Vytautas Landsbergis. Susikalbėkime su savo lenkais

Tiesa yra nežinoma ir gali būti, kad dabartiniame žmonių rūšies išsivystymo etape niekada nebus pažinta. Tačiau tauriausias šios rūšies bruožas yra įgimtas poreikis ieškoti tiesos. Šis poreikis liudija mūsų rūšies „sudvasinimą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybinės santvarkos, t. y. idėjos, draudžiančios arba tik apribojančios teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogiškosios kultūros priešais. Józef Mackiewicz. „Jeigu būčiau chanas…“, Kultura, 1958.

…Absoliučios tiesos nežino nė vienas žmogus šiame pasaulyje. Tai, ką mes, žmonės, vadiname tiesa, tėra jos ieškojimas. Ieškoti tiesos galima tiktai laisvoje diskusijoje. Todėl komunistinė santvarka, kuri tai draudžia, yra didelė neteisybė. Tad būdami pasaulyje, pripažįstančiame individo ir minties laisvę, turime daryti viską, kad minties horizontai būtų ne siaurinami, o plečiami, kad diskusijos būtų plėtojamos, o ne varžomos. Józef Mackiewicz. „Provokacijos pergalė“, 1962.

…Brandžios tautos visuomenė turi būti kaip plačiai išskleista vėduoklė. Taip, dėl to nekyla jokių abejonių. Aš dar pridurčiau, kad kuo plačiau virš 180 laipsnių atsiveria ši vėduoklė, tuo labiau tai liudija apie visuomenės brandą, dinamiką, taigi, ir minties turtingumą. O stipriai sugniaužtas kumštis palieka veikiau trumpos lazdos įspūdį. „Vokiškasis kompleksas“. Kultura, 1956.

Neseniai mus pasiekė šiemet išleista Vytauto Landsbergio knyga „Susikalbėkime su savo lenkais“. Tai rinkinys, į kurį sudėtos rinktinės autoriaus publikacijos ir interviu, pasirodę spaudos skiltyse daugiausia 2009–2012 metais ir atskleidžiantys jo požiūrį į mūsų, Lietuvos lenkų, elgesį, bei su tuo susijusius vertinimus.

Knyga verta dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirma, tai viešai koncentruotu būdu pateikta daugiagijė vieno svarbiausių Lietuvos politikų nuomonė apie lenkakalbių Lietuvos piliečių pažiūras, poreikius ir vietą XXI amžiaus sąlygomis, kai Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė, jai garantuotas saugumas ir sienų nepažeidžiamumas, o pagrindinė šalies problema - užtikrinti vidinę visuomenės sanglaudą, be kitų dalykų, ugdant pilietines pažiūras ir užkertant kelią provokacijoms, rengiamoms tautiškumo pagrindu, dėl kurių mūsų šalis atrodo nepatraukli.

Antra, publikacijose minimi dalykai, įvykę bemaž per ketvirtį amžiaus, taip tarsi dėstant naujausią mūsų istoriją, kurią auganti karta ne visada žino pakankamai.

Trečia, susipažinus su šia viešai koncentruotu būdu pateikta nuomone, galima pradėti diskusiją apie knygoje išsakomus teiginius ir išsklaidyti kai kuriuos iki šiol egzistuojančius ir toliau Lietuvos lenkų aplinkoje skleidžiamus mitus, susijusius taip pat ir su knygos autoriumi ir priskiriančius jį „lenkus pjaunančių“ veikėjų grupei.

Tad ne atsitiktinai įžangoje cituojame iškiliausią Vilniaus rašytoją Juzefą Mackevičių (Józef Mackiewicz): norime įtikinti, kokia svarbi šiandien yra diskusija, prieiga prie įvairiapusės ir išsamios informacijos, kad Lietuvos lenkai laikui bėgant galėtų įsilieti į plėtrą, o ne trauktis iš jos per vidinę okupaciją ir atsiskyrimą, susimesdami į organizuotą gaują ir susikurdami izoliuotą pasaulėlį su politinės partijos priedanga. Taip pat svarbu suprasti, kad nuotolis, skiriantis mus nuo pasaulio, yra beviltiškai didelis, kad permainų reikia imtis nedelsiant, nes aukščiau cituotas mintis „Provokacijos pergalės“ autorius paskelbė daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų, ir tie dalykai laisvame pasaulyje jau seniai yra tapę visuotinai pripažinta norma.

