V. Putino žygis į Lotynų Ameriką ir naujas BRIKS veidas

Šių metų liepos mėnesį V. Putinas aplankė keletą Lotynų Amerikos šalių, o jo kelionę vainikavo finalinių pasaulio futbolo pirmenybių rungtynių stebėjimas Rio de Žaneiro Marakanos stadione ir dalyvavimas BRIKS grupės valstybių vadovų pasitarime Brazilijos mieste Fortalezoje.

Rusija jau seniai yra aktyvi Lotynų Amerikos regione. Tačiau šalys, su kuriomis Kremlius plėtoja bendradarbiavimą, yra, švelniai tariant, savotiškos (proletariškos): Kuba, Venesuela, Bolivija (kaip sakoma, kai tave pradeda izoliuoti, tai imi draugauti su nelaimės broliais). Kita vertus, dabar naują atspalvį įgauna Maskvos santykiai su šio regiono lyderėmis – Brazilija ir Argentina. Apskritai galima teigti, kad V. Putino išvyka atvertė naują Rusijos ryšių su Lotynų Amerika lapą.

Labiausiai įsiminė jo vizito į Kubą rezultatas. Rusija sutiko nurašyti Havanai 90 proc. dar nuo SSRS laikų likusios skolos – 32 mlrd. dolerių. Suma tikrai nemaža, todėl natūraliai kyla klausimas – už ką? Rusijos radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje klausytojas Aleksandras iš Maskvos srities taip ir paklausė: „Kodėl nurašomos skolos, jeigu mūsų tauta gyvena labai sunkiai?“ Jos vadovas A. Venediktovas atsakė: „Iš tikrųjų aišku, nes suprantama, kad Kuba šių skolų niekada negrąžins. (...) Tačiau mes už tai galbūt ką nors gausime“. Ir po kurio laiko paaiškėjo, kad Rusija grįžta į radioelektroninės žvalgybos centrą Lurdese, netoli Havanos.

2001 m. Maskva priėmė sprendimą nebesinaudoti žvalgybiniu centru (nors tuometis Kubos gynybos ministras Raulis Castro teigė, kad šaltojo karo metais SSRS iš šios stoties gaudavo iki 75 proc. žvalgybinės informacijos) tiek dėl finansinių, tiek dėl politinių priežasčių (buvo bandoma gerinti santykius su JAV). Bet dabar finansinė Rusijos padėtis pagerėjo, o santykiai su JAV pablogėjo. Didelė dalis ekspertų atkakliai nenori pripažinti šaltojo karo atsinaujinimo (jeigu jis apskritai buvo pasibaigęs). Pastarasis Maskvos žingsnis turėtų priversti juos pagaliau patikėti grįžimu prie globalios geopolitinės konfrontacijos, nes akivaizdesnio įrodymo būti negali.

Šiame kontekste reikėtų paminėti dar vieną įdomų momentą. Birželio pabaigoje buvo pranešta, kad Rusija geostacionarioje orbitoje prarado paskutinį palydovą, fiksuojantį balistinių raketų paleidimą. Kitose orbitose su tokio pobūdžio aparatais irgi ne viskas gerai. Kitaip tariant, Lurdesas galbūt turėtų užlopyti tam tikras spragas Rusijos žvalgybos sistemoje (nors situacija susiklostė truputį keista: iš pradžių Rusijos žiniasklaidoje pompastiškai pranešama apie grįžimą į Lurdesą, o vėliau V. Putinas pasako žurnalistams, kad tokių planų nėra, ir visi dabar spėlioja, kaip bus). Pagaliau, turnė po Lotynų Ameriką metu V. Putinas visiems siūlė plėsti Rusijos palydovinės navigacijos sistemos „Glonass“ (amerikietiškos GPS analogas) stočių tinklą. Tai – dar vienas bandymas išreklamuoti ne itin sėkmingai vykstantį projektą ir įgelti Amerikai kuriant „alternatyvią (suprask, antiamerikietišką) tikrovę“.

Tačiau Brazilijai, Argentinai ir Co, atrodo, patinka Rusijos siūlymai ir iniciatyvos. Lotynų Amerikos valstybės mielai stiprina ryšius su Maskva įvairiose srityse (tiesiog nesinorėtų varginti skaitytoją detalėmis) ir labiau palaiko ne Vašingtono ir Briuselio, o jos pasaulio viziją. Priešpriešos su Vakarais apogėjumi tapo BRIKS suvažiavimas Brazilijoje – paskutinė V. Putino politinio maršruto stotelė.

