Vyks pėsčiųjų žygis, skirtas generolo Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms

Tradiciškai trečiąjį gegužės savaitgalį švenčiant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, prisimenami partizanų žygdarbiai. Šiemet, gegužės 20 d. visi kviečiami į unikalų Punios šilą Alytaus rajone, kuriame vyks pėsčiųjų žygis, skirtas generolo Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms minėti.

12 km maršrutu keliaujantys žygeiviai galės pamatyti ir aplankyti istorines vietas, partizanų, 1863 m. sukilėlių kelius bei įspūdingą gamtą: draustinį ir savaiminę kunigaikščių ąžuolų alėją, augančią palei Nemuną.

Pėsčiųjų trasa drieksis ir taip vadinamąją Muravjovo linija. 1863 m. šiuo keliu naudojosi caro armija, gaudydama Punios šile besislapstančius sukilėlius. Žygeiviai pasieks ir Dainavos apygardos partizanų vadavietę. Čia bunkerį įrengė 1919-1920 m. Laisvės kovų dalyvis, Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis.

Ąžuolio kvietimu 1947 m. balandžio 22-24 d. Punios miške įvyko Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydis, kuriame dalyvavo ir legendinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tuometinis Dainavos apygardos vado pavaduotojas.

Prie Dainavos apygardos štabo bunkerio vyks partizanų ir visų kovotojų, žuvusių už Lietuvos laisvę pagerbimo ceremonija, skambės partizanų dainos, bus galima paskanauti kariškų vaišių.

Pėsčiųjų žygio pradžia sekmadienį, gegužės 20 d. 10 val. Punios girininkijoje, Panemuninkų km., Alytaus raj.

Žygio dalyvius iš Alytaus nemokamai veš autobusas – 9.30 val. išvyks iš S. Dariaus ir S. Girėno g. prie Rotušės, atgal važiuos 14 val. nuo Punios girininkijos.

Savo transportu iš Alytaus iki girininkijos galima vykti: iš Naujosios gatvės (130 magistralė) prie Gulbynės ežeriuko sukame į dešinę ir važiuojame tiesiai 11 km. Nemuno gatve – Pramonininkų žiedas, Žaunieriškiai, Praniūnai, Panemuninkai – iki pat kelio pabaigos. Čia paliekami automobiliai ir toliau keliaujama pėstute.

Lietuvos partizanų „Dainavos“ apygardos štabo vadavietės bunkerio maketą atkūrė buvęs partizanas, po bunkerio susprogdinimo išlikęs gyvas Juozas Petraška-Patrimpas. 1992 m. birželio 1 d. atstatė Juozo Vitkaus Kauno inžinerinio bataliono kariai. 2012 m. jis buvo remontuotas, tačiau, laikui bėgant, mediniai rąstai sutrešo. 2018 m. vasario 13 d. padedant Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariams bunkerio rekonstrukcija buvo užbaigta. Originalus jo dydis 20 kv. m. (atkurtas šiek tiek mažesnis už originalą). Jame buvo galima judėti stačiomis. Viduje buvo įrengta krosnelė. Kaminą atstojo išskaptuota pušis, kuri išorėje atrodė kaip vėtros nulaužta. Bunkeris buvo įkurtas kalnelio šlaite, prie kurio tekėjo upelis-šaltinėlis. Iki Nemuno apie 250-300 m. Tuo upeliu, kuris ir žiemą neužšaldavo, vyrai pasiekdavo į bunkerį. Buvo padarytas specialus įšliaužimas ties upeliu. Partizanas į vidų patekdavo visas šlapias, net ir žiemą. Tačiau norint išgyventi kito pasirinkimo nebuvo.

1947 m. enkavedistams apsupus apygardos štabo bunkerį, vadas Dominykas Jėčys-Ąžuolis ir 3 partizanai žuvo, dar 4 partizanai buvo apsvaiginti granatomis ir paimti gyvi.