Pagaliau knygą galima vertinti įvairiai, tai priklauso nuo pažiūrų ir išankstinių įsitikinimų, ypač tada, jei purtomasi net minties apie tai, kad gali egzistuoti ir kitokia nuomonė, o koks nors agresyvus individas su ryškiu nukrypimu nuo normos yra laikomas protingesniu už visus profesorius kartu sudėjus.

Mūsų asmeninė patirtis ir pastarųjų metų stebėjimai vienareikšmiškai, mūsų nuomone, įrodo, kad Lietuvos lenkai, siejantys savo ateitį su Lietuva, šiandien turi vienintelį kelią, kurį beveik prieš šimtą metų nurodė Tadas Vrublevskis: 

1. Pripažinti visišką Lietuvos nepriklausomybę, be jokių įsipareigojimų kaimyninėms šalims ir be jokių nutylėjimų bei visokių išlygų; 2. Aktyviai dalyvauti kuriant Lietuvos valstybingumą, atsisakant bet kokių hegemonijos siekių; 3. Atsižadėti bet kokių nacionalistinio fanatizmo apraiškų svarstant visus politinius klausimus, tarp jų ir lenkų bendruomenės, ir vadovautis išimtinai tik visos šalies intereso ir naudos jai kriterijais.

Gyvenimas nepaneigiamai įrodo, kad ir lietuvis, ir Lietuvos lenkas gali vystytis kaip žmogus, kaip asmenybė ir gyventi oriai tik gerai organizuotoje ir saugioje valstybėje, kurioje nėra korupcijos, valdininkų piktnaudžiavimo ir gerbiami įstatymai. Todėl visi, o pirmiausia vadinamosios tautinės mažumos, privalo, mūsų nuomone, šiandien vadovautis išimtinai tik visos šalies intereso ir naudos jai kriterijais.

O jei laikome T. Vrublevskio koncepciją teisinga, tai knygoje nėra nieko, kas galėtų kelti prieštaravimus.

Tačiau, mūsų nuomone, esama aptarimo vertų netikslumų, atsiradusių galbūt dėl pernelyg didelio pasitikėjimo informacijos šaltiniais, ir nutylėjimų, kuriuos paminėsime toliau.

Pirmiausia - apie mūsų vardą, kurį autorius vartoja nusižiūrėjęs į popiežių Joną Paulių II ir laiko mus lenkų kilmės lietuviais. Mūsų abejones žadina ne „lietuviai“, o neva mūsų „lenkiška kilmė“, kuri tarsi reikštų, kad esame ne čionykštis elementas, o atvykėliai, kilę iš Lenkijos.

Lenkų kalbos žodyne (PWN, Varšuva, 1996) pateikiamas pavyzdys – lenkų kilmės amerikietis, prancūzas – kaip tik patvirtina mūsų abejones dėl to, ar teisingai popiežius, o paskui jį ir knygos autorius, interpretavo mūsų kilmę. Vienaip šis dalykas gali atrodyti žvelgiant iš Lenkijos ar Vatikano, ir kitokį turinį tai įgauna žvelgiant iš Lietuvos.

Beje, ir knygoje minimas Mykolas Romeris savo „Dviejose teorijose apie Lietuvos lenkus“ buvo tvirtai įsitikinęs, kad esame vietos gyventojai, tiktai sulenkėję vykstant istoriniams procesams.

Esant dabartinei bendrai Europai, kurios pagrindas yra valstybės, besiremiančios pilietinėmis visuomenėmis, teisingiausia, be abejo, būtų vartoti tą vardą ir taikyti tą nuostatą, kurios laikėsi Adomas Mickevičius ir kiti žymūs jo amžininkai – esame lenkakalbiai lietuviai, ir tai, mūsų nuomone, tiksliausiai nusako mūsų kilmę ir tam tikru laipsniu – esamą kalbinės specifikos būklę.

Kitas dalykas, kad tie, kurie peša naudą iš pigaus nacionalizmo ir politinio polonizavimo, silpninančio mūsų valstybę, ir tuo pagrindu gaunantys politinę bei finansinę paramą iš kaimyninės Lenkijos, su tokiu apibrėžimu niekada nesutiks ir visais būdais prieš jį kovos, antraip šie veikėjai netektų pagrindo, kuriuo remdamiesi imasi savo veiksmų ir kurpia propagandines teorijas bei įvairias koncepcijas, tokias, kaip Lenko korta. Bet tai visiškai nereiškia, kad turime paklusti šiai agresyviai grupei ir jos „teorijoms“.

