Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (III)

Tekstas parengtas pagal pranešimą, kurį filosofas ir politologas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas skaitė vasario 15 dieną Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga. Pirmąją dalį skelbėme ČIA, antrąją ČIA.

Tiesioginis akstinas kruopščiai svarstyti ir tikrinti prielaidą, kad „aksominės revoliucijos“ galėjo būti tik revoliucijų simuliakrai, pirmiausia yra pagrįstos abejonės, iš kur ir kaip šiose totalitarizmo sąlygomis visapusiškai degradavusiose kvazipilietinėse visuomenėse staiga radosi revoliucinis potencialas, kuris leido nuversti ne šiaip policinius, bet iki dantų ginkluotus tironiškus režimus. Vadinamosios pertvarkos patirtis šias abejones tik stiprina. Be saujelės disidentų pasiaukojamos, tačiau atrodžiusios beviltiškos kovos, ištisus dešimtmečius iki „pertvarkos“ Tarybų Sąjungoje nebūta jokių rimtesnių protesto – o ką jau kalbėti apie tikrą pasipriešinimą – prieš totalitarinį režimą proveržių ar net jų ryškesnių apraiškų. Kitų šalių istorinė patirtis taip pat kelia daug klausimų. Net žiauriai nuslopinti ir pilietinės visuomenės kovos už laisvę pavyzdžiais laikomi Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai nebuvo antisisteminiai griežta šio žodžio prasme. Jie iš esmės buvo tik mėginimai sukurti „komunizmą su žmogišku veidu“, o šiems maištams vadovavo komunistinėmis idėjomis bei galimybe „sužmoginti“ santvarką nuoširdžiai tikėję kai kurie šių šalių valdančiųjų kompartijų vadovai. Lenkijos „Solidarumo“ judėjimas buvo užgniaužtas jau kur kas švelniau, o „aksominės revoliucijos“ apskritai buvo neįtikėtinai taikios.

 Žmogiškai tokia permaina galėtų tik džiuginti, jeigu šios smurto mažėjimo tendencijos nelydėtų išryškėjęs dar vienas naujas ir gerokai problemiškesnis šių revoliucijų bruožas. Revoliucijoms „humaniškėjant“, jose dalyvaujančios „apačios“ darosi vis pasyvesnės, o jų vaidmuo menksta. Visų „klasikinių“ modernybės revoliucijų priežastis buvo kaip tik tolydžio augantis „apačių“ nepasitenkinimas, pamažu virsdavęs vis atviresniais protestais prieš esamą tvarką ir galiausiai pasibaigdavęs spontaniškais ir smurtingais revoliuciniais sukilimais. O XX a. pabaigos antikomunistinės revoliucijos yra „postmodernios“, nes jos kur kas panašesnės į pačių „viršūnių“ sumąstytus ir surežisuotus kvazipolitinius spektaklius, kuriuose „masės“ atrodė tokios pat pastebimos ir svarbios kaip ir ankstesniais laikais, bet iš tikrųjų joms skirtas tik režisierių veiksmus palaikančių „revoliucijos klakerių“, arba šių spektaklių „estetinio fono“, vaidmuo.

Pasaulį pakeitusios „pertvarkos“ pradinis impulsas, netrukus sukėlęs milžinišką „aksominių revoliucijų“ bangą, buvo ne koks nors tarybinės visuomenės gelmėse kunkuliavęs ir grasinęs bet kurią akimirką prasiveržti „liaudies“ nepasitenkinimo ir rūstybės vulkanas, bet valdžios sprendimas „atleisti vadžias“, kurį uždarų kabinetų tyloje priėmė ir visai tarybinei kvaziimperijai bei jos kvazipilietinei visuomenei iš viršaus nuleido maža grupelė valdančiosios komunistų partijos viršūnei priklausiusių žmonių. Ši lemtingai svarbi aplinkybė ir leidžia daryti prielaidą, kad „pertvarką“, o galiausiai ir „aksominių revoliucijų“ laviną išjudino ne tiek įsivaizduojamas „pilietinės visuomenės“ gelmėse glūdėjęs nenumaldomas laisvės ilgesys ir ryžtas dėl jos sukilti, bet veikiau dalies elito suvokta būtinybė atrasti naujus ir efektyvesnius būdus valdyti ir išnaudoti jau kelis dešimtmečius pavergtą ir visai nemaištingą „socialistinę“visuomenę. Kadangi kita elito dalis tokios „pertvarkos“ planui nepritarė, kilo imperijos viršūnių konfliktas, jis ir nulėmė jų susiskirstymą į „stagnatorių“ ir „reformatorių“, arba ,„totalitaristų“ ir „demokratų“ stovyklas. Šis konfliktas persimetė ir į „pertvarkos“ laikotarpio visuomenę paversdamas ją hobsiškojo „visų karo su visais“ lauku.

