V. Landsbergis. Jeigu karas šiandien

Pirmosios sovietų okupacijos metais Lietuvoj buvo populiarinama raudonarmiečių daina: „Jeigu karas rytoj, eisim žygin mes tuoj“ ar panašiai.
Dabar suprantu, kad taip buvo auklėjami ne socializmo gynėjai, o Europos užkariautojai, kuriems didžiojo vado ir tautų mokytojo J. Stalino valia jau rytoj tektų kilti „v pochod“.

Nūnai Rusija pasirengusi ir savo kariuomenę parengusi naujiems didiesiems užkariavimams. Gruzijos, Ukrainos gabalai jau atplėšti ir verčiami tolesnių žygių tramplynais. O nustėręs pasaulis dar nepajėgia suvokti, kas įvyko – Rusija nusimetė kaukę, ji visapusiškai pasiruošė ir kyla „v pochod“.

Blogiausia, kad tai ne vien Kremliaus valdovų užmačios. Masinė tyčia iškreipta propaganda visais nacionalizuotais kanalais rusams pilte pila agresyvias idėjas ir neapykantą kaimynų atžvilgiu. Gerai sustyguotų MMP (masinio mulkinimo priemonių) jėgomis milijonai Rusijos gyventojų verčiami sufanatizuotais fašistais. Parengti ir nauji kariavimo būdai, naujos puolamojo karo formos. MMP yra svarbus jų komponentas, tolygus divizijoms.

Gera nors tai, kad realus karas prieš Ukrainą jau blaivina ir mus. Labai pavėlavę imame ruoštis išties galimiems išmėginimams nebe Afganistane, o Lietuvos žemėje. Informuojama visuomenė, antai portale Delfi (2014-05-11) pasirodė svarbus platus straipsnis „Rusija pagimdė naujosios kartos karybą“. Kitą dieną dar vienas - lrytas.lt portale. Juose teikiama dalykų, kuriuos noriu pakomentuoti ir pratęsti. Kas nūnai doktrinizuota ir vykdoma?

Karas be fronto (žemėje) ir jokiu būdu neskelbiant kam nors karo – tartum, jei nepaskelbta, tai nesą nė karo, nė karo nusikaltimų.

Pagrindinis frontas – smegenyse. Toliau esančiam pasauliui „zasrat mozgi“, apši... smegenis, tai KGB propagandos klasika; o „artimojo užsienio“ smegenis, kol dar kas nors prisimena sienas, reikia masiškai praplauti, užimti, išimti iš kaukolių, panaikinti jų mąstymo ir sprendimų sugebėjimus.

Po to, kai Europos Taryba 1996 m. uždraudė Rusijai vartoti skaldančią ir ekspansionistinę „artimojo užsienio“ sąvoką (dalyvavau debatuose), Kremliaus štabai sukūrė ir ištobulino juolab agresyvią „rusų pasaulio“ koncepciją. Kur tik yra rusų, ten Rusija, anksčiau ar vėliau. Rusai kitose šalyse turi būti paversti atgimstančios deržavos agentais ir penktąja kolona. Ar jie sutiks su tokiu vaidmeniu – tai jų pačių sąžinės ir savivokos dalykas (linkėtina, kad liktų žmonėmis ir atmestų), bet šioms silpnybėms įveikti ir sukurta neregėta visarusiškoji tarptautinė TV smegenų plovykla. Į tą MMP frontą mesta milijardų milijardai valiutos, milijonai samdinių.

Kaip reaguojam? Ar ginamės dar kokiais nors būdais, ne vien bjauriausių kanalų atjungimu? Geriausia būtų, jei turėtume instituciją įgaliotą stebėti Kremliaus politinio verslo transliacijas ir konkrečiose vietose pridėti ekrane perspėjimą „melas“. Kaip nepilnamečiams dėl pornografijos.

Į sąmonės vakuumą bei įtrąšą žengia ir kitokios kariuomenės rūšys. – Mes ne kariuomenė arba nežinia kieno, mes bevardžiai žalieji (putinėliai) ir taikūs gyventojai (nusiaubiantys ir užimantys valdžios objektus), kuriems nevalia priešintis, nes netoliese stovi psichologiškai kariaujanti didžiojo dėdės armija. Pasiduok putinėliams arba „taikiems gyventojams“, geruoju atiduok bazes, ginkluotę, laivus, miestus ir žemes (taip pat su Sloviansko skalūnais), jūrą su naftos bokštais ir strateginiais uostais (o, Klaipėda!), ir galėsi apsimesti, kad radai taikų sprendimą. Juk pats nekariauji, nors prieš tave totaliai kariauja. O esminė karo dalis – melas, neva karo nėra.

Prancūzija, net JAV, bijo šio žodžio, ir tai gali tapti kapituliacijos pradžia. Ukraina pradėjo pasipriešinimo veiksmus, tad gynybinį karą prieš diversantus ir įsibrovėlius, ir yra raginama liautis, nesipriešinti. Jau net Vakarai šantažuojami, kad ekonominės bei diplomatinės sankcijos Kremliaus agresijos iniciatoriams ir vykdytojams tapsiančios kliūtimi „taikos procesui“. Seni metodai: kapituliuok prieš užsienio agresorius, tinkamai nereaguok ir prisitaikyk, arba tapsi pats kaltas dėl netaikos – tęsiamų niokojančių karo veiksmų.

Iš to pirmiausia matykim, kad Rusijos karas yra visuminis, totalinis. Sykiu tai karas – klastotė. Kariauja vaidindami (ir gamindami) kvailelius, neva šalys nekariauja. Dabar diplomatinis Rusijos karo frontas prastūminėja tezę, neva Ukrainoj – vidaus pilietinis karas. Savi prieš savus. Tada didysis kilnusis kaimynas vėl niekuo dėtas, nebent ateis žmonių gelbėti. Arba ir išvaduoti televizijos bokšto, kaip anuomet Vilniuje. Ar pastebėjote, kad viršininkas nūnai oficialiai sako: atidėkit parapijų referendumus (putirendumus), o tuo pat metu merkia kairę akį: eikit pirmyn, mes pripažinsim „liaudies valią“. Ir Ukrainos parapijų referendumai skubiai daromi; Luhansko arba Sloviansko tautos apsisprendžia pirmadienį už nepriklausomybę, kad antradienį jau prašytųsi į Rusiją. Keista, kodėl Pietų Osetija dar neinkorporuota į gelbėtoją Rusijos Federaciją. Gal pirmiau ims Uždniestrę.

Kadangi naujam aneksijų karo reiškiniui reikia bendro pavadinimo, jau siūloma žodelis „hibridinis“; bet gal vadinkim jį tiesiog ardomuoju totaliuoju karu. Griaunama dvasia, valia, viltis, o sykiu ekonomika ir karyba.

Valstybė, kaip antai Ukraina, ardoma iš užsienio, kuris dar ir šaukia: žiūrėkit, anos valstybės jau nėra, gal jos niekad ir nebuvo! Tai mūsų provincija, mūsų pakraštys (okraina), ko čia kišatės, nemėginkit atplėšti jos į savo Europos Sąjungą...

Ką į tai Europos Sąjunga? Ji dar nesuvokia, kaip ir Jungtinių Tautų Organizacija, kad pasaulis jau kitas, kad reikia iš naujo apsispręsti bei reorganizuotis tikrovės pagrindu. Pasaulinis karas nebuvo pasibaigęs, jis vyksta toliau. Smegenys nekinta. Aplink Rusiją – vien priešai. Mirtis deržavos priešui. O paveikaus demokratijų atsako vis dar nėra. Pasitaiko net paskatinimų.