Tiesa, tai, mūsų nuomone, tėra grynai teoriniai svarstymai. Kol visuomenė, o ypač mokyklos, nebus išlaisvintos iš nusikalstamos organizuotų grupių, veikiančių su demokratinių partijų priedanga, okupacijos, vadinamosios tautinės mažumos bus tiktai „rinkimų mėsa“, naudojama destrukcijai ir valstybės silpninimui, ir tų mažumų egzistavimas, taip pat priklausymas joms, neturės nei perspektyvų, nei prasmės.

Beje, publikacijose, surinktose į minėtą leidinį, iš tiesų nematyti aiškios ribos, pagal kurią būtų galima atskirti pažymint, kad čia yra Lietuvos lenkai, Lietuvos piliečiai, o ten – lenkai iš Lenkijos, kuriuos faktiškai sieja tik vartojamos kalbos panašumas.

Diskusijos, interviu su veikėjais ir žurnalistais iš Lenkijos veikiau rodo, kad ir toliau įgyvendinama, mūsų nuomone, klaidinga politika, įsivirtinusi pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai apie mus buvo kalbama be mūsų su įvairaus plauko veikėjais iš kaimyninės Lenkijos. Pavyzdžiui, tada didžiausios pagarbos tarp Lietuvos politikų nusipelnė Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Vilniuje Jano Widackio nuomonė, nors jis buvo mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB Lenkijos filialui, dėstytojas, ir daug nuveikė, kad Lenkijoje nebūtų vykdoma liustracija.

Be mūsų klaidų, žinių stokos, arogancijos, pasidavimo spaudos psichozei, kurią laikraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse kurstė sovietinių tarnybų bendradarbiai, viena iš rimtų priežasčių, lėmusių blogus mūsų santykius su tuometėmis mūsų šalies valdžios institucijomis, buvo būtent tai, kad jos toleravo Lenkijos ambasadoriaus veiksmus, visiškai nederėjusius su užsienio valstybės atstovo pareigomis. Jam buvo leidžiama viešai reikšti vertinimus ir kritiką Lietuvos piliečiams, Lietuvos lenkams, neišskiriant nei Seimo narių, sušaukti Lietuvos piliečių pasitarimus ir duoti jiems nurodymus, nors tai veikiau būdinga dominijos gubernatoriui, o ne užsienio šalies ambasadoriui nepriklausomoje valstybėje, tačiau tai buvo laikoma normaliu dalyku ir sulaukdavo plojimų, užuot nedelsiant išsiuntus šį veikėją už Lietuvos ribų. Tokiems anuometiniams „pranašams“ iš Lenkijos galima priskirti visą „Widackio dvarą“, pavyzdžiui, Mają Narbutt, dabartinį jos sutuoktinį Jerzy Haszczyńskį ir daugelį kitų, kurie šiandien, sprendžiant iš jų publikacijų, yra aršiausi mūsų šalies priešai.

Tokie dalykai taip pat kreipė lenkų aplinkos mąstymą bei veiksmus į tai, kad „gynėjų“ reikia ieškoti Lenkijoje – ir, be abejo, papulti į Varšuvoje nusikalstamai veikiančios bendrijos („Wspólnota“) glėbį.

Kartu su daugeliu kitų dalykų knygos autorius paliečia ir ypač plačiai nuskambėjusią temą – žemės prie Vilniaus grąžinimą. Tačiau, kaip mums atrodo, reikiamai neįsigilinęs į žemės grąžinimo Vilniaus rajone detales ir specifiką – visoje šalyje vienodai galiojančių įstatymų sąlygomis čia visiškai nebuvo atsakomybės, o veidmainystės ir dviveidiškumo mastas tiesiog stulbinantis.

