Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (II)

Šis tekstas parengtas pagal pranešimą, kurį filosofas ir politologas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas skaitė vasario 15 dieną Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga. Pirmąją dalį skelbėme ČIA. 

Vidurio ir Rytų Europos veidą pakeitusios „aksominės revoliucijos“ neabejotinai buvo ir tebėra vienas mįslingiausių XX a. istorijos įvykių. Sunku tikėtis, kad įvairiems socialiniams mokslams atstovaujantiems tyrinėtojams kada nors pavyktų atskleisti „tikrąsias“ jų priežastis ir varomąsias jėgas. Kita vertus, jokio „galutinio“ paaiškinimo galbūt visai ir nereikia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip šios revoliucijos transformavo regiono šalis, kokią naują ekonominę, socialinę ir politinę santvarką jos įtvirtino.

Atsakyti į šį klausimą kur kas sunkiau, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Norint tai padaryti, iš karto iškyla ne viena kliūtis. Viena svarbiausių ir sunkiausiai įveikiamų – ideologinė, trukdanti pastangoms objektyviai analizuoti įvykusius pokyčius ir atskleisti jų priežastis, varomąsias jėgas, mastą, o svarbiausia – istorinę ir politinę prasmę. Ši ideologinio pobūdžio kliūtis yra ne kas kita, o išankstinis įsitikinimas, kad į revoliucijų prasmės klausimą jau atsakyta: esą per „aksomines revoliucijas“ totalitarinių režimų pavergtos pilietinės visuomenės susigrąžino laisvę. Apskritai išsilaisvinimas iš komunizmo pančių buvo iš karto ir tiesmukiškai, nesileidžiant į šio epochinio įvykio gelminių ir ilgalaikių padarinių apmąstymus, sutapatintas su „grįžimu į Vakarus“. O pats „grįžimo“ vaizdinys savaime įtaigoja mintį, kad buvo atkurta arba sukurta tokia pat kaip ten egzistuojanti laisvos rinkos ekonomika ir liberali demokratinė politinė santvarka.

Atsirado ir įsitvirtino nauja ideologinė paradigma – tokia pat griežta kaip ir ankstesnioji. Ant jos bėgių buvo pastatyti ir jais iki šiol žvaliai rieda visi socialiniai mokslai, taigi ir „aksominių revoliucijų“ bei pokomunistinio virsmo tyrinėjimai. Kadangi ideologijos tam ir egzistuoja, kad būtų kuo mažiau gilinamasi į jų pačių prigimtį ar abejojama pamatinėmis jų prielaidomis, natūralu, kad tranzitologijos tyrinėjimų srityje įsitvirtino minėto virsmo vaizdiniai, spėję įgyti beveik nepajudinamų tiesų statusą. Storas tokių ideologizuotų vaizdinių klodas nugulė XX a. pabaigos istorijos tyrinėjimų lauką ir kritiškesnį mąstymą gniuždančiu savo svoriu trukdo kitaip pažvelgti į šio lūžinio laikotarpio įvykius. Norint tai padaryti pirmiausia reikėtų mėginti pagal išgales atsiriboti nuo tyrinėjimų teorinį ir empirinį akiratį gožiančio ideologizuoto „išsilaisvinimo“ pasakojimo įtakos. Mat šis dėl savo indoktrinuojančio pobūdžio iš anksto nukreipia tyrinėjimą „politiškai korektiška“, bet nebūtinai teisinga ir produktyvia linkme. Įvykdžius šią sąlygą randasi prielaidos išvysti nepastebėtus arba neblogai žinomus, tačiau deramai vis dar neapmąstytus ir neįvertintus „aksominių revoliucijų“ bruožus. Jų yra ne vienas.