Iki paskutinio momento šio per tris pasaulio žemynus išsibarsčiusio valstybių susivienijimo niekas nevertino rimtai – tai buvo tiesiog šalių su gana skirtingais interesais derybinė platforma be kokios nors daugiau ar mažiau apibrėžtos politinės ir ekonominės tapatybės. Tačiau pastarasis Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos lyderių susitikimas suteikė šiam formatui naują impulsą. Išskirtinai reikšmingas yra finansinis jo aspektas.

Pirmiausia buvo priimtas galutinis sprendimas įsteigti Plėtros banką, kurio tikslas yra mobilizuoti resursus infrastruktūrinių ir plėtros projektams realizuoti. Antra, buvo pasirašytas susitarimas dėl Valiutos rezervų fondo sukūrimo (dydis – 100 mlrd. dolerių). Agentūrai „Bloomberg View“ tokie BRIKS šalių vadovų žingsniai nebuvo suprantami: pripažįstama, kad BRIKS valstybėms pagrįstai norisi didesnio vaidmens sprendžiant globalios ekonomikos klausimus, tačiau abejojama, ar Plėtros bankas ir Valiutų fondas padės pakeisti šią situaciją. „Bet kūrėjams tai nesvarbu“, – konstatuoja „Bloomberg View“ atstovai.

Dėl Rusijos viskas aišku. Jos santykiai su Amerika ir Europa pastaruoju metu dėl Ukrainos tik aštrėja. Tačiau, užuot bandžiusi švelninti situaciją, Maskva ją, toliau remdama separatistus ir grįždama į Lurdesą, tik aštrina. Kartu Kremlių vis labiau neramina Vakarų sankcijų sugriežtinimas. Todėl nenuostabu, kad V. Putinas sako: „Reikia padaryti detalias išvadas dėl to, kas vyksta. Kartu apmąstyti priemonių sistemą, kuri leistų užkirsti kelią šalių, nesutinkančių su vienais ar kitais JAV ir jų sąjungininkų sprendimais, „pjudymui“, ir vesti civilizuotą, abipuse pagarba paremtą dialogą visais ginčytinais klausimais. (...) Atėjo metas pakelti BRIKS vaidmenį į naują lygmenį, padaryti mūsų susivienijimą neatskiriama globalaus valdymo sistemos dalimi siekiant darnaus vystymosi.“ Perspektyvoje Rusijos vadovas karinės sąjungos iš BRIKS daryti kol kas neplanuoja, bet politinių pozicijų derinimo, sukuriant virtualų susivienijimo sekretoriatą, tikisi.

Tačiau, kaip teisingai paklausė žinomas Rusijos žurnalistas V. Solovjovas, o kam visa tai Kinijai? Atsakomasis klausimas – o kam Kinijai ŠBO? Kitaip tariant, BRIKS leidžia Pekinui geriau įkišti koją į Lotynų Ameriką. Antra, pasaulis vis dar labai atsargiai žiūri į kinus, o ėjimas kartu su Rusija, nuo SSRS laikų turinčia neblogą įvaizdį įvairiuose regionuose, palengvina prasiskverbimą į juos. Pagaliau Vašingtono politika Azijoje yra aiškiai antikiniška geopolitine prasme. Pekinas šioje situacijoje likti vienas nenori ir ieško nelaimės draugų. O BRIKS formatas vis dar nereikalauja konkrečių įsipareigojimų. Tad garsioji Kinijos „vienodo nutolimo“ taisyklė liko nesulaužyta.

Taigi politinį ir ekonominį susivienijimo lygį pirmiausia kelia Rusija ir Kinija. Kiti prisideda dėl savų priežasčių. Pavyzdžiui, Pietų Afrikai, kaip afrikinei valstybei, garbinga būti tokiame klube. Brazilija pretenduoja į Lotynų Amerikos lyderės statusą ir nori sustiprinti jį, bendradarbiaudama su Pekinu ir Maskva, nes santykiai su Vašingtonu po pasiklausymo skandalo pablogėjo (ką jau kalbėti apie tradiciškai antiamerikietiškas nuotaikas žemyne). Indija yra sena Rusijos sąjungininkė, be to, suprasdama savo galimybes, greičiausiai irgi pradeda galvoti apie savo vaidmens tarptautinėje arenoje didinimą, o kartu visada lengviau negu savarankiškai.

Trumpai sakant, V. Putino kelionę į Lotynų Ameriką galima pavadinti sėkminga (nors yra ir kitokių nuomonių, teigiančių, kad Kremliaus sumanymas kompensuoti patiriamus politinius ir ekonominius nuostolius JAV kaimynystėje žlugo. Ji parodė, kad Rusija nėra viena tarptautinėje politikoje. Kita vertus, vis dar negalima sakyti, kad BRIKS susivienijimą Maskvai pavyko paversti antiamerikietiško pasipriešinimo flagmanu.

Bet pasaulis, atrodo, vėl ima dalintis į blokus, ir nieko gero tai nežada.