Štai keli faktai. Visi planai, susiję su teritorijos planavimu, taigi ir tie, kuriuose numatytas žemės grąžinimas, nuo 1997 metų derinami su Akcijos valdoma savivaldybe. Todėl negali būti nė kalbos apie žemės gavimą ar užėmimą be savivaldybės sutikimo, kaip ir visos Lietuvos teritorijoje. Maža to, daugelį metų apskrityje - institucijoje, tvirtinančioje pateiktus projektų planus - valdininko, tiesiogiai priimančio sprendimus dėl planų likimo ir žemės grąžinimo konkretiems asmenims, pareigas ėjo Z. Balcevičius, kurį koalicijoje delegavo Rinkimų akcija. Reikia turėti omenyje ir tai, kad rajono savivaldybės taryboje Rinkimų akcija beveik dvidešimt metų praktiškai neturi opozicijos, tad niekas negalėjo sutrukdyti įgyvendinti skambių priešrinkiminių pažadų, kad žemės grąžinimas bus laikomas prioritetiniu dalyku.

Iškalbingas įrodymas, kad šį rajoną valdantieji piktybiškai nesirūpino vietinių gyventojų interesais, yra tai, kad iš 56 Lietuvos savivaldybių tik Vilniaus rajono savivaldybės vadovai (tuo metu, kai ten dirbo V. Tomaševskis) nepateikė pagal 1998 metų balandžio 1 dienos Vyriausybės nutarimą Nr. 385 upių ir ežerų rezervavimo vietos gyventojų poreikiams projekto… ir netrukus prie Žeimenos atsirado iš Baltarusijos atvykusios merės L. Počikovskajos valda…

Būtent čia ilgus metus buvo vilkinamas rajono plėtros generalinio plano patvirtinimas, dėl to vietos gyventojai negalėjo pasinaudoti tuo metu buvusiomis geromis žemės kainomis ir pasirūpinti materialine savo šeimų ateitimi. Jau nekalbant apie tai, kad buvo reikalaujama kyšių, pirmiausia pasirūpinama savo giminės ir Rinkimų akcijos artimiausios aplinkos interesais – apie tai plačiai rašyta spaudoje.

Manome, kad tik atlikus išsamią žemės grąžinimo Vilniaus rajone analizę ir nuodugnų patikrinimą bus galima sudėti taškus ant i, atskleidžiant visuomenei tikrąjį korupcijos mastą bei parodant tikruosius tenykščių lyderių veidus, taip galbūt visiems laikams pabaigiant reikalus su išskirtiniais kenkėjais, kurie veikia prisidengę gynėjų kaukėmis.

Galime tik numanyti, kodėl politikai ir jiems pavaldžios tarnybos nesutinka atlikti tokio patikrinimo, o Rinkimų akcijos lyderis su savo gimine ir posovietine aplinka noriai priimamas į kiekvieną koaliciją, nepriklausomai nuo jos ideologinio atspalvio.

Su ypatingu pasidygėjimu esame priversti išsakyti savo nuostatą dėl knygos autoriaus pasakojimo, kuriame jis, neva remdamasis Č. Okinčico pasakojimu, tvirtina, esą mus reikėjo ilgai įtikinėti, kad nebalsuotume prieš Lietuvos Nepriklausomybę. Tokia nuomonė neturi nieko bendra su tiesa ir tikrove. Apie tai jau esame rašę anksčiau.

Tiesa ta, kad likus dviems ar trims dienoms iki pirmojo naujai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos posėdžio, mes visa sudėtimi, dalyvaujant ir Č. Okinčicui, susitikome Didžiojoje g. 40, Lenkų sąjungos buveinėje. Pasitarimą inicijavo A. Brodavskis, buvęs ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, ir Vilniaus rajono deputatų tarybos pirmininku, kuris pačioje pradžioje konstatavo, kad žmonės mūsų nesupras, jei balsuosime už Nepriklausomybę. Tad be audringų diskusijų, pripažinę, kad neturime teisės balsuoti prieš Nepriklausomybę, nusprendėme, kad balsavimo metu susilaikysime. Per tą susitikimą, jei gerai pamenu, Č. Okinčicas apskritai nekalbėjo. Kitų susitikimų ar diskusijų šia tema nebuvo, todėl Č. Okinčicas akivaizdžiai pamelavo knygos autoriui. Pagaliau ne tik jam – per žiniasklaidos priemones ir visai Lietuvai.

