Žalio krokodilo žalios ašarėlės

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) sykiu su kitomis politinėmis partijomis draugiškai agitavo Vilniaus dienų šventėje Odminių skvere. Sakytum, rinkimai yra rinkimai. Štai Tėvynės sąjunga siūlė nusifotografuoti su šimtas kažkelintuoju numeriu sąraše esančiu kandidatu (kodėl gi ne), „zuokinininkai“ kažkokią gardžią kavutę pilstė ir bandeles dalino, t.y. pardavinėjo..., LSDP atstovai su Finansų ministre šiaip vaikštinėjo ir su Tauta bendravo (taip pat pagirtina). LVŽS savo rinkimų agitacijoje taip pat stengėsi sudominti potencialius rinkėjus dalindami savo laikraščius ar kandidatų lankstinukus, tačiau pasirinko ir šiek tiek originalesnį būdą pristatyti savo veiklai - edukacinę akciją, skatinančią piliečių atsakomybę šeimai ir savo namų augintiniams. Žinoma neapsieita ir be profesionalių „artistų“ – gaidžio, kurį mažieji smalsuoliai jau spėjo pakrikštyti „Pilkiu“ ir simpatiškos rudakailės triušiukės, kurią atitinkamai mažieji nominavo „Rude“. O šeštadienį prie šių „artistų“ dargi prisijungė ištisas Algimanto Birbilo bičių avilys, sutraukęs ko gero daugiausiai besidominčių. Įdomu buvo stebėti įvairaus amžiaus vaikų reakcijas bendraujant su šiais „artistais“. Dauguma jų smalsiai stebėdavo, kaip triušiukė kramsnoja ar gaidys lesioja savo užkandą, kai kurie tiesdavo rankutes prie Rudės kailiuko, norėdami triušiukę paglostyti, daugiausia džiaugsmo vaikams buvo, kai gaidžiui apsipratus su aplinka jis buvo paleistas pasiganyti su vaikais po Odminių skverą, labai jau romaus būdo tas Pilkis papuolė, tikras visų „draugelis“. Tiesa, kai kurie mažieji padaužos buvo linkę gyvūnėlius „pakibinti“, su piršteliu pabaksnoti. Tokiems tekdavo paaiškinti kai kurias elgesio su naminiais gyvūnais taisykles, kurių pagrindas yra žmogaus rūpestis gyvūnu ir gyvūnui teikiama globa bei švelnus elgesys. Tik taip galima ugdyti atsakomybę už savo augintinius. Dauguma smalsuolių buvo miesto vaikai, tad buvo ir tokių, kurie gaidį, triušį (ką jau kalbėti apie bičių avilį iš arti) matė apskritai pirmą kartą gyvenime. Prie šios edukacinės LVŽS akcijos gražiai prisidėjo partneriai „lesė.lt“ ir VšĮ „Beglobis“, aiškindami vaikams ir suaugusiems apie naminių gyvūnų priežiūrą ir globą, paskleisdami prasmingus šūkius ir naminių gyvūnų priežiūros principus: „Gyvūnai – Ne daiktai“, „Gyvūnai – ne Žaislai“, „Gyvūnai patys savimi nepasirūpins“, „Gyvūnas – šeimos narys“. Regis, prasminga edukacinę akcija pavyko, tačiau nebūtų priešrinkiminis laikotarpis, jei neatsirastų „gyvūnų teisių“ „ekspertų“, kurie šią edukacinę akciją atvirai apšmeižė „gyvūnų kankinimu“ ir išsityčiojo iš akcijos dalyvių. Nesiimsiu kurti sąmokslo teorijų, kurios konkuruojančios su LVŽS politinės partijos (numanau kurios) iniciatyva VšĮ „Tušti narvai“ sukėlė isteriją prieš minėtą edukacinę akciją Facebook erdvėje (net pateikdami „šiurpias“ nuotraukas), aiškiai net nesuvokdami, kuo laukiniai gyvūnai skiriasi nuo naminių (o gal ir nenorėdami suvokti).

Labai dažnai tenka pastebėti, kad tokios ir panašios gyvūnų ar kokių nors mažumų, socialinių grupių teisių gynimo organizacijos eina ganėtinai patogiu keliu, užimdamos tam tikra komfortišką poziciją. Juk yra labai patogu rūpintis gyvūnų teisėmis ,nors kas tai per socialinė, virtuali, teisinė ar psichologinė substancija, kol kas dar nepaaiškino nė vienas gyvūnų teisių „gynėjas“ (kaip žinia, kiekvienas teisių turėtojas, turi atitinkamai ir pareigų...), tačiau tuo pačiu metu nematoma, kaip dažnai baisiai elgiamasi su garbaus amžiaus pacientais mūsų ligoninėse. O nematoma todėl, kad pakedenti kokius nors Sveikatos ministerijos biurokratus yra kur kas sudėtingiau nei pripleškinti nuotraukyčių iš kokio gyvūnų veislyno (ta proga pareikšti pasipiktinimą), pafilmuoti kokį veganišką patiekalą ir „papostinti“ Facebooke. Juk daug patogiau pasimakaluoti kokiame nors persirengėlių parade, pašūkauti už toleranciją, nutraukti kokią „asmenukę“ pamojuojant spalvotomis vėliavytėmis ir po to žiū, dar koks grantas iš kokios Norvegiškos kontoros fondo nukris, ...užuot papiketavus prie kokios nors Vilniaus savivaldybės ir paklausus valdininkų, kodėl sostinės valdžia labiausiai socialiai nuskriaustų ir stokojančių piliečių sąskaita dangsto savo neveiklumu pridarytas savivaldybės skolas ir dar sau premijas išsimoka bei tarnybinius automobilius perka?

Kitas aspektas, kad bet kokie kraštutinumai, net grindžiami gražiomis intencijomis, tame tarpe „kova už gyvūnų ar mažumų teises“ veda prie radikalizmo ir fundamentalizmo. Europa praeityje tai jau yra praėjusi pačiomis skaudžiausiomis formomis ir reiškiniais. Ar ne iš tokių kraštutinumų gimsta tokie naujadarai, kaip „socialinė lytis“ (tegu koks rimtas mokslo vyras ar moteris paaiškina nuo kada socialumas gali pakeisti prigimtinius Dievo ar Gamtos mums suteiktus bruožus ir savybes?), ar ne taip atsirado ir liūdnai pagarsėjusi Stambulo konvencija, kur šalia labai reikšmingų klausimų apie smurtą šeimoje ir buvo prastumtas minėtas „socialinės lyties“ naujadaras, o gal paprasčiausias asmenybės susidvejinimas, iškrypimas.....?

Stebint šiuos reiškinius galima stebėti bendrą nevyriausybinio sektoriaus veiklos tendenciją (tiek Lietuvoje, tiek Europoje) - užsiimti „nišiniais“ klausimais ir pritemptomis problemomis, tačiau nusišalinant nuo aktualių ir egzistencinių visuomenės socialinės, politinės raidos klausimų. Priežasčių tam gali būti ne viena – ir NVO priklausomybė nuo tam tikrų politinės galios ir verslo struktūrų, o gal ir intelektinis neįgalumas. Bet kuriuo atveju toks aktualių klausimų marginalizavimas arba nutylėjimas nuskurdina visą mūsų viešąją politiką ir „drumsčia“ protus. Deja, daliai politikų tai labai paranku.