Žemės išpardavimo kaina

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gausėja įvairių signalų, liudijančių, kad Lietuvos žemė ir jos resursai ima vis labiau masinti potencialius pirkėjus ir investuotojus iš kitų Europos ir Vakarų pasaulio šalių. Neatsitiktinai mūsų politikos sluoksniuose vis dažniau pasigirsta nors kol kas ir ne itin aiškiai artikuliuotų, kiek miglotų, bet vis balsiau reiškiamų nuomonių apie tai, kad Lietuva turėtų atverti savo gamtos išteklius (žemę, miškus ir kt.) užsienio pirkėjams ir investicijoms. Neretai tokius pasvarstymus lydi įprasti „saliamoniški“ argumentai, sakomi žemės išpardavimo užsienio subjektams naudai: esą įsigiję mūsų šalyje žemės ar miškų plotus užsieniečiai jų niekur neišsiveš. Įsiklausius į nesunkiai nuspėjamos žemės išpardavimo karštligės preliudijos pirmuosius akordus, galima pastebėti tam tikrą tendenciją – viešojoje erdvėje panašūs samprotavimai pastaruoju metu tampa vis dažnesni, gausesni ir kryptingesni.

Taip reikalai klostosi, veikiausiai, ne šiaip sau. Pamėginkime pamąstyti, kodėl nuomonių, akinančių leisti užsienio pirkėjams ir investuotojams įsigyti žemę Lietuvoje, pagausėjo būtent dabar, įžengus į trečią nepriklausomybės dešimtmetį, ir kodėl tokios mintys dažniausiai aplenkdavo mūsų valstybės politikus pirmaisiais nepriklausomybės metais ar netgi prieš pustuzinį metų? Kas atsitiko, kad politikų žvilgsniai ėmė vis dažniau krypti į Lietuvos žemę ir jos resursus? Kodėl verslo ir politikos sluoksniuose (o ypač jų užkulisiuose) gausėja asmenų, vis ryžtingiau prabylančių apie būtinybę pradėti Lietuvos žemės ir jos resursų išpardavimą?

Atsakymų į šiuos klausimus toli ieškoti nereikia. Per pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius visos valdžioje daugumą turėjusios politinės jėgos, nepriklausomai nuo savo atspalvio, iš esmės vykdė tą pačią ekonominę politiką: buvo siekiama privatizuoti kuo spėriau ir kuo daugiau buvusios „visaliaudinės nuosavybės“ objektų. Tokią ekonomikos strategiją visokeriopai palaikė ir skatino tokios galingos ir įtakingos tarptautinės finansinės organizacijos kaip Pasaulio bankas bei Tarptautinis valiutos fondas, kurių ekspertai ir konsultantai dėjo didžiules pastangas, kad kuo daugiau valstybinių sektorių pokomunistinėje erdvėje per trumpiausią laiką atsidurtų privačiose rankose.

Tiek Lietuvos, tiek ir visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės buvo spirte spiriamos vykdyti viešojo turto (sovietinio režimo metais vadinto visaliaudine nuosavybe) totalios privatizacijos projektus. Tokia ekonominė politika sutapo su tarptautinių finansinių organizacijų kryptingai vykdyta pasaulio rinkų „liberalizavimo“ programa bei didžiųjų pasaulio valstybių siekiu kuo greičiau po 1990-ųjų paversti rytinę Europos dalį liberaliųjų Vakarų pasaulio periferine zona, stropiai įsisavinančia kapitalistinės raidos kelio pamokas. Patarimai buvo žarstomi dosniai, viliantis, kad kuo greičiau Vidurio ir Rytų Europa sukurs rinkos ekonomikos mechanizmus, tuo tvirčiau  ji integruosis į liberaliosios demokratijos sistemą ir šiame geopolitiniame regione sumažės ar netgi išnyks bet koks komunizmo restauracijos pavojus. Kaip po 1990-ųjų drąsiai ir išdidžiai pareiškė anuomet dar tik siauruose specialistų sluoksniuose žinomas sociologas Zygmuntas Baumanas, ,,komunizmas mirė ir liks miręs labai labai ilgai”. Kaip žinoma, iš tiesų mirė tik komunizmo idėja, o buvusios galingos kompartijos jėgos, prisimatavusios gerokai patrauklesnes, labiau ,,vakarietiškas” socialdemokratijos kaukes, be didesnių skrupulų ir su didžiuliu entuziazmu kibo tęsti politinės dešinės pradėtą privatizacijos ir  laisvos rinkos kūrimo darbą.