Kalbant apie politiškai klaidingą mūsų balsavimą, reikia atsiminti ir tai, kad jis vyko visiškai kitokioje atmosferoje, tada, kai kontakto su rinkėjais išlaikymas buvo labai reikšmingas dalykas. Taip buvo galima toliau rengti susitikimus su rinkėjais, plėtoti dialogą su jais, daryti įtaką jų nuotaikoms ir elgesiui. Iš esmės nekyla jokių abejonių, kad mums praradus kontaktą su rinkėjais Ciechanovičiaus grupė dar 1990 metų spalio mėnesį būtų galėjusi paskelbti Vilniaus krašto autonomiją Sovietų Sąjungos sudėtyje, tada Lietuvos lenkų aplinkoje būtų galėję kitaip rutuliotis 1991 metų sausio įvykiai bei prosovietinis vasario mėnesio referendumas.

Knygos autoriaus, buvusio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, kalba, pateikta Tarybos posėdžio stenogramoje, įrodo, kad jis taip pat puikiai žinojo atmosferą ir nuotaikas, tuo metu vyravusias tarp Lietuvos lenkų: „Manau, mes visi suprantame lenkų tautybės Lietuvos piliečių rūpestį, nerimą ir tuo labiau sveikiname jų deputatų pasisakymą už atgimstančią Lietuvą. Suprantame, kad jie neturėjo įgaliojimų balsuoti taip, kaip balsavo mūsų didžioji dauguma, ir, manau, niekas blogai neinterpretuos jų korektiško susilaikymo“ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos, p. 90).

Manau - o kalbu tik savo vardu - kad padarėme anaiptol ne viską, tačiau gerokai daugiau, negu šiandien nesąžiningai bandoma pateikti visuomenei. Tuo labiau, kad savo politinę veiklą pradėjome turėdami „nulinę“ patirtį ir veikdami gyventojų, kuriuos sovietinės struktūros kelerius metus rengė tik priešintis Nepriklausomybės idėjai ir kovoti su ja, vardu, tokiomis sąlygomis, kai ši bendruomenė, kurstoma tų pačių sovietinių struktūrų, buvo persmelkta autonomijos idėjos, sklandžiusios nacionalizmo ir priešiškumo kurstymo atmosferoje, kurią kaitino „Czerwony Sztandar“, „Gimtasis kraštas“ ir panašūs lediniai, vadovaujami sovietinių tarnybų bendradarbių ir jiems prijaučiančių.

Tačiau dėl Č. Okinčico, itin trokštančio garbės ir dėmesio, įgyjamo net melu ir savęs aukštinimu žeminant kitus, daugelis atidžiai stebinčių ir mąstančių žmonių vis dažniau nusistebi, kaip galėjo nutikti, kad oficialiai nuo 1997 metų „atsakingas už Lietuvos lenkus ir kontaktus su Lenkija“ patarėjas, talkinęs Valdui Adamkui, Rolandui Paksui, vėl V. Adamkui, paskui Gediminui Kirkilui ir galiausiai Andriui Kubiliui, ir, matyt, ateityje patarsiantis Algirdui Butkevičiui, iškėlė agresyviausią Lietuvos lenkų grupę?

Ir kas už to slypi, jei Valdemaras Tomaševskis, sukėlęs muštynes pasienio bare „Po ąžuolu“, vadovaudamas grupei asmenų, darančių spaudimą teismui ginant L. Jankelevičių, nepraėjus nė dvejiems metams jau atsidūrė tarp apdovanojamų ordinu už lietuvių ir lenkų santykių gerinimą ir valstybinės V. Adamkaus vadovaujamos delegacijos sudėtyje vyko į iškilmes, skirtas dešimtosioms diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo metinėms, ten taip pat sukėlė skandalą ir sugadino iškilmes.

Ir kodėl net šiuo metu, kai tikrasis V. Tomaševskio, jo giminės ir posovietinės aplinkos veidas bei veiksmai gerai suprantami ir aiškūs..."Česlovas Okinčicas, Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, teigė, kad yra nepaprastai laimingas, nes LLRA pasiekė maksimumą to, ką galėjo. “Tai yra integruojanti partija, tai pilietinė partija, o jos rinkėjai yra patys aktyviausi rinkėjai šalyje”, - vardijo Nepriklausomybės Akto Signataras. Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA ir asmeniškai jos vadovo pasiekimas ir nuopelnas" (”Tygodnik Wileńszczyzny”).

