Kol Lietuva žaidė „ura-patriotinius“ ir karo žaidimus, o Ukraina liejo tikrą kraują, visas pasaulis dėl šios temos staiga ėmė ir nutilo (aišku, tik ne Lietuvos Prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras). Tyla būna prieš audrą. B. Obama tyliai pasakė, kad Rusija nekelia didelės grėsmės, Europos Sąjunga pritilo, ir... Lietuvos propagandos sutriuškinti Ukrainos separatistai ir Rusija, JAV ir Vakarai, Ukrainos oligarchai ėmė ir per keletą dienų įvykdė Pirmąjį Ukrainos pasidalinimą. Net be audros. Lietuvos šaukštelis pasirodė mažokas šiai audrai stiklinėje sukelti. Žečpospolita buvo pasidalinta tris kartus – kiek prireiks Ukrainos padalinimų? Manau, viskas vyks daug greičiau, ir mūsų karta sulauks šios istorijos pabaigos. Visi dalyviai turi savo interesus ir juos suderino. Manau, kad nulėmė ne tik ekonominiai ir visiems žinomi geopolitiniai interesai, ir ne tik Ukrainoje. Manau, kad Rusija žino, kas numušė Ukrainoje Malaizijos keleivinį lėktuvą, bet įrodymus pateikė ne viešai, o tik JAV ir Ukrainos Prezidentams, didžiųjų ES šalių vadovams. Šia tema pasaulis ėmė ir „netikėtai“ nutilo – išvadas skelbs kitų metų vasarą. Gal? O gal išvis nepaskelbs...
Prieš 1991 m. sausio 13-ąją ir tuometinį JAV karą prieš Iraką du pasaulio žandarai TSRS ir JAV taip pat suderino laiką savo veiksmams Persų įlankoje ir Vilniuje, Rygoje. Tik Lietuvos ir Latvijos Tautų ryžtas ir neginkluotas pasipriešinimas pravėrė pasauliui akis į šiokią tokią jo sąžinę. Ukrainai, P. Porošenkos prisipažinimu, per porą Antiteroristinės operacijos mėnesių praradusiai 60% savo sunkiosios kovai tinkamos ginkluotės, dar nežinia kiek savanorių, šaukiamųjų ir civilių, milijoną pabėgėlių, ginkluota kova nepadėjo.
Kas gi įvyko Ukrainoje, kol konservatorių ir Prezidentės bei jų tarnų lūpomis Lietuvoje „džiaugėmės“ ES ir Ukrainos Asociacijos ratifikavimu Prezidento paleistoje Ukrainos Aukščiausioje Radoje? H. Kisindžeris šiandien taikliai apibūdino situaciją: „Rusija žaidžia šachmatais, o mes pokerį“. Šiuos H. Kisindžerio žodžius reikėtų pakabinti Lietuvos Prezidento kabinete – Vakarai, kaip kortuotojai, savanaudiškai ir sąmoningai, bet avantiūriškai įstūmė Ukrainą į šią krizę, o Rusija, vadovaujama V. Putino, laimėjo šią šachmatų partiją. Lietuva, vadovaujama Prezidentės, pasirodo, ne tik šachmatais nemoka žaisti, bet ir kortų žaidimo „Durnius“ lygio dar nepasiekė.
Grįžkime į Ukrainą. Ukrainos ir ES asociacijos sutartis sumažina muitų tarifus prekėms judėti iš ES į Ukrainą ir atvirkščiai, įpareigoja Ukrainą keisti savo įstatymus pagal ES primestus reikalavimus, net neganant taip vadinamų ES išmokų. Būsimas EK vadovas J. C. Junckeris jau pareiškė, kad penkerius metus ES naujų narių nepriiminės, tik įvedinės tvarką viduje. Kad nesugriūtų ES. Duok, Dieve, kad jam nepavyktų tai padaryti, nes netruksime sulaukti lemiamos ES federalizavimo atakos - ES vadovai viešai įsipareigojo iki 2022 m. panaikinti ES tautas ir valstybes. Sujungus J.C. Junkerio ir D. Grybauskaitės pastangas, greitai ir staugti išmoksime.
Ką reiškia laisva prekyba, susiliejant nelygiasvorėms ekonomikoms, jau spėjome patirti ir mes per savo sudėtingus 10 metų narystės ES, o teisingiau tarnystės šiai sąjungai. Todėl nuspėti greitą Ukrainos ekonomikos prarijimą Vakarų naudai, tikrai nesunku net mums. JAV, atstovaujama Ukrainos oligarcho I. Kolomoiskio naftos ir dujos bendrovės paskirto direktoriaus ir JAV viceprezidento J. Bideno sūnaus, matyt, savo pasiekė ne tik naftos ir dujų reikaluose. Skausmingai griūva Irako ir Sirijos avantiūros.