Šiandieną jau daugeliui šio regiono žmonių akivaizdu, kad tiek privatizacija, tiek rinkos ekonomikos kūrimas neapsiėjo be pakankamai rimtų nuostolių, daugelis pamokų, deja, liko neišmoktos, tačiau Lietuvoje, kaip ir visoje pokomunistinėje Vidurio ir Rytų Europoje, buvo įvykdytos beveik visos didžiulio masto privatizacijos programos. Rečiau prisimenama ir norima kalbėti apie tai, kokios buvo tų reformų socialinės sąnaudos ir kiek žmonių išstumta į privatizacijos procesų paraštes. Niekas nenuneigs, kad Lietuvoje per du pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius buvo išparduota ir privatizuota beveik viskas, ką buvo įmanoma perleisti privačiai nuosavybei, nesibaiminant įtūžusių, nuskurdusių ir valstybės politikos nuskurdintų gyventojų sluoksnių reakcijos: masinių streikų, kolektyvinio smurto proveržių ar pilietinio nepaklusnumo akcijų. Tačiau turtas, kuriuo disponavo valstybės turto privatizavimo komisija, pamažu sutirpo ir beveik visi valstybės turto rezerve buvę objektai atsidūrė privačiose ne tik Lietuvos, bet ir užsienio subjektų rankose.

Kita vertus, dalis to turto sunyko ar sumažėjo dėl naujųjų savininkų godumo, švaistūniškumo, kriminalinių polinkių ar elementarios ekonominės kompetencijos stokos. Tad kokią naudą iš totalinės perdėm skubotos privatizacijos iš tiesų turėjo pati valstybė, šiandieną nustatyti jau gana keblu. Tačiau niekam ne paslaptis, kad vykdant šią beatodairiškos privatizacijos kampaniją (nesigilinant į tai, kas galėtų būti perduota privačiam kapitalui, o kas pakankamai gerai funkcionuotų valstybės žinioje), buvo iššvaistyta bei  sunaikinta nemaža dalis visos šalies ir visos visuomenės turto, kurį galėjome panaudoti ateities reikmėms. Taip buvo pusvelčiui išparduotas Lietuvos prekybinis laivynas (kartu su juo buvo prarastos ir žvejybos kvotos) bei daugelis kitų strateginės reikšmės objektų.

Galima prisiminti ir tai, kaip užsienio ambasadoms pirmosiomis nepriklausomybės dienomis buvo neatlygintinai išdalyti sostinės prestižiniai statiniai, o Lietuvos ambasadų įkurdinimu užsienio valstybių sostinėse teko rūpintis jau savomis lėšomis ir tam tikrais atvejais bylinėjantis dėl kadaise Lietuvai priklausiusio nekilnojamojo turto, nesulaukiant ir jokio užsienio valstybių palaikymo ar solidarumo gesto. Nenuostabu, kad apie minėtus ir nesuminėtus  privatizacijos procesų „abortus“ Lietuvos politikai iki šiol prabyla labai nenoriai, juk praradimų ir pergalių santykis šioje srityje net ir įžengus į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį lieka miglotas.

Svarstant apie privatizacijos naudas ir nenaudas vertėtų atidžiai įsiklausyti į pripažinto amerikiečių ekonomisto Harvardo profesoriaus Johno Kennetho Galbraitho teiginį apie tai, kad socializmui praradus „savo kaip priimtinos ir efektyvios ideologijos vaidmenį, iškilo oponuojanti, nors ir labiau ribota doktrina. Tai privatizacija, arba apibendrintas viešųjų įmonių sugrąžinimas į privačias rankas ir rinkos ekonomiką. Plačiau žvelgiant privatizacija prilygsta visapusiškam socializmui savo nereikšmingumu. Ekonominėje veikloje yra didelė teritorija, kurioje rinka nemeta ir neturėtų mesti iššūkio; lygiai taip pat yra platus veiklos spektras, didėjantis kartu su ekonominės gerovės kilimu, kuriame valstybės paslaugos ir funkcijos nėra nei būtinos nei socialiai pranašesnės. Todėl privatizacija nėra nė kiek geresnis kontroliuojantis viešojo veiksmo vadovas nei socializmas.“ (J.K. Galbraith. The Good Society, 1996).

Tačiau kol kas palikę ramybėje privatizavimo riktus, grįžkime prie žemės ir jos resursų išpardavimo klausimo, kuris, kaip jau minėjau, imamas vis dažniau kelti viešumoje. Klausantis argumentų, išsakomų pasisakant už žemės išpardavimą užsienio subjektams, ramybės neduoda keletas klausimų. Pirma, kodėl mums nuolat peršama mintis, kad Lietuvos žmonės bei ūkio subjektai nėra pajėgūs patys pasirūpinti žemės ir jos resursų teikiama nauda. O ji, beje, nėra grynai ekonominė. Žemė, o kalbant plačiau, visa gamtinė aplinka – tai ne tik ekonominės eksploatacijos objektas, bet ir viešoji estetinė vertybė, kuria gali dalytis tiek vietos bendruomenės, tiek šalies svečiai ar turistai. Lietuvoje yra pakankamai mąstančių, veiklių ir verslių žmonių ir ūkio subjektų, kurie geba ir gebės pasirūpinti jos žeme bei resursais, tad valstybė ir gali, ir privalo paremti jų iniciatyvas, užuot atidavusi savo žemės lobyną eksploatuoti užsienio subjektams.

