Visuomenė be praeities ir „bumblauskiškasis“ kaimietiškumas?

Šiuolaikinėje visuomenėje viskas tolsta nuo pačio žmogaus, tarsi pasaulis būtų ne žmogui, o kažkokiam neapibrėžtumui, nežinomybei, tam dar neįvardintam. Tas liečia visas gyvenimo sferas, taip pat ir menus.

Siūloma neindentifikuoti, nesuasmeninti, neįjausminti net ir tos pačios poezijos, o liaudiškai – tiesiog „nesiseilioti“, nebūti super jautriu (anot rėksmingai  nugarsėjusio  istoriko  A. Bumblausko – nebūti „primityviu kaimiečiu“), nes bet kokie jausmingumai dabar nebemadinga, tai senamadiška, ir net juokinga. (M. Purvinas. „Lietuvybė, antroji Lenkija ir Vyslos upė“. Alkas. 2018 09 05)
 
Ko ir norėti, jei jau bėgame nuo savęs, nuo savo prigimties – būti žmogumi su normaliais, gamtos duotais jausmais ir emocijomis.

Technokratija, liberalusis modernizmas – tai kaip šio amžiaus liga apipuolusi žmoniją, ypač tą – dar  visai  neseniai išlaisvėjusią žmoniją, kuri, tarsi, nutarusi jau nebūti savimi – ne nekeisti pačias aplinkas, bet tik nuožmiai  skaptuoti  savo vidų... Kad nebūti žmogišku.

Lipdomas, kaip ir jau kitoks žmogus, savotiškas „antžmogis“, aukštesnis už eilinį žmogų, nes jis niekam neturi jausmų.

Paneigę žmogiškus, gamtos  dovanotus – įspaustus į mūsų kūnų karkasus – jausmus, nuneigiame patys save, žmoniją, jos bendras vertybes.

Žmogaus siela ir kūnas neatsiejami vienas nuo kito, jausmai normalus reiškinys – be jų – žmogus negyvas, bet dabar, deja, siūloma viso to atsisakyti.

Retai kas išdrįsta tam pasipriešinti, ypač kas liečia menus, ar jau  minėtą poeziją, nes, bet koks tam pasipriešinimas lemia dispozicijas – atsiradimus už liberaliosios visuomenės bortų, kitame visuomenės upės krante - kol  kada „atsitokėsi“ ir tapsi tokiu, kokiu tikimąsi tu būsi.

Eilinis turėtų būti šis amžius, bet pasirodo nėra eilinis, nes sparčiai keičiamas žmogus – „operuojamos“ jo dvasios,  remiantis ne kokiais  tai tikrais mokslo pagrindais, kaip sakysime – visuomenės vystymosi dėsnių principai ir dėsningumai, bet dirbtinu, žmogaus sukurtų „man made“ įnorių principais, beperspektyvinių projektų planais ir pan.

Neramu dėl žmogaus. Išlaisvėjęs ir jau tapęs pasaulio dalimi, jis vėl gniaužiasi į save, tolsta nuo bendrų žmogiškumo  rėmų, neretai patapdamas bejausme būtybe, kuri bevelyja geriau likti tamsoje su savimi, su savo technologiniais žaisliukais, nei su visuomene – būtybe, linkusia domėtis tik savimi, savu pasauliu, o ne žmonijos vystymusi,  jos  tobulinimu ir pan.

Keista, bet toks žmogus dabar vertinamas, jis laikomas šiuolaikiniu, progresyviu, sugebėjusių atitrūkti nuo taip vadinamo „valstietiškojo primityvizmo“ (ar tik ne istoriko A. Bumblausko sulipdytas tas neigiamas „kaimiečio“ įvaizdis), sugebėjusių iš savęs išguiti genetinę prigimtį  ir patapti tik kokios tai naujos adaptuotos šalies mikrodalele, vienu iš milijoninių – Jonu ar jau Džoniu, pradingusių  minioje, įsiliejusių į būrį tokių pačių – nežinančių savosios pradžių pradžios ir svarbiausia – nenorinčių to žinoti.

Kas ir galėjo pagalvoti, kad kada nors visuomenė, jos vystymosi kelias, to  pakopos nekils aukštyn, bet kryps mokslui visai nežinoma kryptimi? Ne tobulėjant, bet tik traukiantis į save.

Ar mes tikrai  turime laiko visokiems nereikalingiems bandymams? Tikiuosi, kad tai tik nuobodžiaujančių laikinieji  žaidimėliai, nes kaip parodė istorija –  tobulėti gali tik progreso keliu – visokie kitokie pasirinktieji  keleliai veda į niekur.

Manau,  būtinas judėjimas į priekį, remiantis  jau sukurtu ir patikrintu,  toliau tą  tobulinant,  plečiant, bet to  nenaikinant, tuo  pačiu nenuvertinant ir  žmogaus prigimtinio dvasingumo. Ir dar – negali paneigti savosios praeities, savųjų šaknų ir tapti kažkuo, kuo iš tikrųjų visai ir nesi. Bet ar to mums ir reikia?