Vienas iš dažniausiai pabrėžiamų ir itin palankiai vertinamų šių revoliucijų bruožų yra taikus jų pobūdis. Vertinant įprastiniais humaniškumo ir etikos masteliais, šios taikios ir beveik bekraujės revoliucijos atrodo tikra palaima – menkučiai sukrėtimai, palyginti su smurtingomis, daugybės aukų pareikalavusiomis XIX a. ir XX a. pirmos pusės socialinėmis ir politinėmis revoliucijomis. Kita vertus, šis ne pavienėje komunistinėje šalyje, o visur išryškėjęs skirtumas yra pernelyg visuotinis, didelis ir svarbus, kad būtų galima jį laikyti tiesiog atsitiktiniu ar juo labiau savaime suprantamu. Keistai ir net įtartinai lengvas ir greitas totalitarinės sistemos žlugimas ir staigus komunistinių šalių šuolis į naują „laisvės“ režimą reikalingas išsamesnio paaiškinimo, kas nulėmė tokį skirtingą ankstesniųjų ir XX a. pabaigos antikomunistinių revoliucijų pobūdį ir padarė įmanomą šį stebuklingą šuolį.

Taip keliant klausimą ideologiškai vyraujantis ir visas galimas alternatyvas nustelbiantis „išsilaisvinimo“ bei „grįžimo“ pasakojimas ima blukti prarasdamas savo įtaigumą ir žavesį. Tiesą sakant, juo labiau į jį gilinamasi iš šitaip keliamo klausimo perspektyvos, juo labiau jis atrodo neįtikimas ir net įtartinas. Kritiškai apmąsčius ir įvertinus šį pasakojimą, peršasi du galimi „aksominių revoliucijų“ aiškinimai. Pirmasis – jau įsitvirtinęs ir įprastas aiškinimas, jog tai buvo tikros revoliucijos, galėjusios greitai ir lengvai laimėti todėl, kad komunistiniai režimai buvo absoliučiai supuvę ir silpni, o jų nekentę žmonės degė begaliniu troškimu bei ryžtu nusimesti vergijos jungą. Antrąjį aiškinimą kol kas galima pateikti tik abejojančio klausimo pavidalu: ar nėra taip, kad žaibiško ir neįtikėtinai lengvo totalitarinių režimų žlugimo priežastis buvo ta, jog šie „aksominėmis revoliucijomis“ poetiškai pavadinti įvykiai apskritai nebuvo jokios revoliucijos?

Vienareikšmiškiau atsakyti į šį klausimą gali padėti tik dar išsamesni ir kruopštesni „pertvarkos“ tyrinėjimai. Sunkiausia rasti tinkamesnį, leidžiantį geriau negu iki šiol suvokti šį reiškinį konceptualinį jo aiškinimą. Kaip minėta, požiūriai, ko siekė ir kas „iš tiesų“ buvo „pertvarkos“ šauklys M. Gorbačiovas, yra diametraliai priešingi. Vieniems šis politikas buvo ir liks apie laisvę visada svajojęs „liberalas“, gavęs istorinę galimybę ir pamėginęs įgyvendinti slapčia puoselėtus reformatoriškus siekius. Kitiems jis visada atrodys nuoseklus komunistinio režimo šalininkas ir gynėjas, kuris, žūtbūt mėgindamas išgelbėti susvyravusią jam brangią santvarką, netyčia ją galutinai sužlugdė neapgalvotomis ir nevykusiomis reformomis. Ištrūkti iš šios konceptualinės dilemos spąstų nėra lengva. Vienas iš perspektyvesnių būdų tai padaryti – atsiriboti nuo panašių svarstymų bei spėlionių ir pamėginti įveikti šią dilemą pasitelkus griežtai „pozityvistinį“ požiūrį. Tad reikėtų pamiršti pastangas tiksliai rekonstruoti „pertvarkos“ vedlio tikruosius tikslus ir planus ar juo labiau atspėti, kiek „nuoširdūs“ buvo jo ketinimai. Pakaktų atidžiau įsižiūrėti, kas buvo daroma arba mėginta daryti „pertvarkos“ laikotarpiu, o ypač pradiniu jos tarpsniu.