Beje, Rusijos reikalavimu įvykęs palaisvintos Ukrainos ir ES prekybos atidėjimas iki 2016 m. pradžios vėlgi naudingas ir Rusijai, kuri po Kipro bankų sektoriaus perėmimo su ES struktūrų pagalba, rado dar vieną landą savo prekėms į ES – per Ukrainą. Ukrainos oligarchams tai taip pat naudinga. Pvz. oligarchas ir Ukrainos Prezidentas P. Porošenko galės bent iki 2016 m. savo šokolado ir kitą produkciją pardavinėti toliau ir Rusijoje, ir jau laisviau ES.
Trečiadienį uždarame posėdyje Ukrainos parlamentas, šantažuojamas Prezidento P. Porošenko, priėmė specialų įstatymą, pateiktą kitos oligarchės ir buvusios „Gazprom“ atstovės Ukrainoje (geriausios, anot V. Putino, galimos Ukrainos Prezidentės) J. Timošenko partijos „Tėvynės partija“, kuriai priklauso ir Aukščiausios Rados Pirmininkas A. Turčinovas, ir premjeras A. Jaceniukas, dėl Donecko ir Luhansko sričių autonomijos statuso, t.y. separatistų ir Rusijos kariuomenės kontroliuojamai teritorijai, bei amnestijos karo nusikaltimus vykdžiusiems asmenims. Donecko gubernatorius S. Taruta viešai tai pavadino išdavyste ir kapituliacija, dalis parlamentarų, pasibaigus Prezidento šantažui, jau reikalauja šį įstatymą atšaukti. Įstatymą Ukrainos parlamentarai priėmė, kaip skelbia ne Lietuvos, o Ukrainos žiniasklaida, Prezidentui P. Porošenko pareikus ultimatumą, kad negalima keisti nė vieno šio įstatymo straipsnio, nes jis suderintas su Rusija. Prezidentas apkaltino parlamentą būsimu karu su Rusija, galimu Mariupolio praradimu ir Rusijos kariuomenės žygiu iki Krymo, jei jie nepriims šio įstatymo.
Dar ne visos naujienos. Aukščiausioji Rada antradienį priėmė liustracijos įstatymą, spaudžiama lobistinių grupių, atstovaujančių protestuotojus, kurie š.m. vasarį privertė atsistatydinti Prezidentą V. Janukovyčių Premjeras A. Jaceniukas šiandien pranešė, kad artimiausiu metu maždaug milijonas valstybės tarnautojų, įskaitant vyriausybės narius, bus patikrinti dėl lojalumo pagal naują įstatymą, kuriuo siekiama išrauti su šaknimis korupcinę praktiką, paliktą ankstesnės valdžios. Taigi, pasinaudojus nuoširdžiu patriotiškai nusiteikusių Ukrainos piliečių (iš visos Ukrainos!) noru, net nesulaukus naujo parlamento rinkimų, vienų oligarchų ir jų statytinių valdžioje atstovai bus skubiai pakeisti į kitų oligarchų ir jų statytinių atstovus.
Kaip visa tai vertinti, ko pasimokyti iš skaudžios Ukrainos piliečių tragedijos?
Pirmoji pamoka - nerinkti į valdžią oligarchų ir jų statytinių. Negi nebuvo aišku, kad P. Porošenko, parduodantis šokoladą ir Rusijai, netruks sulaukti Rusijos ultimatumo? Аrba tavo verslas, Prezidente, žlunga, arba štai toks taikos variantas! Ir per kelias dienas! Prezidentas pasirinko. Kuo geresnė J. Tymošenko, kuriai tapus premjere, Rusija iškart iškėlė baudžiamąją bylą už jos „verslo“ su Rusija peripetijas? Tai baigėsi irgi kompromisu – baudžiamoji byla pasibaigė, premjerė galėjo vykti ir į Rusiją, bet pasirašė rekordinės kainos sutartį su „Gazprom“, už ką teko pasėdėti įkalinimo įstaigoje.
Gal dabar bent pradėsime galvoti, kodėl Krymas buvo perleistas Rusijai be šūvio, nors ten buvo per 20000 Ukrainos kariškių, taip ir nesulaukę jokio naujos oligarchinės – pomaidaniškos – valdžios įsakymo, kaip jiems elgtis. Tik pasibaigus Krymo spektakliui, sulaukė naujos valdžios įsakymo pasitraukti iš Krymo, paliekant ginkluotės didžiumą atėjūnams.