Visuotinio karo vaizdinys šiuo atveju nėra „pertvarkai“ apibūdinti savavališkai vartojama metafora. Pradėjus atsileidinėti geležiniams komunistų partijos valdžios gniaužtams kvazipilietinė tarybinė visuomenė iš principo negalėjo būti išlaisvinta arba išsilaisvinti pati. Ji taip pat negalėjo tapti ir netapo tikra pilietine visuomene. Mat ši totalitarinio režimo visokeriopai slopinta, nuniokota ir deformuota visuomenė paprasčiausiai neturėjo moralinio, politinio, pagaliau ir intelektualinio potencialo susikurti absoliučiai būtiną jos virsmo tokia visuomene sąlygą – išsiskleisti kaip tikra politinė visuomenė. Jeigu ši kvazipilietinė visuomenė būtų pajėgusi padaryti tokį stebuklą ir ištrūkti iš totalitarinės būklės liūno, tai būtų prilygę, vaizdžiai kalbant, Miunhauzeno, sugebėjusio save ištraukti iš pelkės už jo paties plaukų, atliktam žygdarbiui.

Kadangi toks stebuklas neįvyko ir negalėjo įvykti, „pertvarką“ pradėjęs kvazipolitinės viešosios erdvės „dereguliavimas“ suteikė šiai suvargusiai visuomenei vienintelę tokiomis sąlygomis įmanomą laisvę. Tai buvo ta pati iki „pertvarkos“ nuosekliai varžyta ir persekiota „spontaniškumo laisvė“, kuriai buvo leista išeiti iš pogrindžio ir reikštis viešai iki tol neregėtais būdais ir formomis. Tačiau vieša šios laisvės raiška savaime nelaidavo, kad ji peraugs į naują kokybę ir taps tikra politine laisve. Todėl ji netruko supanašėti su kalėjimo „zonoje“ sumaištavusių kalinių ar iš aptvaro ištrūkusių vergų siautėjimu. Kadangi „dereguliavimas“ prasidėjo politinio gyvenimo srityje, natūralu, kad pirmoji ir akivaizdžiausia atgautosios „laisvės“ raiškos forma buvo įsiplieskusi kvazipilietinės visuomenės grupių kova dėl valdžios. Ši, kaip netrukus parodė tolesni įvykiai, visiškai bergždžia, jokios tikros laisvės link nevedusi ir jos neatnešusi kova davė tik tai, kad kaip niekad aiškiai atskleidė tikrąją totalitarinės tarybinės visuomenės prigimtį ir kartu jos realių galimybių išsilaisvinti ribas.

Atleidus partinės kontrolės vadžias, ši visuomenė tam tikra prasme susigrąžino savastį ir tikrąjį veidą, kuriuos iki tol slėpė gana pakenčiamai atrodantis tvarkos, padorumo ir net išorinio jos narių solidarumo fasadas. Išnykus šiam apgaulingam fasadui ji pasirodė esanti tuo, kuo iš tiesų visada ir buvo – savitos rūšies antriniu prigimtiniu dariniu. Joje įsižiebusio visuotinio karo dėl resursų kuriam laikui nebevaržė jokios bendros taisyklės ir normos. Tai reiškia, kad „dereguliavimo“ veiksmu ši visuomenė buvo ne išlaisvinta, bet įmesta į savotišką užburtą ratą. Kitaip sakant, „pertvarka“ nubloškė visuomenę į būklę, kartą jau atvedusią prie totalitarinio valdymo ir leidusią atsirasti jį įkūnijančiam kvazipolitiniam kriminaliniam režimui. Ji savaime nesukūrė jokių prielaidų ištrūkti iš šios būklės, o išsiveržti iš jos savo jėgomis visuomenė taip pat nebuvo pajėgi. Todėl jai atsivėrę laisvės horizontai buvo tik jos miražas. Kelionė užburtu ratu tariamai išlaisvintą kvazipilietinę visuomenę vedė tik viena kryptimi. Pavargusi nuo anarchijos ir savivalės šėlsmo ir nebepajėgdama ištverti iš dalies sąmoningai leistos jai pačiai susikurti „spontaniškumo laisvės“ ir jos sukelto „visų karo su visais“ pragaro, ši visuomenė buvo iš anksto pasmerkta palūžti ir nutraukti taip įspūdingai prasidėjusį laisvės žygį.

Galimybė restauruoti totalitarinį valdymą slypėjo pačioje „pertvarkos“ pradėto „dereguliavimo“ vidinėje logikoje, o jos virsmas tikrove buvo tik laiko ir palankių aplinkybių klausimas. „Pertvarkos“ vyksmas ir baigtis Rusijoje yra, ko gero, tipiškiausias ir tiesiog chrestomatinis šios vidinės logikos sklaidos pavyzdys. Nėra abejonių, kad šioje didžiulėje šalyje būta žmonių, troškusių permainų ir tikros laisvės. Tačiau čia aptartos priežastys ir specifinės šalies sąlygos lėmė, kad apie B. Jelcino asmenį susitelkusios „demokratų“ stovyklos branduolį sudarė ne tokie žmonės, bet antrajam nomenklatūros ešelonui priklausę įvairiausio plauko partiniai ir biurokratiniai funkcionieriai. Jie daugiausia buvo susitelkę Rusijos Federacijos, o ne sąjunginės valdžios struktūrose, taigi buvo ne nomenklatūros „aukščiausia lyga“, bet daugiausia antraraūšiai jos nariai. Todėl šie „demokratai“ nebūtinai buvo išmintingesni ir padoresni už aukštesnei lygai priklausiusius grumtynių dėl valdžios konkurentus. Veikiau buvo kaip tik atvirkščiai.