Dar labiau stebina žiniasklaidos priemonėse paskelbtas įvykis, kai 2011 metų sausio mėnesį Rinkimų akcijos suvažiavime, dalyvaujant Lenkijos ambasados atstovui, Č. Okinčicas paragino Rusijos ambasados atstovą konsoliduoti Lietuvos rusus po bendra vėliava, bei Viktoro Uspaskicho propagavimas laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ jau 2004 metais.

Ne mažiau stebina ir tai, kad 1998 metais, kai Č. Okinčicas įsteigė laikraštį „Gazeta Wileńska“, jos redaktoriumi buvo paskirtas Ivano Radčenkos, NKGB veikėjo per pirmąją sovietinę okupaciją, vaikaitis; o kai kitas neseniai paminėto NKGB veikėjo vaikaitis tapo „Delfi.lt“ lenkiškojo portalo redaktoriumi, pirmasis interviu buvo su Č. Okinčicu.

Dabar netinkamas laikas ir vieta leistis į daugelį kitų „keistenybių“, tačiau jos vis dėlto stebina. Čia reikalinga speciali gilesnė analizė. Pagaliau tokį patį nelogiškumą matome ir knygoje paminėto, signataro rentą gaunančio Z. Balcevičiaus veiksmuose: pastarasis iš karto, vos J. Paleckis įkūrė „Frontą“, atsidūrė jo glėbyje, pirmuosiuose fronto spaudos puslapiuose ir fronto sąrašo viršūnėje.

Visa tai tik patvirtina teiginį, kad valdžia, neužtarnautos privilegijos, buvimas virš įstatymų, galimybė nuslėpti savo praeitį giliai demoralizuoja ir neatpažįstamai pakeičia kai kuriuos asmenis, neturinčius tvirto stuburo, o jų dvasinę būseną geriausiai apibūdina rusiškas žodis „пресмыкающиеся“. Todėl šių asmenų laimėjimų vertinimas, mūsų kuklia nuomone, laikui bėgant galėtų būti koreguojamas. Tuo labiau, kad Nepriklausomybės Akto signataro vardo nuvertėjimui įtakos turi ne tik Č. Okinčico ar Z. Balcevičiaus kalbos ir veiksmai. Signataro vardo suteikimas asmenims, tuo metu buvusiems Maskvoje, o ypač ilgamečiam KGB bendradarbiui, viešai paaiškinant, kad šiame konkrečiame įstatyme nėra draudimo suteikti privilegijas kagėbistams (R. Dagys), buvo stiprus smūgis vertybių skalės požiūriu, sukėlęs abejonių daugeliui mąstančių žmonių.

Ir jeigu knygos autorius Vytautas Landsbergis būtų paprastas duonos valgytojas, šioje vietoje net būtų galima dėti tašką.

Tačiau knygos „Susikalbėkime su savo lenkais“ autorius yra aktyvus politikas, Konservatorių partijos garbės pirmininkas, vienas įtakingiausių asmenų šalyje, todėl jam, mūsų nuomone, ypač taikytina taisyklė, kad „…kiekvieno rašytojo nuoširdumas matuojamas ne tiktai tuo, apie ką jis rašo, bet ir tuo, ką nutyli“, kurios savo kūryboje nuolat laikėsi įžangoje paminėtas Juzefas Mackevičius.

Dėl pavadinime iškelto logiško teiginio apie poreikį kalbėtis su savo šalies piliečiais, Lietuvos lenkais, iš tiesų nevalingai kyla klausimas – kas ir kaip kliudo, kad tokia diskusija niekaip nevyksta, ir kodėl metų metais propagandos tikslais imituojamuose susitikimuose matome vis kelis tuos pačius asmenis – Č. Okinčycą, M. Mackevičių, S. Vidtmanną ir V. Tomaševskį, retsykiais dalyvaujant ir H. Mickevičiui, netradicinės seksualinės orientacijos gynėjui. Ir tai nepriklauso netgi nuo to, kas yra valdžioje – kairieji ar dešinieji.

Šis „diskutuojančiųjų“ ratas pastaruoju metu taip juokingai susiaurėjo, kad į neseniai įvykusį susitikimą, kurio tikslas buvo pasirašyti koalicinę sutartį su pokomunistinės socialdemokratijos ir kitų panašių partijų atstovais, V. Tomaševskis atvyko lydimas savo pusbrolio bei svainio, ir buvo sutiktas visai rimtai, tarsi atstovautų visiems Lietuvos lenkams.