Sumanytų reformų tikslus įvardijantys šūkiai – „pertvarka“, „demokratizavimas“, „viešumas“ – iš pat pradžių skambėjo labai miglotai, nes juose buvo be galo sunku įžvelgti nors kiek aiškiau ir konkrečiau apibrėžiamą turinį. Tačiau šį turinį pamažu atskleidė pats reformų, o dar tiksliau – „pertvarkos“ metu įsiplieskusių politinių kovų vyksmas. Žvelgiant retrospektyviai matyti, kad visų „pertvarkos“ metu vykusių politinių kovų epicentru galiausiai tapo mūšis dėl Sovietų Sąjungos konstitucijos šeštojo straipsnio, laidavusio Komunistų partijos absoliučios valdžios monopolį. Žūtbūtinė kova dėl šio straipsnio išsaugojimo ar panaikinimo visą politiškai aktyvią Tarybų Sąjungos visuomenės dalį ne tik suskaldė į nesutaikomas „totalitaristų-stagnatorių“ ir „demokratų-modernizatorių“ stovyklas, bet ir baigėsi imperijos žlugimu.

Suvokus, kad būtent valdžios klausimas buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs totalitarinio režimo griūtį, tampa prasminga panoramiškai apžvelgti visuminį „pertvarkos“ vaizdą jau minėtu „pozityvistiniu“ žvilgsniu, atsiribojant nuo spekuliatyvių svarstymų, kokie vis dėlto buvo tikrieji „pertvarkos“ architektų tikslai ir kiek nuoširdūs buvo jų deklaruoti „demokratizavimo“ ir „viešumo“ lozungai. Spėlioti nebereikia, nes pakanka suprasti, ką iš tiesų padarė jos vedlys. Galima paprastai ir trumpai pasakyti, kad jis „atleido valdžias“ ir padarė galimą jau minėtą mūšį. Sausas šio pamatinio fakto konstatavimas yra kur kas tvirtesnis tolesnės analizės pagrindas todėl, kad tokie beveik neatsakomi klausimai, kokia buvo „pertvarkos“ pamatinė idėja ir strateginis jos tikslas, ar „pertvarka“ buvo pradėta visiškai sąmoningai ir gerai apgalvojus padarinius ar, priešingai, jos griebtis skatino pirmiausia savisaugos instinktas ir jo įkvėpta nuojauta, jog reikia rizikuoti ir „kažką“ daryti, tampa iš esmės nebesvarbūs. Atsiribojus nuo jų galima tiesiog pasakyti, kad „vadžių atleidimas“ tapo lemtingu ir negrįžtamu politiniu sprendimu, kuriuo buvo pradėtas patiems reformatoriams nelauktu rezultatu pasibaigęs totalitarinės valdymo sistemos dereguliavimo procesas.

Talpi „dereguliavimo“ sąvoka, ko gero, yra vienintelė sąvoka, leidžianti „subendravardiklinti“ ir susieti prasminiu ryšiu iš pirmo žvilgsnio neapibrėžtus ir tuščius reformatorių iškeltus „pertvarkos“ šūkius. Žvelgiant iš laiko nuotolio lieka vis mažiau abejonių, kad Tarybų Sąjungos reformatorių užmojis „dereguliuoti“ ir šitaip išjudinti sustabarėjusią santvarką ir buvo „pertvarkos“ varomoji idėja bei galutinis tikslas. Tiesa, sąvokos „idėja“ ir „tikslas“ vartotinos itin atsargiai ir veikiau metaforiška prasme. Vykdant „pertvarką“ neatsitiktinai bvuvo nuolatos kartojama, kad ji esanti būtent „prasidėjęs procesas“ – ši M. Gorbačiovo pamėgta frazė buvo ne tik teisinga ir tiksli, bet, griežtai kalbant, galbūt vienintelis iš tiesų dalykiškas ir prasmingas „pertvarkos“ tikrojo turinio ir tikslo apibūdinimas. Jis puikiai atskleidė reikalo esmę, būtent, kad „procesinis“ dereguliavimo pobūdis ir reiškė tai, jog valingu „vadžių atleidimo“ veiksmu „paleistas“ kvazivalstybės atnaujinimo ir modernizavimo mechanizmas toliau turėjo veikti tarsi nekontroliuojamai ir nevaldomai. Belieka pridurti, kad „pertvarka“ kitaip skleistis ir negalėjo, nes uždavinys valdyti tokio pobūdžio „dereguliavimo“ vyksmą apskritai pranoksta žmogaus jėgas ir gebėjimus.

