Sekmadienis, šviesi Rusėjo pirmoji – mokslo ir žinių diena. Šeštadienį iš avilių iškopinėjau savo sodyboje medaus likučius, ir kad bitės nemirtų badu trūks plyš kuo greičiau privalėjau pamaitinti avilius cukraus sirupu. Taigi veiksmas vyko visai ne Vilniuje, o už 120 kilometrų Mieliatilčio sodyboje, toli nuo civilizacijos, kur nėra interneto, o mobilųjį telefono ryšį aptarnauja ne Bitės, o Baltarusijos operatorius po 5,26 lito už minutę trūkinėjančio pokalbio. „Zadupė“, kaip sakydavo amžiną atilsį šviesios atminties mano kaimynas tuteišas Kolia.
Mažėnuose už trijų kilometrų stūkso vienintelė „Aibės“ krautuvėlė be išeiginių aptarnaujanti kaimus ir vienkiemius dešimties kilometrų spinduliu. Sėdu automobilin ir važiuoju pirkti bitėms cukraus. Daili pardavėja, slauna šviesaus proto aukštaitė, kažkuo panaši į Vaižganto Severiją. Nuo seno puikiausia mano pašnekovė, pavasariais papasakoja, kas ką per žiemą papjovė, užmušė, apvogė, ką pasodino, kas pasikorė, kas savo mirtim pasitraukė, kas sudegė ar buvo padegtas, vasarą ji papasakos, kur avietės, žemuogės, kada kazlai pradeda dygti, kur baravykai – tiesiog neįkainojamas duomenų bankas šiose apylinkėse. Ir ką jūs manot, atveriu sekmadienio rytą į „Aibę“ duris, klausiu, - kaip sekasi. „Vajetau, sako, neklausk. Galva skauda nuo ryto. Atsargiai teiraujuosi, - kas atsitiko. Taigi, sako, - šiandien rugsėjo pirmoji. Pažiūrėk, sako, kas už durų? Mačiau, - sakau, - keli diedai sukiojasi. Tas ir yra, - sako. Ne keli, jų čia šiandien jau visas pulkas praėjo, man galvą taip išūžė, kad nebegaliu. Užsidarysiu ir tegul meta mane iš šito darbo po paraliais.
Nesuprantu, kas čia yra atsitikę, ir prisimenu, kad mokslo ir žinių dieną valdžia paleidusi Lietuvos prekybininkams nutarimą draudžiantį prekiauti alkoholiu, kad moksleiviai tą dieną būtų blaivūs. „Severija“ sako: „ Vakar visus perspėjau, - nusipirkit daugiau, nes rytoj alkoholio negausit. Gudresni nusipirko daugiau, bet šiose vietose nėra mados pasilikti rytdienai. Geria iki dugno ir dar pritrūksta. Tai iš ankstaus ryto būriais atėjo „pachmielo“. Ir maloniai gražiai prašo, o paskui piktuoju. Neduodu, tai spjauna ant grindų, po to siunčia mano kaimynką, su kuria gerai sugyvenu. Neduodu ir tai. Ta sako: „Tai va, pasirodo, kokia tu man draugė, visai širdies neturi, gyvate tu. Žmonės miršta, o tu užsispyrus kaip ožka, kaip kalė ant šieno tarp pilnų snapso lentynų“. „Ir pavaro ant mani tokiais keiksmais, kokius tik nuo vaikystės girdėjus. Ne sekmadienis, o tikra pekla. Kokie ten durniai tame jūsų Vilniuj sėdi. Čia juk jokių mokinių nėra, aštuonmetę kadui jau uždarė. Liko tik prasigėrę diedai ir bobos. Kokia jiems dar mokslo ir žinių diena? Kad ir pas jus ten ne sekmadienį mokslo metai prasideda, o pirmadienį“. Klausiu: „Tai ką, nėra kas kaime samagoną varo?“ „O kam jiems varyt, kai vaisiukas 4 litai, arba pora Žaibo bambalių ir gana. Seniai niekas nebevaro.Ir spėkų nėra ir neapsimoka. Voveruškų pasirenke kilogramą kitą, priduoda punktan ir geria kol nukrinta“
Sakau: „Na tai rytoj, per tikrąją mokslo ir žinių dieną, kurie išgyvens, atsigriebs dvigubai“. „Rytoj tegul šluoja visas lentynas, bet šiandien negaus niekas. Duočiau bent vienam, nueitų gandas per visą apylinkę, ir viso gero, darbeli. Nežinau, kaip namo reiks grįžt, ar akmenim neužsvaidys. Va tau boba, ir rugsėjo pirmoji. Durniai, oi durniai tame jūsų Vilniuje įstatymus rašo. Taip tu jiems grįžęs ir pasakyk“.
Tai ir pasakysiu, ir pasakiau, ką Mažėnų pardavėja, maloni ir daili moteriškaitė, vykdanti valdžios nutarimus, apie Vilniaus valdžios vyrus mano. Ir aš manau, kad šviesus kaimo žmogus turi racijos. Kartais net ir tamsus kaimo žmogus turi jos daugiau už Seimo narį, nesvarbu, kad į priklausomybes įklimpęs.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]