Turint valdžią yra daugybė įvairių galimybių, mechanizmų ir svertų, kuriais visada, jeigu norima, galima pakeisti kolektyvinį partnerį arba išugdyti naują iš jaunimo, linkusio diskutuoti ir bendradarbiauti, tarpo. Deja, per pastarąjį dešimtmetį, įskaitant paskutinės kadencijos konservatorių valdymo laikotarpį, tokių bandymų nebuvo. Kodėl taip yra ir kas kliudo – į šį klausimą knygos autorius, deja, nepateikia atsakymo.

Kelias šioje knygoje spausdinamas publikacijas autorius paskyrė tarsi neformaliam sovietų valdžios atkūrimui Vilniaus krašto teritorijose – per nekintamai vienpartinį režimą, rinkimus pagal sovietinį pavyzdį ir sovietinius bauginimo bei valdymo metodus.

Deja, negalime sutikti su knygos autoriumi, kad sovietų valdžia grįžta į šį kraštą – ji niekada iš jo nebuvo pasitraukusi. Maža to, čia gyvenantys žmonėms iki šiol nebuvo leista pažinti tokių vertybių, kaip teisė į orų gyvenimą, teisė į žodžio laisvę, teisė išsakyti savo pažiūras ir nuomonę, laisvė jungtis, teisė į prieigą prie informacijos apie valdžios institucijų ir viešų asmenų veiksmus ir pan., tai yra, to, kas piliečio sąmonėje turi suformuoti nepriklausomos demokratinės pilietinės valstybės sampratą. Be to, kolchozų „deržimordos“ ir toliau išlaiko savo valdžią, šiandien veikdami su demokratijos ir lenkiškumo vadų kaukėmis, savo buvimu tvirtai įtikindami žmones, kad jokių iš tikrųjų demokratinių pokyčių jiems nėra ko tikėtis.

Ir vėl susiduriame su nutylėjimais ir klausimais be atsakymų – kodėl šalyje nebaigta liustracija, kodėl bent jau neinicijuojamas desovietizacijos procesas, kuris, be abejo, gerokai išvalytų atmosferą įvairiose gyvenimo srityse, taip pat ir rajonuose aplink Vilnių, išlaisvindamas juos nuo tų veikėjų gniaužtų ir jų veiklos metodų.

Žinoma, knygos autorius gali ginčytis, kad ne viskas priklauso tiktai nuo jo ir partijos, kurios garbės pirmininkas jis yra. Ir tam tikru mastu būtų teisus. Bet kodėl per daugelį metų, taip pat ir paskutinės kadencijos laikotarpiu, nebuvo nė iniciatyvos šia kryptimi? Deja, minėtos knygos skaitytojas to nesužinos.

Kaip ir to, kodėl ne vienas tūkstantis komunistų partijos ir sovietinių įstaigų funkcionierių, taip pat ir naujosios nomenklatūros atstovų, nuo visuomenės slepia, kad jiems skirtos papildomos valstybinės rentos „už nuopelnus“, o tai ypač demoralizuoja ir resovietizuoja visuomenę. Sunku įsivaizduoti kitą tokį tylų, tačiau veiksmingą pakartotinį sovietizavimą ir demoralizavimą, nei padėtis, kai žmogaus yra vertinimas ir jo teisės priklauso ne nuo gebėjimų, iniciatyvos ir darbo, bet, kaip ir anksčiau – nuo susiklosčiusių santykių arba partinės priklausomybės.

Vienas iškalbingas pavyzdys. Turtingos šalies, Prancūzijos, prezidentas, baigęs eiti valstybės vadovo pareigas, vieną mėnesį dar turi neliečiamybę, o vėliau tampa paprastu šalies piliečiu, turinčiu užsidirbti kasdienę duoną, be jokių privilegijų, be apsaugos, vairuotojų, automobilių ir sekretoriatų. O pas mus neturtinga visuomenė privalo išlaikyti buvusį prezidentą ir jo šeimą, kol numirs paskutinis jos narys. Jie disponuoja iš visuomenės lėšų išlaikomais 3 būstais – Turniškėse, Nidoje ir Palangoje, automobiliu su vairuotoju, turi sekretoriatą ir gauna atlyginimą, smarkiai viršijantį nuopelnus. Maža to, pastaruoju metu tokiomis pačiomis sąlygomis naudojasi net buvusio premjero žmona – dėl tos priežasties, kad buvo jo meilužė tuo metu, kai jis buvo prezidentas.