Rusijos ir kitų buvusios kvaziimperijos provincijų visuomenės netruko savo kailiu patirti, ką iš tiesų reiškė tokių „demokratų“ nešama laisvė. Jos tikrieji vaisiai galutinai pasimatė perkėlus „dereguliavimo“ principą ir į ūkio sritį. Ekonomikos „išlaisvinimo“ ir ūkio privatizavimo socialiniai padariniai buvo tokie, kad milijonams šalies gyventojų varganas gyvenimas „brandaus socializmo“ sąlygomis pradėjo atrodyti kone aukso amžius, palyginti su „demokratinės“ laisvės rojumi. Kosminė socialinė atskirtis ir begalinis daugumos į šį rojų atvestų gyventojų skurdas – toks buvo „pertvarkos“ pradėto totalitarinės sistemos „dereguliavimo“ rezultatas. Tačiau panašu, kad tokia „pertvarkos“ baigtis iš principo tenkino, o galiausiai ir sutaikė abi jai vykstant aršiai konfliktavusias stovyklas. Po ištisą dešimtmetį faktiškai prigimtinės būklės sąlygomis gyvenusios visuomenės tarpusavio karo, net ir akademinėje literatūroje kažkodėl patikliai vadinamo „demokratijos tarpsniu“, Rusijos „demokratai“ ir „liberalai“ sklandžiai, be jokio rimtesnio pasipriešinimo valdžią perdavė „neostalinisto“ V. Putino vadovaujamiems „jėgos struktūrų“ atstovams. Dauguma jų, išskyrus būrelį principingiausių ir atkakliausių, sėkmingai susirado nišas atkurtoje valdžios piramidėje arba bent jau tapo „sisteminės“ opozicijos dalimi.

Tokia lengva „reformatorių“ kapituliacija ir po jos susiklostęs taikus „totalitaristų“ ir „demokratų“ sambūvis aiškiai liudija, kad pastariesiems demokratija anaiptol nebuvo vertybė, dėl kurios jie būtų pasiryžę rimtai kovoti ar juo labiau mirti. Demokratiniai lozungai ir iškabos daugumai jų buvo tik patogus įrankis siekti daugiau valdžios žaidžiant „pertvarkos“ kvazipilietinei visuomenei leistus galios žaidimus. Ši visuomenė taip pat neparodė jokio noro ginti tokios demokratijos. Toks pasyvumas paprastai laikomas įrodymu, kad ji „nepribrendo“demokratijai, ir dėl to neretai apgailestaujama. Suvokiant „pertvarką“ kaip valdžios viršūnių sumąstytą ir paleistą „dereguliavimo“ procesą bei prisimenant jo rezultatus, Rusijos visuomenės abejingumas demokratijai atrodo ne tik natūrali, bet ir savaip racionali nuostata. Dėl daugybės priežasčių nepajėgusi tapti tikrai laisva politine visuomene, ji vis dėlto pasirodė esanti pakankamai nuovoki, kad atpažintų jai primestą demokratijos simuliakrą ir nuo jo nusigręžtų. Tad rimčiau kalbėti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje, ko gero, taps įmanoma tik tada, kai į viešąjį šios šalies gyvenimą ateis nauja karta, kuriai žodis „demokratija“ nebebus toks baubas kaip dabar, nes praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje patirtas simuliakrinės „demokratijos“ košmaras jai atgis tik klausantis savo tėvų pasakojimų.

Lengviausia ir patogiausią būtų liūdną Rusijos patirtį laikyti tiesiog nepavykusios „pertvarkos“ pavyzdžiu ir neskirti jam pernelyg daug dėmesio. Tačiau ši patirtis įgyja visiškai kitą prasmę ir pradeda atrodyti labai vertinga ir svarbi išsikėlus prielaidą, kad visos VRE regione įvykusios „aksominės“, arba „dainuojančios“, revoliucijos gali būti tik šiek tiek skirtingai įgyvendinti to paties „dereguliavimo“ scenarijaus variantai. Įmanoma, kad principinė „dereguliavimo“ logika bei schema valdė visų šių revoliucijų vyksmą ir nulėmė jų baigtį bei galutinius rezultatus. Tai reikštų, kad visose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, priklausomai nuo vietos sąlygų, buvo pritaikyti tik šiek tiek skirtingi „dereguliavimo“ būdai ir susiklostė iš esmės panašios, tik skirtingomis išorinėmis dekoracijomis pasipuošusios ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos. Atidžiai tikrinant minėtą prielaidą galėtų paaiškėti, kad šių santvarkų skirtumai yra kur kas mažesni, negu skatina manyti ir tikėti „išsilaisvinimo“ pasakojimas. Trumpai sakant, jie būtų tik kiekybiniai, bet ne kokybiniai.