„Nužygiavę kelis kvartalus, pasiekėme kažkokį gilų griovį, kurio dugnu, vos pėdas galįs apsemti, pamažu tekėjo švarus šaltinių vanduo. Iš atokiau mums parodė krantą, kur apačioje buvo įrengta slėptuvė. Maskavimas buvo labai geras ir akimi negalima buvo nustatyti, kurioje vietoje slėptuvė ir jos durelės. Pagaliau Klevas sustojo, paskleidė mažutes eglaitės šakas, pavertė samanų kuokštelį ir, paėmęs už grandinės, atidarė 45 laipsnių kampu įtaisytas dureles. Tuomet išgirdome slėptuvės viduje kalbantis. Kažkas iš vidaus pusės priartėjo prie durelių ir nurodė, kaip tamsoje laikytis lendant vidun. Aš stovėjau arčiausia durelių ir pradėjau kabarotis. Iš vidaus mane perspėjo, kad teks iš pradžių lįsti aukštyn ir žiūrėti, kur dugne prikaltos atramos, nes už jų teks kabintis kojomis ir rankomis. Palypėjus keturpėsčia, jau pamačiau šviesą, sklidusią iš slėptuvės, nes antrosios durelės buvo atidarytos. Kai nuropojau kelis žingsnius pritūpęs, patekau pačion slėptuvėn. Ten jau buvo galima stovėti kiek palenkta galva. (...) Po to man buvo smulkiai aprodyta visa slėptuvė, kurioje buvo įvairūs reikmenys spaudai gaminti. Gultai buvo sumaniai paskirstyti į dvi dalis. Vieni buvo darbo kambaryje, kiti — virtuvėje, kuri buvo lyg ir atskirta pussieniu. Dar buvo mažas kambarėlis, skirtas maistui laikyti. Vienu žodžiu, slėptuvė buvo didžiulė ir labai patogi. Vėliau parodė, kad virš slėptuvės, kaminėlio vietoj, buvo įstatytas aukštas tuščiaviduris drebulės kamienas. Jis visiškai nekrito į akis. Blogiausia, mano nuomone, buvo tai, kad aukštai, netoli kranto, ėjo miško keliukas. Man papasakojo, kaip žiemos metu, kai būdavo prisnigę, vyrai išeidavo kaiman. Atidarius slėptuvės dureles, buvo iškišamas atitinkamas suolelis, kurio vienas galas su kojomis buvo nuleidžiamas tiesiog šaltinio vandenin, kuris niekuomet neužšaldavo. Vyrai, apsiavę guminius batus, nušliauždavo suoleliu ir įlipdavo tiesiog vandenin. Tada šaltinio upeliu brisdavo apie porą šimtų metrų, kur skersai jį ėjo važiuojamas miško keliukas. Čia išlipdavo į keliuką ir eidavo kaiman, o grįždavo aplink ir tuo pačiu keliuku, tik iš miško gilumos, prieidavo upelį, įlipdavo į jį ir nubrisdavo iki slėptuvės. Taigi iš pėdsakų atrodydavo, kad ateita iš miško gilumos, perbrista per upelį ir nueita kaimo link. Prie slėptuvės pasibelsdavo sutartu būdu, tada iš vidaus atidarydavo dureles ir atėjusieji lygiai taip pat įšliauždavo vidun. Žinoma, be ypatingo reikalo iš viso buvo vengiama vaikščioti, ypač kai šviežiai pasnigdavo“, - Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisimena, kad iš Punios šilo grįžo gerai nusiteikęs.

„Su Ąžuoliu kalbėdami taip įsijautėme, kad pasijutome paklydę. Nuo to laiko, kai partizanauju, šile buvau pirmą kartą, o ir Ąžuolis neturėjo kompaso. Ilgai blaškėmės, kol išsimušėme prie Nemuno vagos. Pagal srovę nustatėme kryptį ir panemune nužygiavome net iki girininkijos. Iš ten vėl pasukome miškan, nes nuo ten kelias Ąžuoliui buvo geriau žinomas. Laimei, su rusais nesusidūrėme. Vadavietėje mudviejų seniai pasigedo ir keli partizanai net buvo išėję ieškoti, bet su jais mes prasilenkėme. Tuomet tik apie vidudienį visi susirinkome slėptuvėn. Būdamas Punios šile, susipažinau su Lakštingala. Su juo vėliau man teko ilgesnį laiką gyventi bendroje slėptuvėje. Artimiau susipažinau su Tauru, kuris tuomet jau ėjo būrio vado pareigas. Jis neblogai piešė ir man įteikė keletą nupieštų karikatūrų. Vienoje iš jų Stalinas buvo pavaizduotas nupenėtu bekonu, o Čerčilis su Ruzveltu sėdėjo lengvojoje mašinoj. Apačioje buvo užrašas: „Kada mes jį pjausime?“ Punios šile vykusių posėdžių nutarimus reikėjo įgyvendinti. Priimtus suvienodinimus ir kitus patvarkymus turėjo paskelbti Ąžuolis įsakymu Dainavos apygardai. Iš šilo skirstėmės labai geros nuotaikos, nes posėdžių rezultatais visi buvo patenkinti.“ (Iš knygos: Adolfas Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų. Partizanų gretose“.)

Žygį organizuoja Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomenė, Alytaus miesto ir Alytaus rajono savivaldybės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Šaltinis: kam.lt