Tai tiktai šio ledkalnio – iš esmės sovietinių privilegijų - viršūnė.

Tačiau jei būtų priimtas desovietizacijos įstatymas ar bent parengtas jo projektas, sovietinių laikų nomenklatūra negalėtų taip nebaudžiamai užimti pagrindinių valstybės institucijų, užvaldydama jas tiesiogiai arba netiesiogiai – įtaisydama savo žmones per rinkimų grobio dalybas. Nebūtų tada vietos Seime, Vyriausybėje ir prezidentūroje kirkilams, paulauskams ir panašiems į juos, kuriems svarbiausia yra „noriu ir būsiu“, o ne valstybės ir visuomenės interesas.

Knygoje gana daug vietos skiriama vadinamajai Lenkų rinkimų akcijai Lietuvoje ir V. Tomaševskiui, kuriuos autorius įvertina neigiamai. Ir vėl nerandame atsakymo į klausimą – kodėl, nepaisydami neigiamo vertinimo, konservatoriai vėl vienas per kitą Vilniaus mieste kviečia Akciją į koaliciją, kodėl tiktai su jos atstovais, kaip ir anksčiau, plėtoja diskusiją, neatsižvelgdami net į tai, kad dauguma Lietuvos lenkų per rinkimus neatiduoda jai savo balso.

Visa tai dar labiau stebina, turint omenyje, kad būtent konservatoriai kartu su A. Zuoku 2000-iais pirmą kartą pakvietė Akciją į sostinės koaliciją, taip pradėję jos rėmimo ir stiprinimo procesą ir kartu su pokomunistine socialdemokratija padėję pasiekti tokį lygį, kad, pasak portalo „Balsas.lt“, ”Rinkimų akcijos veikla pasižymi tais pačiais metodais, kuriais veikė „Jedinstwo“ ir kitos prosovietinės kagėbistinės organizacijos“, ir “…tokiomis sąlygomis reikia kalbėti apie realų pavojų nacionaliniam Lietuvos saugumui“.

Taigi, šie nebaigti sakymai ir nutylėjimai turi įtakos knygos kokybei bei vientisumui, nors būtent autorius turi teisę visus reiškinius vadinti tikraisiais vardais.

***

Prieš kelerius metus į valdžią atėjus konservatoriams kartu su liberalais rašėme: „Po aštuonerių ilgų pokomunistinių kairiųjų valdymo metų Lietuvoje valdžią perima centro dešinės koalicija. Ar valstybės vadovai be ekonominių problemų norės įžvelgti ir negrįžtamas permainas, vykstančias tose srityse ir susijusias su tais dalykais, kurie padeda didinti vidinę valstybės sanglaudą – parodys artimiausia ateitis. Jau tapo priežodžiu, kad kiekviena tauta turi teisę gintis – nuo išorės priešų puolimo, nuo bandymų destabilizuoti valstybę iš vidaus, nuo organizuoto nusikalstamumo, taip pat prisidengusio legaliomis partijų ar organizacijų iškabomis. Šios pareigos apginti valstybę negali įvykdyti niekas kitas, tiktai teisėtai išrinkta valdžia. O aiški ir garbinga valstybės pozicija ir nenuolaidžiavimas veiksmams, kuriais diskredituojamas valstybės vardas, dezintegruojama pilietinė jos visuomenė, be abejonės, padidina jos rėmėjų gretas“.

Deja, mūsų abejonės pasitvirtino su kaupu. Veiksmų, kuriais būtų didinama visuomenės sanglauda ir skatinamas dialogas, nesiimta ne tiktai Lietuvos lenkų, bet ir apskritai visų Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu.

Todėl tai, kad valstybė privesta iki tokios būklės, kad atsidūrė žmonių, atvirai demonstruojančių antivalstybines pažiūras ir nusikalstamus polinkius, rankose, reikia laikyti itin pavojingu aplaidumu.

Tai nepaneigiamai įrodo, kaip sunku atsikratyti sovietinės, formaliai neegzistuojančios sistemos, ir koks svarbus yra atviras, nuoširdus ir atsakingas dialogas su piliečiais, kad pavojaus valstybei akimirką jie nesupainiotų prioritetų.

www.pogon.lt