Taip, skolon – bet pagaliau už teisingus dalykus

Lietuva šiandien žengia į naujus metus su skaičiais, kurie kelia ir nerimą, ir pasididžiavimą. Taip, biudžetas rekordiškai deficinis, taip, teks skolintis, bet pirmą kartą po daugelio metų šalis skolinasi ne tam, kad išlaikytų sistemą, o tam, kad išlaikytų valstybę.

Penki milijardai eurų gynybai – tai ne eilutė Excel lentelėje, o ženklas, kad Lietuva išaugo iš amžinos aukos vaidmens ir pati prisiima atsakomybę už savo likimą. Tai investicija į tai, kad šioje žemėje būtų galima gyventi, kurti, ginčytis, mylėti ir būti laisvam.

Ar tai kainuos? Žinoma. Skola visada turi kainą, bet daug brangesnė kaina – bailumas.

Kiekvienas euras, kuris šiandien skiriamas karių pasirengimui, infrastruktūrai, mokykloms ar švietimui, yra mūsų ateities draudimo polisas, mūsų vaikų garantija, kad jie gyvens šalyje, kur nepaklūstama jėgai, o vadovaujamasi protu ir orumu.

Taip, biudžetas skolintas, bet tai drąsos, o ne desperacijos ženklas. Kai valstybė ryžtasi skolintis tam, kad gintų save, o ne politines schemeles, tai jau ne deficitas, o investicija į garbę.

Lietuva šiandien nebėra pasaulio pakraštys, mūsų balso klausosi net didžiosios valstybės. Nuo Ukrainos fronto iki Briuselio derybų stalų, nuo Vašingtono iki Vilniaus, Lietuvos vardas reiškia ne neutralumą, o principingumą.

Kai kiti balansuoja tarp interesų, Lietuva renkasi pusę – ir dažniausiai tai pusė, kuriai priklauso istorijos teisybė. Maža šalis, kuri skolinasi milijardus, kad gintų principus, atrodo kaip paradoksas, bet tai mūsų stiprybė.

Mes ne turtingi pinigais, mes turtingi sąžine. Kai kitos valstybės dejuoja dėl biudžeto deficito, Lietuva savo skolą vadina gynybos biudžetu. Tai ne skola už išlaidas – tai skola už drąsą, už teisę būti laisviems.

Trumpai tariant, tai ne biudžetas, o valstybinės savivokos testas. Ir Lietuva, regis, šį egzaminą laiko išdidžiai – skolon, bet oriai.