Regis, jau turime pakankamai  karčios patirties, kuri leidžia tvirtinti, kad aklas ir beatodairiškas užsienio subjektų garbinimas ir protegavimas atneša gausybę sudėtingų problemų vietos gyventojams ir jų bendruomenėms. Ar ne taip susiklostė reikalai, kai įvairiuose Lietuvos regionuose atsirado valstybiniu mastu proteguotos daniškos kiaulidės, jau ne tik keliančios rimtas ekologinės taršos problemas, bet ir pagarsėjusios vietos žmonių interesų nepaisymu? Ir, beje, tikėtina, kad nė viena kiaulides eksploatuojanti užsienio kompanija šiuo metu, tiesa, dar tik nuomojamos, lietuviškos žemės neišsiveš, tačiau išsikrausčiusi paliks mums kuopti ne tik kiaulių atliekas, bet ir spręsti gausybę jų sukeltų ilgalaikių ekologinių ir aplinkosaugos problemų.

Kita vertus, Lietuvos politikų kalbos apie tai, kad pasaulio ekonomikos ateitis susijusi su globalizacija, dažnai grindžiamos labai paviršutiniškais argumentais. Nors pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio ekonomikos procesus valdė ir kreipė neoliberalizmo dogmos, šioji globalizuota ideologija pastaruoju metu patyrė rimtų akibrokštų ir krizių. Panašu, kad artimiausiu metu šiomis dogmomis grindžiama neperspektyvi ekonominės veiklos programa patirs ir daugiau smūgių.

Daugėja kitokio mąstymo ekonomikoje šalininkų, kurie kelia klausimus apie vietos bendruomenių vaidmenis ekonomikos procesuose ir teikia alternatyvas globalizuotai ekonomikai. Amerikiečių ekonomistas Hermanas E. Daly ir ekonomikos filosofas Johnas B. Cobbas pagarsėjusiame ekonomikos teorijos veikale primena, kad ,,laisvieji prekybininkai, išsilaisvinę iš bendruomenės suvaržymų nacionaliniame lygmenyje ir persikėlę į kosmopolitinį pasaulį, kuris nėra jokia bendruomenė, išsilaisvino ir iš visų įsipareigojimų bendruomenei <…> Tikra bendruomenė dabar egzistuoja tik nacionaliniame ir subnacionaliniame lygmenyse.” (H. E. Daly, J. B. Cobb. For the Common Good, 1994).

Žvelgdami į žemės išpardavimo klausimą iš tokių teorinių prieigų, galime drąsiai klausti, kodėl Lietuvos žeme negalėtų pasirūpinti jos pačios bendruomenės? Kodėl turėtume tik bejėgiškai išpardavinėti jos ekonomines ir estetines vertybes užsienio šalių subjektams, siekiantiems išgauti iš jos ekonominį pelną, likdami be jokių įsipareigojimų vietos bendruomenėms, užuot parėmę Lietuvos gyventojų ir ūkio subjektų iniciatyvas. Ir jei iš tiesų nesame pajėgūs savomis jėgomis pasirūpinti Lietuvos žemėje slypinčiomis gėrybėmis (o tuo leiskite suabejoti), kodėl turėtume atimti galimybę padaryti tai ateities kartoms? Juk noras išpešti iš žemės bet kokią naudą bet kokia kaina dabar yra ne kas kita, o parazitinis požiūris į tai, kas iš tiesų  priklauso gamtai ir toms žmonių bendruomenėms, kurios toje žemėje gyvena.

Kita vertus, nepamirškime, kad bet kokia žemės ir jos resursų nauda (taip pat ir ekonominė) nėra ir negali būti įvertinta atsižvelgiant vien į trumpalaikę perspektyvą, nes žemė priklauso ne tik tiems, kurie gyvena šiandien, bet ir ateities kartoms. Todėl sprendimai, kurie priimami šiandieną, gali skaudžiai atsiliepti dabartinių Lietuvos gyventojų vaikams ir vaikaičiams. Tad nereikėtų manyti, kad turime teisę šiandieną  nusavinti ar išparduoti būsimų kartų ateitį.

www.zaliojilietuva.lt