Antroji pamoka - nerinkti į valdžią žmonių, kurie buvo ir gali būti tebeįtakojami užsienio valstybių ir jų spec. tarnybų. Jei kam nors, mąstančiam be emocijų, neaišku, kad Rusija negalėjo pasirinkti Ukrainoje „Gazprom“ atstovu asmens, kurio negalėtų valdyti, belieka tik apgailestauti dėl tokio trumparegiškumo. Maidano išdavoje valdžią Ukrainoje paėmusi buvusios „Gazprom“ atstovės J. Tymošenko vadovaujama „Tėvynės partija“, pvz. Dnepropetrovsko, t.y. J. Tymošenko tėvonijos, gubernatoriumi paskyrė oligarchą I. Kolomoiskį. Ukrainos valstybės fondo buvusi vadovė Valentina Semeniuk – Samsonenko buvo nužudyta namuose po kelių dienų, kai viešai papasakojo apie buvusios Ukrainos valdžios ir J. Tymošenko bei I. Kolomoiskio planus dėl likusio neprivatizuoto valstybės turto.
Pirmąją ir antrąją šias pamokas mokantis Lietuvoje, geriausias pavyzdys – nepaaiškinamas V. Landsbergio pasirinkimas D. Grybauskaitę įstumti į Respublikos Prezidentus. Nenarpliosiu ir taip aiškios jos slepiamos ir nuolat kaitaliojamos biografijos, kurią perskaityti nenori tik tie, kurie neori to daryti ir mąstyti. Strutis, įkišęs galvą į smėlį, taip pat mano, kad jam jau saugu. Priminsiu tik, kad kolaborantų, tarnavusių Kremliui, vadovo LKP/TSKP CK pirmojo sekretoriaus M. Burokevičiaus už TSKP CK lėšas samdomų tarnų pagal Sausio 13-osios bylos medžiagą buvo per 800. Viena jų – D. Grybauskaitė. Po LKP atsiskyrimo nuo TSKP 1989 m. gruodyje ji ne tik nepaliko TSKP gretų, bet ir po kelių dienų, pasirinkusi kitą barikadų pusę, buvo paaukštinta – tapo Vilniaus aukštosios partinės mokyklos viena vadovių – moksline sekretore su 30% darbo užmokesčio priedu. Jei manote, kad tai mano pramanai – nueikite į Vilniaus apygardos teismą ir susipažinkite su jau išnagrinėta Sausio 13-osios byla. Jei ji dar nesunaikinta, tai su ja laisvai gali susipažinti bet kas. Ten ir rasite aibę duomenų, kad Vilniaus aukštoji partinė mokykla buvo perversmininkų štabas, kuriame mūsų būsima Prezidentė dirbo iki paskutinio skambučio.
Todėl nesistebėkite, kai vieną dieną pradėję mąstyti be emocijų, visi suprasime, kad mus visus, Lietuvos mokesčių mokėtojus ir dujų vartotojus, Respublikos Prezidentė ir konservatorių Vyriausybė išdūrė su taip vadinama dujų terminalo kaina ir energetine nepriklausomybe. Trumpai priminsiu š.m. rugsėjo 2 d. savo spaudos konferencijos Seime mintis. Už laivą, kainuojantį apie 0,6 mlrd. Lt, Lietuva įsipareigojo sumokėti 1,8 mlrd. Lt už dešimties metų jo nuomą, o dar už pusę jo kainos, pasibaigus nuomai, galėsime jį ir nupirkti. Lietuvai pasirašius sutartį su valstybine Norvegijos įmone „Statoil“, už jų dujas mokėsime brangiau nei „Gazpromui“. Prezidentės rinkimų štabo vadas R. Švedas paskelbė, kad nesvarbu, jog iš norvegų pirksime brangiau, bet turėsime alternatyvą Rusijos dujoms. Tačiau Rusijai nebereikės mažinti Lietuvai parduodamų dujų kainos, jei jas pirksime brangiau iš Norvegijos ir dar primokėsime iš vartotojų kišenės už terminalo 10 metų nuomą? „Energetinės nepriklausomybės“ bendra kaina tokiu būdu bus mažiausiai 1,5 karto didesnė, nei rusiškų dujų! Klausimas, kam dirba (Lietuvos ar Rusijos ir Norvegijos, o gal dar ir Izraelio, jei ir iš ten dujas pirksime brangiau) šios „energetinės nepriklausomybės“ kalviai, manau, yra retorinis.