Pirmiausia buvo „dereguliuota“ politinio gyvenimo sritis. Joje pradėjo veikti visiškai kitokios prigimties politikos ir apskritai istorijos vyksmą valdantis „veikėjas“ – garsioji „Nematoma ranka“, kuri tik vėliau persikėlė ir į ekonominio gyvenimo erdvę. Politinio gyvenimo „dereguliavimas“ reiškė tik tai, kad Komunistų partijos pasisavinta ir griežtai monopolizuota kvazipolitinė valdžia tapo iš principo ir kitoms visuomenės grupėms pasiekiamu „resursu“, dėl kurio tapo įmanoma ir verta pasigrumti. Teisės varžytis dėl jos kaip tik ir pradėjo reikalauti ir kitos, anksčiau šios teisės neturėjusios kvazipilietinės visuomenės grupės. Paversti valdžią nevaržomos konkurencinės kovos objektu – tokia buvo primygtinio reikalavimo panaikinti tarybinės konstitucijos šeštąjį straipsnį tikroji, bet vengiama atvirai įvardyti politinė prasmė. Natūralu, kad nenorėjusiai išsižadėti valdžios monopolio Komunistų partijos daliai buvo prikabintos „totalitaristų“, „konservatorių“ ir „stagnatorių“ etiketės, o valdžios dalies sau reikalavusios grupės pasipuošė „demokratų“, „modernizatorių“ ir „pažangiečių“ iškabomis. Įsitvirtinusi legenda apie pertvarkos laikotarpiu Tarybų Sąjungoje ir pirmiausia Rusijoje veikusias gausias ir stiprias „demokratines jėgas“ neabejotinai yra vienas klaidingiausių ir pavojingiausių su „pertvarka“ siejamų vaizdinių, nes ji yra ir vienas svarbiausių ideologinio „išsilaisvinimo“ pasakojimo atraminių stulpų. Rusijoje tikrų demokratų buvo menkutė saujelė, o jų įtaka „pertvarkos“ vyksmui ir baigčiai buvo beveik nejuntama.

Tad žvelgiant į „pertvarką“ kaip į valingai „paleistą“, bet toliau iš esmės savieigai paliktą komunistinės santvarkos sisteminio „dereguliavimo“ procesą, „aksominių revoliucijų“ spindesys gerokai nublanksta, o pats „išsilaisvinimo“ pasakojimas darosi vis mažiau įtikinamas ir bliūkšta tiesiog akyse. Visiškai akivaizdu, kad sistemos „dereguliavimas“ nebūtinai reiškia, jog šiuo „dereguliavimo“ veiksmu totalitarinė kvazipilietinė visuomenė iš tiesų ir savaime susigrąžina laisvę ir tampa tikra pilietine visuomene. Juk toks „išsilaisvinimas“ iš principo gali būti slinktis naujos tokios visuomenės pa(si)vergimo formos link. Todėl, užuot skubėjus tikėti įvykusiu „išsilaisvinimo“ stebuklu, vertėtų atidžiau gilintis į tai, kas iš tiesų buvo „aksominės revoliucijos“ ir kokios laisvės pasaulį jos sukūrė.

Bus daugiau. 

www.propatria.lt