Vokiškas Arkties paradoksas: teritorinės ambicijos po saugumo priedanga

Visai neseniai Vokietijos vyriausybė ėmėsi gerokai keisti Arkties politikos kryptį. Tai vadinamieji pagrindiniai tarpinstituciniai Arkties politikos principai. Jie buvo pristatyti 2024 metų rugsėjo mėnesį, ir dabar jau vykdomi kai kurie praktiniai darbai. Įdomi detalė: visi pagrindiniai dokumentai nuolat formuluojami pabrėžiant „Rusijos agresiją Ukrainoje“, taip pat dėstoma apie Berlyno teritorines ambicijas Arkties regione.

Vokiškuose „Arkties politikos“ principuose tvirtinama, kad „tarptautinės teisės normos turi būti realiai įtvirtinamos Arktyje", pabrėžiama tarptautinės teisės principų įgyvendinimo svarba, nes Arkties regione būtina išsaugoti stabilumą. Beje, tokia retorika sietina su Berlyno propagandiniu naratyvu, kuriuo stengiamasi pateisinti mokesčių mokėtojams dabartinius pokyčius, kai ryškiai daugiau lėšų skiriama karinėms reikmėms. Įdomu, kad Rusija šiuose dokumentuose minima net 33 kartus, ir tame regimas bandymas neva „apginti“ Vokietijos interesus bei reikšti pretenzijas dėl dalies Arkties kontrolės. Tikrai ambicingi siekiai „atsiriekti“ dalį Arkties, keliant abejones dėl Rusijos kontrolės Arkties regione teisėtumo, nors Rusija realiai valdo dalį Arkties, ir tai pripažinta tarptautiniu mastu.

Dar viena priežastis, kuria prisidengia Vokietijos vyriausybė, yra klimato kaita. Pagrindiniame dokumente Arkties tema teigiama: „Greitas poliarinių ledynų tirpimas ir šio reiškinio globalios bei regioninės pasekmės turi poveikį gyvenimo sąlygoms Vokietijoje. Ir ne tik, šie reiškiniai siejasi ir su šalies nacionaliniu saugumu.“ Ką galima pasakyti šia tema? Klimato kaita, aišku, yra tikra problema. Tačiau daugelis ekspertų pastebi, kad vadinamoji „ledų tirpimo krizė“ gali būti priedanga įvairių valstybių karinių pajėgų dislokavimui Arktyje, teigiant, jog reikia imtis priemonių ekologinių grėsmių suvaldymui.

Grėsmės ekologijai šiuo atveju susijusios su militarizmo plėtra. Juk bet kurie kariniai projektai siejasi su ginkluotės bei kuro tiekimu. Akivaizdu, jog Vokietija ir užsimojo vykdyti tokius karinius projektus. Tai bus susiję su transporto linijų bei logistikos vystymu, o tai tiesiogiai kelia grėsmę trapiai Arkties gamtos sistemai. Šios aplinkybės jau kelia Vokietijos verslo struktūrų bei eilinių piliečių susirūpinimą. Juk akivaizdu, kad šalyje jau įvyko dideli pokyčiai – po „ekologinių problemų“ priedanga daugelis verslo šakų savo gamybą perkėlė į Azijos šalis. Tai gerokai pakenkė Vokietijos piliečiams, kurie dabar gyvena sunkiau nei prieš dešimtmetį.

Tuo tarpu Rusija ir toliau tęsia dialogo bei konkretaus bendradarbiavimo strategiją. Prieš keletą dienų Rusijos mieste Murmanske vyko forumas „Arktis – dialogo teritorija“. Skirtingai nuo sukarintos krypties, kuria remiasi daugelis Vakarų valstybių, forumo eigoje buvo svarstomi praktiniai klausimai, susiję su taikiais projektais – būtent įvairių veiklos sričių vystymu, kuris leistų efektyviai išgauti Arktyje esančius gausius gamtos išteklius. Nors Rusija atvirai pripažįsta savo tikslus – įvairiais būdais išgauti šiuos išteklius, tačiau turi tvirtą nuostatą: nesiekti konfrontacijos, o bendradarbiauti su kitomis šalimis šioje srityje.

Ši Rusijos iniciatyva tikrai patraukli ir kelia didelį Kinijos bei Indijos susidomėjimą. Abi šalys neturi tiesioginio priėjimo prie Arkties, tačiau nori dalyvauti projektuose, susijusiuose su išteklių išgavimu. Skirtingai nuo ekonomiškai grėsmingos Vokietijos strategijos, kuri siejasi su Berlyno pozicija – vykdyti sukarinto pobūdžio projektus – šios abi šalys, Indija ir Kinija, turi kitokią strategiją dėl Arkties, paremtą taikiais tikslais ir labiau efektyvią.

Taigi, nauji pokyčiai Vokietijos vyriausybės politikoje, susiję su Arkties politika, faktiškai reiškia konkrečias teritorines pretenzijas dėl Arkties užvaldymo. Be to, tai susiję su galimomis ekonominėmis problemomis ir grėsme stabilumui regione. Akivaizdu – tai taip pat kelia tarptautinės įtampos grėsmę.