Belieka tik dar įkinkyti Lietuvą į Visagino AE projektą, ir Rusija galės tęsti AE statybą Karaliaučiaus srityje. Prisiminkime ir „Gazprom“ akcininko bei pagrindinio partnerio Vakaruose E.ON Rur Gas pareiškimą mūsų Vyriausybei, kad šis Vokietijos koncernas traukiasi iš Rytų Europos rinkų. Be abejo, suderintas Vokietijos ir Rusijos valdžių bendras sprendimas. O tas, kas kontroliuos norvegų off-shore nusėdantį kainų skirtumą už dujų terminalą (1,2 mlrd. Lt), jis ir sukinės apie savo pirštą mūsų valdžią, kaip norės ir kiek kartų norės.
Todėl mūsų valdžiai, t.y. Prezidentei ir jos „kovų“ bendražygiams konservatoriams, akivaizdžiai išsigandusiems savo baudžiamosios atsakomybės po valdžios pasikeitimo ar nepriklausomo prokuroro atsiradimo, belieka vienintelis išsigelbėjimas – karas. Tik bėda – nesiseka. Todėl ir tokia isterija. Man, kaip Sąjūdžio bendražygiui, gėda prieš mūsų žmones dėl V. Landsbergio nesivaldymo – jo kantrybė ir gebėjimas rasti kompromisus, neretai padėdavo priimti bendrus Sąjūdžio sprendimus, kuriais pasitikėjo didžiuma Lietuvos žmonių. Rimtos bėdos artėja – gali tekti atsakyti. Nepavyks prisidengti Seimo daugumos sprendimais, kaip tai pavyko „Williams“ atveju. O dėl Visagino AE ir Tauta dar iki referendumų uždraudimo spėjo pasakyti savo NE! Baimė dėl Snoro banko švaistomų lėšų, tai dėl dujų terminalo ir kitų energetinės nepriklausomybės pretekstu iššvaistytų lėšų, suskaičiuotų jau ir Seimo komisijos, baimė dėl D. Ulbinaitės, krūtine ir tiesiogine paraiška į kalėjimą pridengusios Prezidentę nuo Rusijos „provokacijos“ paskelbti D. Grybauskaitės biografiją – visa tai lėtai, bet artėja į atomazgą.
Paskutinis retorinis klausimas – kodėl Rusijos valdžia, disponuojanti visa reikiama informacija apie D. Grybauskaitę, jos nedemaskavo prieš Lietuvos Prezidento rinkimus, nežiūrint į D. Ulbinaitės „auką“? Gi mūsų Rusijai „priešiška“ Prezidentė vis bando jai paskelbti karą! Argi neakivaizdu, kad toks Prezidentės D. Grybauskaitės elgesys naudingas Rusijos valdžiai? Jei ji tikrai veiktų prieš Rusijos interesus, nedelsiant būtų demaskuota. Tačiau, matyt, kaip ir Malaizijos avialainerio katastrofos atveju, geriau valdymo pultelį laikyti kišenėje ir ten jį spaudyti. Ištraukus valdymo pultelį ir padėjus jį ant stalo, bus tik skandalas, bet įtakojamas asmuo bus sudegintas – praras pačias įtakingiausias Lietuvoje pareigas. Kodėl D. Grybauskaitė užmiršo Sausio 13-osios galvažudžių vado M. Golovatovo neišdavimo Lietuvai Austrijoje istoriją ir toleruoja M. Golovatovo ir A. Paleckio bendrą veiklą prieš Sausio 13-osios bylą? Kodėl Sausio 13-osios byloje, D. Grybauskaitei tapus Lietuvos Prezidente, panaikinti įtarimai kolaborantams dėl to, kad jie patys nešaudė mūsų žmonių? Kodėl mūsų prokuratūra nereikalauja Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektoriaus ir LKP/TSKP CK sekretoriaus V. Lazutkos nei iš Baltarusijos, nei iš dukart atsisakiusios jį išduoti Vokietijos?
Ar mums negėda dėl mūsų pačių? Gal pirmiau pažiūrėkime veidrodyje į save, o tada mokykime demokratijos Ukrainą? Priminsiu dar kartą - Baltijos kelias buvo prieš melą ir karą, Sausio 13-osios negalima lyginti su Maidanu, nes mes neatsakėme ginklu į ginklą, ir mums niekas už Sausio 13-ąją nemokėjo.
O vertindami įvykius ir priežastis, atskirkime sąvokas – valstybes ir jų piliečius nuo valdžios.