokėti jam skirtumą tarp jo realiai gautos minimalios algos ir priklausančios pagal Europos socialinę chartiją. Kaip jau buvo rašyta, Chartija nustato, kad nuo 2001 metų minimali alga „į rankas” Lietuvoje turi sudaryti 60 proc. vidutinės algos „į rankas”. Jeigu alga mažesnė, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsipareigojo sumokėti kiekvienam dirbančiajam skirtumą pašalpos pavidalu.

Mano klientas, sužinojęs apie Chartiją iš manęs, kreipėsi į Vilniaus teismą su prašymu priteisti jam iš A. Butkevičiaus vyriausybės jo sąžiningai uždirbtus pinigus. Prieš keletą metų jis dirbo sanitaru vienoje iš Vilniaus ligoninių ir kiekvieną mėnesį gaudavo 200 litų mažiau nei jam priklausė pagal Chartiją. Seimo vicepirmininkui A. Sysui apie 10 000 litų yra juokingi pinigai, o mano klientui jie reikalingi.

Tačiau prieš 3 metus ir keletą mėnesių mano klientas išėjo iš to darbo, kuriame gaudavo minimumą. Vilniaus teismas pasinaudojo šia aplinkybe ir atmetė skundą. Anot teisėjos, mano klientas ilgai delsė ir todėl praleido 3 metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo jo paskutinės minimalios algos.

Mano klientas bandė aiškinti, kad jis kreipėsi į teismą nedelsiant – kitą savaitę po to, kai sužinojo apie tai, kad jo teisė į normalią algą buvo pažeista. Anksčiau jis apie tai tiesiog nežinojo ir todėl neprašė savo pinigų. Mano klientas gyvena Lietuvoje, yra lietuvis ir šneka lietuviškai, o Chartijos jurisprudencija yra prancūziškai – ji nėra išversta į lietuvių kalbą. Todėl mano klientas negalėjo savarankiškai susipažinti su jos turiniu. Į tai teisėja faktiškai atsakė, kad tai jo problema, kad jis nemoka prancūziškai.

Manau, kad teisėja padarė klaidą. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių, o ne prancūzų. Priešingai, nei atrodo Lietuvos teisėjai, niekas iš lietuvių neprivalo mokėti prancūzų kalbą. Dar daugiau, Lietuvoje gyvenantys lietuviai turi teisę reikalauti, kad už vyriausybės pinigus į lietuvių kalbą būtų verčiami visi privalomi Lietuvai tarptautiniai teisės aktai.

Todėl 3 metų terminas mano klientui turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai aš jam asmeniškai išverčiau teisės aktus, o ne nuo tos dienos, kai jis išėjo iš savo seno darbo.

Tokia Lietuvos teisėjų reakcija pati savaime nėra bloga, nes jie atmeta skundą nė dėl to, kad kas nors būtų ne tvarkoj su Chartija arba su jos ratifikavimu, o dėl to, kad žmogus daugiau kaip trejus metus neprašė savo pinigų. Toliau savo žodį tars apeliacinė instancija.

Pažiūrėsime, ką jie sugalvos, kai ateis žmogus, kuris šiuo metu gauna MMA.